Anoniminiai Pasvalio gamtininkai –

tai pilietiški, aktyvūs, linksmi, jauni žmonės. Jų pavyzdys skatina mąstyti ir veikti

Gražvydas Balčiūnaitis pagerbiamas Pasaulinės aplinkos apsaugos dienos proga surengtame iškilmingame sambūryje Vilniuje (Augusto Uktverio nuotrauka)

„Lavinkite savo ekologinį suvokimą, dalyvaudami aplinką saugančių organizacijų veikloje. Sąmoningai stenkitės malšinti užterštumą, šalinkite šiukšles, veikite perdirbimo srityje. Jūsų asmeniniai veiksmai gali atkurti pagarbą, nuolankumą žemei ir visatai – mūsų šventam gyvenimo voratinkliui.“

Ištrauka iš Wayne W. Dyer  knygos „Amžių išmintis. Šiuolaikinis žvilgsnis į amžinąsias tiesas“

***

Minint 2015 metų Pasaulinę aplinkos apsaugos dieną, Lietuvos gamtosaugos simboliu – gervėmis – pagerbti ištikimiausi gamtos bičiuliai bei aplinkosauginių pilietinių akcijų iniciatoriai. Vienas iš keturių šių apdovanojimų buvo įteiktas Pasvalio rajono savivaldybės administracijos kultūros vertybių vyresniajam specialistui Gražvydui BALČIŪNAIČIUI, subūrusiam Anoniminių gamtininkų ratelį.

Skaitytojų dėmesiui siūlome išsamesnį žurnalistės Marijonos VARNECKIENĖS pokalbį su minėto ratelio vadovu.

Esate kultūros paveldo specialistas. Kas paskatino domėtis aplinka?

 

Kultūra ir gamta turi daug bendro. Abiem reikia žmogaus pagalbos. Viskas prasidėjo labai netikėtai, 2008 metų pavasarį. Tuo metu ant bangos jau buvo visokios rūšiavimo ir apsitvarkymo idėjos. Su žmona vaikščiojome Mūšos pakrantėmis ties Ustukių kaimu. Pamačiau krūvą plastikinių butelių, nesinorėjo jų palikti. Lyg koks apsireiškimas. Kišenėje užčiuopiau porą nuo kažkada užsilikusių šiukšlių maišų. Netrukus juos abu pririnkau besimėtančio žolėse „gėrio“. Žmona tąkart nebuvo patenkinta tuo, kuo pavirto romantiškas pasivaikščiojimas. Bet mačiau, kad morališkai palaiko. Kitais metais į talką įsitraukė ir tėvai, sesuo, krikšto dukra. Kadangi pavasarį upė palieka daugybę šiukšlių, man kilo mintis pasikviesti daugiau žmonių, norinčių ir galinčių padėti gamtai. Visada mėgau tvarką savo aplinkoje. Manau, kad įtakos turėjo ir tėtis – Pasvalio rajono savivaldybės administracijos vyr. specialistas ekologas.

 

Kaip atsirado ratelio pavadinimas?

 

Sakoma, jog geri darbai daromi tyliai, nesiviešinant. Tylūs buvome iki tol, kol mūsų tarpe atsirado vietinio laikraščio žurnalistas… O pavadinimas atsirado visiškai atsitiktinai. Kartą žiemą draugų rate išsiuntinėjau laišką su kvietimu padėti paukščiams, juos lesinti. Pasirašiau jį kaip Anoniminių gamtininkų ratelio atstovas. Tai buvo pokštas, bet pavadinimas „prilipo“. Mūsų ratelyje – daugiau negu trisdešimt žmonių. Veiklos pakanka visiems metams. Tai sambūris žmonių, į gyvenimą žiūrinčių paprastai, turinčių panašias idėjas, mėgstančių aktyvias veiklas. Ir, žinoma, sveiką humorą. Apie tai liudija tradicinių renginių pavadinimai. Pavasarį „anonimai“ renkasi į alternatyvią apsivalymo akciją „Mūšos vingis“. Grįžtančius paukščius pasitinkame inkilų kėlimo festivalyje „Būstas“. Vasarą linksminamės liaudies šventėje „Liepžiedėlį skinsiu – arbatėlę virsiu“, švenčiame Jonines, rudenį stebime žvaigždes. Net ir šaltuoju metų laiku randame laiko susirinkti prie laužo, išgerti arbatos ar pakirsti gardžių cepelinų. Prisijungti prie Anoniminių gamtininkų ratelio gali kiekvienas norintis, tačiau tikruoju nariu tampa tik tas, kuris nors kartą sudalyvauja „Mūšos vingyje“.

