Tipiškam nūdienos miesto žmogui, pagalvojau, vargu ar ateitų į galvą anoks sumanymas: reikia laisvalaikiu imtis kokio gražaus darbelio, skirto suvis ne sau. Na, tarkime, papuošti savitais atributais kad ir apleistas kaimo kapinaitės. Tipiškas miestietis tik atstumiančiai gūžtelėtų pečiais – ieškok kvailių kokioje kaimiškoje vietovėje, juk kiekvienas kaimas visada tokį ir turėdavęs.
Tačiau dažnas kaimas turėdavęs ir savo kaimynystėje vieną kitą geradarį, kuris nė kiek neakinamas žinojo, jog kiekvienas šį tą turi skirti ir tautai, ne vien savo namams.
Šį rudenį, būnant profesoriaus Stasio Juknevičiaus (floros ir faunos žinovo) svečiu, turėjau galimybę užsukti į ramias Švenčiuliškių kaimo kapinaites, esančia greta Krekenavos. Teisingiau tariant, Stasys Juknevičius pats pratarė, jog nepasidairyti esant netoli Krekenavos po šias kapinaites būtų savotiška nuodėmė. Kartu prisiminėme, jog šių kapinaičių puoselėtojas – savotiškas Vaclovo Into atsidavimo akmeniui sekėjas. Gal net ne sekėjas, o einantysis greta.
„Jonas Žilevičius, kaip ir Vaclovas Intas, buvo medikas. Tiesa, Jonas Žilevičius buvo tik felčeris. Labai padorus žmogus buvo, o ir specialistas – puikus. Buvo toks atvejis, kai savo tetą visur vedžiojau, vežiojau, niekas nepadėjo, tik konstatuodavo (net ir profesorius vienas), jog galvoje yra auglys. O Jonas, kad ir šlapdribos metu, pėsčias kokį dešimtį kilometrų eidavo pas ligonį, niekuomet rankų nenuleisdavo… Ir mano tetai konstatavo: esąs galvoje ne auglys, o ataugos, kurios užspaudžia vadinamąjį nervą, tad žmogus krenta tuomet be sąmonės. Vėl vežiau į klinikas savo tetą, pasakiau, kas yra… Tada mano teta ir savo vaikus užaugino, ir dar vaikaičių sulaukė…
Štai ką reiškia gydytojas praktikas. Toks, kaip Jonas Žilevičius, kurio sutvarkytose kapinaitėse dabar ir vaikščiojame. Jono tėvas buvo nebylys, kalvis. Mama greitai apako, tačiau Jonelis vis tiek siekė mokslo“, – pasakojo profesorius Stasys Juknevičius, užsiminęs, jog tose kapinėse turėjo būti palaidoti ir jo tėvai, tačiau tuomet ši vieta buvusi labai apleista, tad tekę laidoti kitur.
Jono Žilevičiaus nūnai nebėra, tačiau visi, bent kiek besidomintys savo krašto praeitimi, Krekenavos apylinkėse pasakys kas ėmė tvarkyti apleistas Švenčiuliškių kaimo kapinaitės. Felčeris Jonas savo lėšomis čia pastatė net paminklą gydytojai bei lakūnei. Ir ne tik tai. Stasys Juknevičius sakė, jog Jonui Žilevičiui vietos žmonės, tarsi atsidėkodami už gerumą, vežė ir patys įdomesnius riedulius, kaip ir Vaclovui Intui siūlydavo paimti ir iš paliekamos sodybos girnapuses. Visa tai Jonas Žilevičius panaudojo kurdamas įvairius paminklus. Tiesa, atsirado ir keli savanoriai, kurie vėliau kiek ir patalkindavo Jonui.
… Švenčiuliškiai – kaimas Panevėžio rajone, netoli Krekenavos, kairiajame Nevėžio krante. Žengiame pro girnapusėmis dabintus kapinių vartelius. Dairomės… Vos įėjus į kapines nudžiugina ir Krekenavos regioninio parko direkcijos rūpesčiu atsiradęs informacinis stendas. Jame pateikta informacija liudija, jog unikalios girnapusių kompozicijos, dubenuotieji akmenys suteikia šiai vietai išskirtinį savitumą. Tai – krekenaviečio kraštotyrininko Jono Žilevičiaus ir jo bendraminčių išmonės bei daugelio metų veiklos rezultatas.
Jonas Žilevičius, Šaulių sąjungos veikėjas, gimė 1921-05-20 Rabikiuose (Krekenavos valsčius), mirė 2011-06-03 Krekenavoje.
