Vacys PAULAUSKAS
Garbės žvejys

Anykščių užtvankos ošimo parafrazės (1)

Anykščių užtvanka

Įvairiose šalyse, likviduojant žuvų migracijai trukdomas užtvankas, ši pažangi idėja sulaukė pritarimo ir Lietuvoje. Mūsų kraštas šiais statiniais turtingas, tačiau tikslių skaičių rasti sunku. Aplinkosaugininkai teigia, jog šiuo metu Lietuvoje yra apie 1400 užtvankų. Tarp jų 90 naudojamos elektros energijai išgauti, kitos tarnauja rekreacijai, žvejybai arba yra visiškai apleistos. Visos jos trukdo praeivių žuvų migracijai ir atrodo galėtų būti pašalintos, tačiau ne viskas taip paprasta, kaip norėtų aplinkosaugos specialistai ir gamtos gerbėjai.

Belmonto vietoje – Anykščiai

Pirma gera proga pašalinti sugriuvusią Belmonto (Pučkorių) užtvanką Lietuva nepasinaudojo. Nepaisant ichtiologų, aplinkosaugos specialistų ir meškeriotojų nuomonės laimėjo užtvankos atstatymu suinteresuotos jėgos („Žaliasis pasaulis“ 2017 m. Nr. 16 ir Nr. 27; 2018 m. Nr. 17).

Analizuojant esamą situaciją ir pritariant Aplinkos ministerijos požiūriui išmontuoti ūkiškai nenaudojamas užtvankas nutarta pasitarti su anykštėnais dėl miesto centre ant Šventosios upės esančios užtvankos naikinimo. Tam jokių lėšų nereikėtų, užtektų paguldyti užtvankos skydus ir atverti laisvą kelią žuvims. Krantams sutvarkyti ir kitoms aplinkosauginėms bei estetinėms reikmėms, susijusiomis su pasikeitusiomis sąlygomis nuleidus tvenkinį, galima būtų panaudoti ES paramos lėšas („Žaliasis pasaulis“ 2019 m. Nr. 7). Idėjai Anykščiuose atverti kelią Šventosios upe migruojančioms žuvims pritarė Lietuvos Respublikos Seimo narys Antanas Baura. Jo iniciatyva vasario 21 d. į Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešąją biblioteką aptarti užtvankos ant Šventosios upės ateitį susirinko gausus anykštėnų būrys. Įvardijęs Šventosios upę turtu ir patikinęs, kad be kraštiečių pritarimo niekas tvenkinio nenuleis, LR Seimo narys pristatė susirinkusiems Aplinkos ministeriją atstovaujantį Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyresnįjį patarėją Vilmantą Graičiūną, aplinkosaugos ir ichtiologijos specialistus bei už laisvą žuvų migraciją pasisakančius visuomenininkus. Įvardijęs atsakingus už užtvankos priežiūrą Anykščių rajono savivaldybės atstovus, A. Baura renginiui vadovauti pakvietė visiems gerai pažįstamą žurnalistą, televizijos laidų vedėją ir meškeriotoją Žilviną Žitkų („Žaliasis pasaulis“ 2017 m. Nr. 37; 2018 m. Nr. 4).

Kvietė taisyti klaidas

Pakvietęs visus aktyviai dalyvauti diskusijoje, Ž. Žitkus išsakė savo matymą apie Šventosios tėkmės išlaisvinimą. Nuo mažumės į pasakų ir sėkmių verpetą įsuktas Žilvinas aptariamą klausimą įvilko į meninį pavidalą ir Lietuvos upių tinklą palygino su darnios šeimos santykiais. Įvardijęs upių tėvu Nemuną, Neries upę – motiną, o Šventąją, Merkį ir kitus intakus – vaikais, gamtą gerbiantis žmogus ant Nemuno pastatytą užtvanką prilygino chirurginei abiejų kojų amputacijai ir ragino taisyti dėl mažųjų elektrinių statybos padarytas užtvankų statymo klaidas.