Koks tai renginys? Kas gali jame dalyvauti?

 

Akcija „Mūšos vingis“ susideda iš dviejų dalių: talkos ir patalkių (vaišių). Antroje dalyje – naujokų krikštynos. Kai kandidatas savo požiūriu ir sunkiu darbu įrodo, kad vertas būti ratelio nariu, jis yra statomas ant medinės bačkos. Senbuviai užduoda įvairių klausimų apie gamtą, Lietuvos istoriją, gimtąjį kraštą. Jei testas sėkmingai išlaikytas (o taip būna visada), kandidatas tampa tikruoju Anoniminių gamtininkų ratelio nariu. Tokių dabar yra beveik keturiasdešimt, tačiau prijaučiančių (arba „kandidatų“) gerokai daugiau. Gal ne tiek stebina, kiek džiugina, kaip noriai žmonės jungiasi prie mūsų. Ir ne šiaip ateina, o atsineša savo idėjų, pasiūlymų. Dabar daugelis nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be mūsų „klubo“. Jau apie Kalėdas ima klausinėti, kada bus „Mūšos vingis“ ir ką jo metu veiksime. Esame bendraminčių kompanija, kurią vienija ne tik meilė gamtai. Mes daug keliaujame, organizuojame ekologinius dviračių žygius, padedame gyvūnams žiemą, tvarkome miško aikšteles, skatiname tradicinių lietuvių švenčių minėjimą gamtoje. Neįsivaizduojame savęs be liaudiškos dainos ir šokių. Dauguma mūsų priklauso tautinių šokių kolektyvui „Šėltinis“. Tarp „anonimų“ yra mokytojų, valstybės tarnautojų, žurnalistų, muziejininkų, ūkininkų, bankininkų, moksleivių, net savivaldybės tarybos narių… Tai aktyvų gyvenimo būdą mėgstančių savo krašto patriotų kompanija.

Kaip jūs keičiate aplinką?

 

Šiais metais jau aštuntą kartą organizavome švaros akciją „Mūšos vingis“. Keletą metų jos metu tvarkėme kelių kilometrų Mūšos pakrantės atkarpas. Baisu prisiminti, kiek maišų sutempdavome į krūvą, neminint stambesnio „grobio“. Narių skaičius išaugo, todėl nutarėme pakeisti veiklos pobūdį. Prieš porą metų sutvarkėme senas apleistas Šimonių kaimo kapinaites, kurias pavasariais glemžiasi ta pati Mūša. Iškirtome krūmus, išpjovėme sausuolius, surinkome žmonių paliktas šiukšles, nuo žemės pakėlėme paminklus. O šiemet iškuopėme Vytartų mišką, kuris iki šiolei gėdingai badė akis. Ypač dėl to, kad kelias per jį veda į garsiųjų Lietuvos šviesuolių Vileišių giminės tėviškę. Miškas privatus, bet mums tai – nė motais. Nelaukiame pagyrimo ar padėkos, nors šeimininkai ir žino apie mūsų žygius jų miške. Einant gilyn į mišką, gal tik už kokio šimto metrų nebeužminsi ant numestos skardinės, butelio ar kito buitinio „grybo“. Ką jau kalbėti apie pakelės griovį, kuris buvo paverstas senų padangų kapinynu! Net vanduo nesugebėjo prasimušti per šiukšlių užtvankas, kurios čia augo daugelį metų. Vėliau atliekas išvežę darbininkai suskaičiavo 60 padangų ir 140 maišų šiukšlių. Iš nedidelio miškelio tiek tikrai nesitikėjome. Tai ratelio rekordas. Iš griovio ir miško ištrauktų šiukšlių „asortimentas“ buvo labai įvairus – nuo tušinuko iki sovietinio kombaino „Niva“ padangos. O iš rastų bamperių, stiklų, skardų gal ir automobilį būtų pavykę surinkti. Buvo ir šokiruojančių radinių. Griovyje gulėjo į du maišus įkišta didžiulio šuns gaišena. Ją radę talkininkai atpažino gyvūną – dar prieš kelias dienas jis lakstė vienoje kaimo sodyboje ir džiugino šeimininkų vaikus. Ir dar sako, kad šuo – geriausias žmogaus draugas… Tad ir mūsų „Facebook“ paskyroje kvietimas į akciją nuskambėjo griežtai – metam iššūkį bepročiams! Gal dar reikėtų pridurti – bejausmiams ir nemylintiems savo krašto.