1951-ais, baigęs Kauno felčerių-akušerių mokyklą, dirbo Truskavoje, Ramygaloje, tačiau ilgiausiai – Krekenavoje. Čia įkūrė kraštotyrininkų būrelį, rinko medžiagą apie Krekenavos krašto šviesuolius – medžio meistrą Vincą Svirskį, kunigą Antaną Mackevičių (1863-ųjų sukilimo dalyvį) bei kitus žymius žmones. Kapinaitėse palaidoti ir pokario laikų partizanai, tremtiniai. Iš laukuose surinktų akmenų jiems pastatė paminklus.
Jono Žilevičiaus rūpesčiu ir pastangomis kultūriniam bei istoriniam gyvenimui prikeltos Švenčiuliškių kaimo kapinaitės. Surinko ir atgabeno čia apie 300 girnapusių.
Negana to, su Švenčiuliškių kraštotyrininkais sukūrė Jonų ir Janinų draugiją, sukūrė vėliavą.
Rūpinosi ir vietos šaulių organizacijos gyvenimu, buvo garbės šaulys. 2008-ais Jonui Žilevičiui suteiktas Panevėžio rajono savivaldybės garbės piliečio vardas.
… Prieš keliasdešimt metų kapinaitėse ganėsi karvės. Dabar čia – mūsų istorijos įvykiams atminti ir įvairiomis progomis pastatyti koplytstulpiai, paminklai ar paminkliniai akmenys, įamžinti knygnešiai, savanoriai, tremtiniai, Krekenavos 585-osios ir 600-osios metinės. Pastatyti girnapusėmis puošti paminklai motinoms, knygnešiams, tremtiniams, savanoriams, partizanams. Savotiškame muziejuje po atviru dangumi dera ir krikščioniški, ir prigimtinės religijos simboliai. Kapinaitėse yra vieta ir vaidilai, tarsi sergstinčiam šventą ugnį šalia dubenuotųjų akmenų.
Jono Žilevičiaus pastangomis iš aplinkinių vietovių į kapinaitės sutempta tūkstančiai akmenų, autentiškų akmeninių girnapusių. Kaimo felčeriu dirbęs ir daug po apylinkes vaikščiojęs bei važinėjęs aistringas kraštotyrininkas kiekvieną pamatytą girnapusę ar įdomesnį akmenį, jam prijautusiems žmonėms padedant, gabeno į kapinaitės. Nepaprastu kuklumu pasižymintis istorinės atminties gaivintojas niekada neprisiimdavo nuopelnų sau ir nebuvo linkęs kalbėti, kiek pastangų, laiko ir asmeninių lėšų jis paaukojo įamžindamas kraštui ir mūsų tautai svarbius įvykius bei žmones. Krekenaviečiai pasakoja, jog kartą kraštotyrininkas pardavė karvę ir pastatė paminklą karaliui Mindaugui.
… Peržvelgiu įvairius šykštokus informacijos klodus apie gydytoją Joną Žilevičių, akmens pagarbintoją, akmens sušildytoją, idant tas riedulys į žmones atsigręžtų…
Tačiau būta, pasirodo, epizodo, kai riedulys (gal žmoguje įsikūręs) pravirkdė jau netoli 90 metų sulaukusį senolį Joną Žilevičių. Mat tūlas kaimynėlis sumanė patobulinti Jono Žilevičiaus kūrinį, esantį kapinaitėse. Susirinkę sodiečiai gėdijo tą potencialųjį tobulintoją, o kuklusis Jonas, kiek atokiau paėjėjęs, tik gailiai pravirkęs… Galop teigiama, jog „pasiūlęs jam nepatikusį Krekenavos valsčiaus savanoriams atminti statytą paminklą Švenčiuliškių kapinėse pertvarkyti savo nuožiūra, vyriškis ne tik kad nesulaukė dalies bendruomenės pritarimo, bet dar ir buvo kaip reikiant iškoneveiktas“.
… Daktariukas, felčeriukas, Žiliukas, – tokiais mažybiniais žodžiais vietos žmonės vadino kraštotyrininką, Šaulių sąjungos veikėją, Panevėžio rajono savivaldybės garbės pilietį Joną Žilevičių. Šiam žmogui jokie titulai nebuvo svarbūs, jis gyveno ir dirbo savo kraštui, jo žmonėms, tam, kad būtų išsaugota krašto istorija ir įamžintas išėjusiųjų atminimas, kad būtų sukurtas muziejus po atviru dangumi.
… Ilsisi Jonas Žilevičius tose pačiose Švenčiuliškių kapinaitėse. Ilsisi, nė nepamanęs, jog pagarsėjo savuoju gyvenimu – ne tik mediko gerumu ir išmintimi, o ir atsigręžimu į akmenį, kursai gali sukaupti ne vien saulės šilumą…
Augusto Uktverio nuotraukos
