Šiemet Vasario 16-ąją panorėjome švęsti kitaip – ant Naujosios Rėvos piliakalnio. Nes piliakalniai – didingą Lietuvos praeitį menantys paminklai. Kiek susirinko, tiek ir keliavome, nepabūgę nei gausiai krintančių iš dangaus snaigių, nei apsnigtų takų.
Nuo autobuso iki piliakalnio prie Neries žygiavome penketą kilometrų. Buvo labai smagu eiti, nes tikro sniego buvome pasiilgę – ir sniego gniūžtėmis pasimėtėme, ir slidinėjome, nes ramiai paeiti buvo neįmanoma. Juk ne miesto šaligatviais žygiavome. O miške – pasakiškas vaizdas. Medžiai gražiai apsnigę, šilta, jokio vėjelio einant. Miškas pasakiškai baltas, iškilmingai tylus.
Atkeliavę prie Naujosios Rėvos piliakalnio sukūrėme laužą, užtraukėme „Giedu giesmelę“, kuri labiausiai tokiose vietose ir tinka. Ant laužo išsivirėme pušų spyglių arbatos, pasivaišinome, pasigrožėjome Neries upe, kurios rėvų šniokštimas ir ant kalno gerai girdėjosi.
Vaikai stačiais piliakalnio šlaitais sugebėjo sėkmingai nusileisti net prie šaltinio, kad namo tyro vandens parsivežtų.
Smagu, jog ne mes vieni tokią dieną čia atėjome, sutikome šeimų ir su mažais vaikais, studentų. Jiems net vėliavą paskolinome, kad galėtų nusifotografuoti. Juk 100 valstybės metų – tik vieną kartą atšvęsti gali.
Būdami puikios nuotaikos ir kiek pailsėję nuo piliakalnio žygiavome tolyn, jau kitu keliu, pro Šilėnų kaimą. Eidami miško keliu padėjome šeimai, kurios automobilis įstrigo skersai kelio (viename šlaitelyje – priekis, kitame – mašinos galas). Kaip kokie herakliai per kelis kartus perkėlėme automobilio priekį, išlaisvinome iš sniego spąstų.
Toji šeima mums nuoširdžiai padėkojo už gerumą, palinkėjome jiems laimingo kelio ir vėl iki autobuso kulniavome dar 5 km.
Namo grįžome pavargę, bet pilni įspūdžių.
Marijos Mašanauskienės nuotraukos