Ar aplinkosaugos darbuose dalyvauja rajono moksleiviai?

 

Mokyklos kasmet savo aplinkoje organizuoja „Darom“ akciją. Artimiausi mūsų bičiuliai – Ustukių kaimo mokyklos mokiniai. Jie tvarko apylinkių pakeles. Gražu žiūrėti, kaip berniukai šakėmis krauna į maišus po medžiais pūpsančius kalnus panaudotų sauskelnių kūdikiams. Pernai iš jau minėto Vytartų miško griovio vaikai iškėlė keliasdešimt padangų ir skundėsi, kad daugiau nuveikti tiesiog neužteko laiko. Tokios akcijos yra puiki proga pakalbėti jaunimui apie naudingus darbus, kuriuos jie gali padaryti gamtai. Mūsų ratelio organizuojamoje veikloje dalyvauja įvairaus amžiaus narių atžalos. Jei neklystu, jauniausiam dalyviui – mano krikšto dukrai – buvo septyni metai. Dabar jai jau trylika – nepraleido nei vieno „Mūšos vingio“. Galima sakyti, užaugo su šia akcija.

Kaip pagerbiate aktyviausius? Kokios yra būrelio tradicijos?

 

Kaip minėjau, antroji akcijos dalis – patalkinai. Vadiname ją „džiaugsmingąja“ – skirta vaišėms, linksmybėms, pokštams ir atrakcijoms. Jos vyksta gimtajame mano žmonos vienkiemyje ant Mūšos kranto, netoli Ustukių kaimo. Tradiciškai aptariame pasibaigusios akcijos rezultatus, dalijamės mintimis, sumanymais. Jau minėjau apie naujokų krikštynas. Kasmet dalijame nominacijas. Pavyzdžiui, „Metų būsto“ nominacija skirta už inkilus šikšnosparniams kapinėse, „Metų grėblys“ – už daugiausia sugrėbto šieno sodyboje, „Metų idėja“ – už inkilų kėlimo vietos parinkimą Vytartų dvare, „Metų rėmėjas“ – už šiukšlių išvežimą, pirštinių ir maišų parūpinimą, „Metų statybininkas“ – už įrengtą lauko pirtelę iš lazdyno stiebų, polietileno plėvelės ir lauže įkaitusių akmenų; nominacija „Metų paparacas“ skirta fotografui. Grąžinamos „dešimtmečio skolos“: už nuolatinį dalyvavimą akcijoje, už kasmetinį žolės šienavimą. Ir dar daug kitų nominacijų.

Būta ir kitų akcentų. Praėjusį rudenį vyko aplinkosauginė kampanija „Aš galvoju“. Projektui „Mūšos vingis“ pavyko gauti lėšų. Už jas nupirkta maišų, pirštinių, pjūklas ir grėblys. Pastarieji du įrankiai tapo pereinamaisiais prizais, kurie įteikiami šauniausiems akcijos dalyviams: pjūklas – vyrui, grėblys – moteriai. Visus metus iki kitos akcijos laimingieji galės darbuotis šiais įrankiais savo namuose. Kasmet sugalvojame ką nors naujo. Vakarojame iki paryčių.

Minėjote apie gamtos ir kultūros paveldo ryšį. Kaip jis pasireiškia?

 

Kalbėjau apie kapinių tvarkymą. Tai mūsų kultūros dalis, kurios negalime leisti pasiglemžti gamtai. Kažkada po mūsų tai įvyks, bet kol dega bent viena žvakelė, telieka pagarba. Šį pavasarį apsodinome pušaitėmis Ustukių kaimo kapinaičių prieigas. Apylinkėse dar yra apleistų kapinių, tai vienas iš mūsų veiklos barų. Kitas pavyzdys – Vytartų dvaras. Jau daugelį metų tuščia stūksanti dvaro sodyba atgyja panašių akcijų metu. Ji tvarkoma bendruomenės iniciatyva, mūsų ratelis noriai talkina. Šį pavasarį pakvietėme gamtos mylėtojus į inkilų kėlimo šventę „Būstas 2015“. Sodyboje iškėlėme devynis naujus inkilus. Juos sukalti buvo galima čia pat dvaro parke – iš paruoštų lentelių. Gavosi edukacinė programa. Tikimės, kad įvairių dydžių inkiluose įsikurs įvairių rūšių sparnuočiai. Kasmet inkilais „aprūpiname“ vis kitas vietas, juos prižiūrime ir vėliau. Vienas namelis skirtas naminei pelėdai, tiesa, nežinau, ar ji ten apsigyveno. Suprantu, kad vien inkilais Vytartų dvaro neprikelsime, tačiau tai simbolizuoja kažkokį žingsnį pirmyn, simbolinį gyvybės ženklą. Dažnai keliaudami dviračiais užsukame į turistines Pasvalio krašto vietas, čia aprenkame numestas šiukšles ir pan. Šį pavasarį ardėme bebrų užtvankas prie nuostabaus Ąžuolpamūšės piliakalnio.