„Nuo mažo vabalėlio ir nuo mažytės žuvytės gyvybės priklauso mūsų gyvenamoji aplinka. Žmogaus padaryta žala gamtai kartais yra fatališka gyvūnų sistemoms. Nuo mūsų parazitavimo žemėje ji ruošiasi mumis pačiais atsikratyti, kaip tam tikroms bakterijoms ir parazitais. Šyla klimatas, tirpsta ledynai, ir mes turime po truputėlį taisyti savo klaidas“, – kviesdamas pritarti Šventosios tėkmės išlaisvinimui, kalbėjo gamtą gerbiantis Ž. Žitkus ir savo pasisakymą sustiprino žmogaus jausmus sukrečiančiais vaizdais. Pasak jo, kaip mergina turi šansą ištekėti, taip ir pati ilgiausia, vien tik per Lietuvos teritoriją tekanti, upė privalo tekėti nevaržomai.

Pasiūlė pirmauti

Įvairiose šalyse užtvankų demontavimu besidominti aplinkosaugos ekspertė Karolina Gurjazkaitė aptarė XX a. pradžioje atsiradusias upių tvenkimo priežastis ir daromą žalą praeivių žuvų populiacijoms.

„Šiuo metu Europoje, taip pat ir Lietuvoje, užtvankų statymo bumas išblėso. Man upės asocijuojasi su kraujagyslėmis, o užtvankos – su jų kamšalais. Apleistos, pagal paskirtį nenaudojamos užtvankos, tampa avarinės būklės ir žaloja gamtą. Avarijų metu užpilami dirbami laukai, padaroma žala keliams, infrastruktūrai. Jos gali kelti pavojų žmonėms“, – įsitikinusi aplinkosaugininkė ir teigia, jog ne visas užtvankas būtina šalinti. Anot jos, elgiantis pažangiai turėtų būti demontuojamos avarinės, nepelningos, t. y. neteikiančios žmogui naudos, pasenusios ir nebenaudojamos pagal paskirtį bei trukdančios išsaugoti gyvąją gamtą užtvankos.

Anykščių užtvankos nauda abejotina. Ji pasenusi, nepelninga, nes brangi jos priežiūra. Ji trikdo praeivių žuvų migraciją, o menkai efektyvaus šliuzo tipo žuvitakio eksploatavimas kainuoja nemažai lėšų. Be to, tekančių upių vandens kokybė geresnė už tvenkinių.

Įvertindama žuvų pralaidų reikšmę, aplinkosaugininkė teigė: „Daugelis žmonių įsivaizduoja žuvų pralaidą kaip kokį tiltą, kur yra greitkelis ir žuvys greitai persikelia. Man žuvų pralaida labiau primena beždžionių tiltą, nes žuvitakių efektyvumas tesiekia apie 60 proc.“

Išsakydama savo nuomonę K. Gurjazkaitė pateikė iš įvairių šalių surinktą vaizdinę medžiagą apie užtvankų demontavimą ir pasidžiaugė Estijos pavyzdžiu. Estai vykdo iki šiol Europoje patį didžiausią projektą griaudami Pernų upės užtvanką. Aplinkosaugos ekspertė pasiūlė anykštėnams tapti pavyzdžiu ir pirmiesiems Lietuvoje atverti kelią migruojančioms žuvims.

 

Gerėtų sąlygos

 

Apie užtvankas, Šventosios upę ir joje gyvenančias žuvis išsamiai papasakojo ichtiologas Tomas Virbickas („Žaliasis pasaulis“ 2017 m. Nr. 8).

„Užtvankų Lietuvoje pristatyta, kur jų reikia ir kur jų nereikia. Šventosios upyno baseine situacija panaši į visos Lietuvos. Šventojoje pastatytos 5 užtvankos. Dvi iš jų yra pačiame aukštupyje. Jų žala žuvų migracijai žymiai mažesnė negu kitų, gabalais suskaldančių visą Šventosios vidurupį. Ant pirmosios ties Kavarsku esančios užtvankos yra žuvitakis, kuris, kad ir selektyviai, praleidžia tam tikrų rūšių žuvis į viršų. Tos žuvys atplaukia tik iki Anykščių. Nors čia įrengtas šliuzo tipo žuvitakis, jis neefektyvus nei praeivėms, nei pusiau praeivėms žuvims“, – žuvų migracijos sąlygas įvertino daug metų tyrinėjantis specialistas. Jis paaiškino, kad atviri migracijos keliai svarbūs ne vien praeivėms, bet ir pusiau praeivėms žuvims. Joms taip pat svarbu turėti atvirus kelius į nerštavietes, maitinimosi, žiemojimo plotus. Praeivės žuvys: lašišos, šlakiai, nėgės, žiobriai išneršia aukštupyje ir, išskyrus po neršto žūstančias nėges, grįžta žemyn. Pusiau praeivės žuvys – salačiai, kiršliai, ūsoriai, vėgėlės, šapalai, meknės, karšiai – migruoja Šventosios baseino viduje ir aptinkamos tiek aukščiau, tiek žemiau Anykščių užtvankos.

