Vaikštinėdama keliuku šalia Budrių ežero (Kavarsko sen.), pastebėjau keistos, o gal net tobulos konstrukcijos lizdą, esantį aukšto pakrantės beržo švytruojančios šakos gale. Vėjas lingavo šaką, o ji tarsi supo kažką, kas susukta išradingai ir išmaniai, tik – neaišku, kaip…
Tai labai įdomaus paukštelio – remezos – lizdas-krepšys, nes tokį jau esu mačiusi 2014 metais, toje pačioje Budrių ežero pelkėto pakraščio pusėje, tik kiek tolėliau nuo dabartinės vietos. Ko gero, tai įdomiausias lizdas, kokį man yra tekę matyti!
Internete gausu informacijos apie remezą, kuri yra mažesnė už žvirblį, o išsiskiria kontrastingomis spalvomis: juoda dėme aplink akis ir kaštonine nugara. Gyvena vandens telkinių pakrantėse, salose, plovose. Ypač mėgsta krūmais apaugusius durpynų karjerus, žuvininkystės tvenkinius. Lizdas sudėtingas, susukamas ant šakos iš karklo, švendro, topolio pūkų, sutvirtinamas įvairių augalų plaušais. Dažniausiai lizdui pasirenka beržą, gluosnį, karklą. Angą į lizdą paukštelis nukreipia žemyn.
Minta vabzdžiais, rudenį ir žiemą – augalų sėklomis. Kartais žiemoja. Remezos skleidžia monotoniškus, gailiai skambančius garsus: tiii… tiii…
Anksčiau remezos buvo laikomos reta rūšimi. Dabar remeza yra įprastas, nors ir negausus mūsų krašto paukštis. Lietuvoje šios paukščių rūšies populiacijos išplito tik per pastaruosius dešimtmečius ir remezos dažniau aptinkamos didesnių ežerų pakraščiuose. Dažnesnė Žuvinte, prie Urkio, Kretuono ežerų, Rubikių ežero salose, prie Antalieptės marių. Per pavasarį vienas patinėlis gali „numegzti“ net 3 lizdus, mat viena patelė šiam paukštukui – dar ne riba.
Žaviuosi šio nediduko paukštelio sumanumu: išsirenka žmogaus neliečiamą gamtos kampelį ir kažkokią patikimą žemyn svyrančią šaką, ant kurios pina ir tvirtina sudėtingą lizdelį vos ne „ore“! Saugus uždaras lizdas išsilaiko net ir pučiant gana smarkiems paežerės vėjams. Tiesa, ilgai suktas lizdas naudojamas tik vieną kartą. Štai čia ir slypi motulės gamtos mįslė, sunkiai beįmenama paprastam gamtos gerbėjui.
Autorės nuotraukos