Sakyčiau, savo veikla savitai imatės ekologinio švietimo. Esate anoniminiai, tačiau… kaip apie savo veiklą informuojate visuomenę?

 

Kaip minėjau, nesistengiame labai viešintis ir reklamuotis. Bet vis labiau galvoju, jog geri darbai turėtų būti daromi garsiau nei tyliai. Visuomenei reikia pavyzdžių, paskatinimo, motyvo. Mūsų pavyzdys parodo, kaip iš nieko gali gimti idėjos, burtis žmonės, daryti kažką daugiau. Galų gale praleisti laiką linksmai ir dar prasmingai. Mano minėtos aplinkosauginės kampanijos „Aš galvoju“ tikslas buvo skatinti žmonių asmeninį įsitraukimą tausojant aplinką bei populiarinant aplinkosaugines idėjas. Kampanijos organizatoriai paskelbė ekologinių iniciatyvų, kurias galėtų finansuoti, paiešką. Sudalyvavome – pavyko. Baigiamasis kampanijos renginys-koncertas vyko Kauno „Žalgirio“ arenoje. Buvo labai netikėta, kai didžiojoje scenoje nuskambėjo mūsų Anoniminių gamtininkų ratelio pavadinimas. Švaros akcijai „Mūšos vingis 2015“ buvo skirta lėšų. Jos nebuvo didelės, tačiau čia svarbiau – įvertinimas mūsų iniciatyvų. Kitą dieną ratelio susibūrime liejosi šampanas (tikrai ne iš gautų lėšų). Stengsimės dalyvauti ir kituose projektuose.

Iš ko dar sulaukiate įvertinimo ir pagalbos? Kokią matote ratelio perspektyvą?

 

Labai padeda Pasvalio apylinkių seniūnas, Ustukių bendruomenės pirmininkas, beje, nuolatiniai ratelio akcijų dalyviai. Jie pasiūlo tvarkytinas vietas, prireikus parūpina technines priemones rimtesniems darbams, organizuoja mūsų surinktų šiukšlių išvežimą. Ne visada pavyksta susiderinti su „Darom“ akcija, todėl atsiranda papildomi rūpesčiai. Pirštinėmis ir šiukšlių maišais apsirūpiname patys arba gauname iš „Darom“ akcijos organizatorių.

Šiemet gavome Lietuvai pagražinti draugijos padėką „Už Tėvynės meilės, gėrio, grožio idėjų puoselėjimą, visuomenės kultūros, tautinės savimonės ugdymą“. Tai rimtas įvertinimas. Tačiau rimčiausiu vadinčiau gervę – gamtosaugos simbolį, gautą iš aplinkos ministro rankų. Iki šiol nežinau, kas mus pastebėjo ar pasiūlė šiai nominacijai. Laikau tai savotišku avansu, įpareigojimu tolesniems darbams.

Neturiu iliuzijų, kad būrelis išaugs į kažkokią rimtą organizaciją. To ir nesiekiame. Tai tiesiog galimybė linksmai ir turiningai praleisti laisvalaikį su draugais. Ateityje norėčiau inicijuoti miškų tvarkymą. Dažnai juose būnu ir labai skauda širdį matant vėl ir vėl atsirandančias šiukšlių krūvas. Miškai bus vienas iš artimiausios akcijos „Mūšos vingis“ prioritetų.

Nemanau, jog esame kažkuo išskirtiniai. Aš galvoju, jog Lietuvoje yra daugybė iniciatyvių žmonių, būrelių, ratelių, veikiančių panašiai kaip anoniminiai gamtininkai. Darželiuose, mokyklose vykdomas ekologinis švietimas. Visiems galėtume įteikti po gervę. Nes tikslas yra bendras ir, manau, pasiekiamas.

-Dėkoju už pokalbį.

 

Gražvydo Balčiūnaičio asmeninio archyvo nuotraukos