„Ši migracija svarbi, nes blogos jos sąlygos turi neigiamą poveikį žuvų ištekliams, o kai kurios jų rūšys gali ir išnykti. Jeigu Anykščiuose pusiau praeivėms žuvims būtų atvertas kelias, tai šių žuvų izoliuotoms populiacijoms atsirastų turtinga gyvybinė erdvė ir pačios populiacijos padidėtų bei būtų atsparesnės visokiems neigiamiems aplinkos poveikiams. Atvėrus kelius į viršų ir intakus migruojančioms iš jūros žuvims visame Šventosios baseine nerštaviečių ploto prieaugis siektų 70 proc.“, – patikino T. Virbickas. Apibūdindamas kitus dėl užtvankų vykstančius procesus, jis įvardijo žemiau užtvankų atsirandančias seklumas ir tvenkinių dumblėjimą.

„Anykščių tvenkinys dumblėja. Kuo toliau, tuo jis dumblės labiau. Sumenks jo rekreacinė reikšmė, tad mūsų valia rinktis, kas geriau – dumblėjantis tvenkinys ar išlaisvinta upė“, – kviesdamas rinktis pažangesnį kelią kalbėjo ichtiologas.

 

Nustebinti ir uždirbti

 

Žuvų gyvensenos žinovui antrino Gamtos apsaugos asociacijos „Lašišos dienoraštis“ („Žaliasis pasaulis“ 2017 m. Nr. 42) atstovai.

Paaiškindamas asociacijos siekius, jos narys Matas Jonaitis („Žaliasis pasaulis“ 2018 m. Nr. 24) patikino, jog „Lašišos dienoraščio“ visuomenininkams rūpi ne vien lašišinių žuvų gerovė, bet visos Lietuvos žuvų išteklių gausa ir jų apsauga. Jis pasidžiaugė pirmą kartą Lietuvoje vykstančia aktualia diskusija ir palinkėjo Anykščiams tapti pažangiu, šiuolaikišku, puoselėjančiu gamtą, kurortiniu, turistų gausiai lankomu, miestu.

„Anykščiai turi nuostabią upę ir 1987 m. pastatytą ją žalojantį statinį. Atvėrus užtvanką Šventojoje migruotų ir nerštų didžiausios ir gražiausios žuvys – lašišos ir šlakiai. Jų pavydėtų škotai, norvegai, prancūzai ir iš kitų šalių atvykę turistai ir meškeriotojai. Užsienio upėse šios žuvys dažniausiai siekia 6 kg, pas mus neršia per 10 kg egzemplioriai ir juos matytume pačiame miestelyje“, – įsitikinęs M. Jonaitis. Neefektyvų Anykščių žuvitakį palygino su neįgaliojo vežimėliui, tik iš dalies tenkinančiu judėjimo galimybes.

Kalbėdamas apie turizmo reikšmę pranešėjas panaudojo Škotijos, Švedijos ir kitų Europos miestelių, klestinčių vien iš turizmo ir meškeriotojų aptarnavimo, vaizdus ir kvietė anykštėnus pasekti jų pavyzdžiu.

„Atvykėliai poilsiaus su šeimomis ir mokės didžiulius pinigus. Miestelyje atsiras daugiau gerai apmokamų darbo vietų, gerės Anykščių vystymosi perspektyvos. Išlaisvinus upę gyventi bus galima gražiau ir turtingiau“, – teigė „Lašišos dienoraščio“ atstovas.

Susirinkusieji į diskusiją įdėmiai klausėsi ir net užsirašinėjo patikusias arba abejonių keliančias mintis, o vėliau aktyviai dalyvavo diskusijoje, bet apie tai – kitame gamtos draugams skirto savaitraščio numeryje.

 

Vacio Paulausko nuotraukos