Meškeriotojai gerai pažįsta žuvis, naudoja įvairius būdus ir priemones joms pagauti. Labai dažnai sėkmę lemia tinkamai pasirinktas jaukas ir ant kabliuko veriamas masalas. Žinant, ką ir kaip reikia naudoti meškeriojant nuo ledo ar atvirame vandenyje, kartais neaišku, kaip teisingai vadinti kai kuriuos gyvūninius masalus. Meškeriotojams ypač painu susivokti paslaptingame vabzdžių pasaulyje. Čia reikia kvalifikuotos entomologo pagalbos. Tad šįkart kreipiuosi į seną pažįstamą, Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Fitosanitarinių tyrimų laboratorijos (skyriaus) vyriausiąjį specialistą dr. Henriką Ostrauską.
„Ripeinikas“ ir „dzykai“
Nors žiema nebesugrįš ir be kito sezono ant ledo nelipsime, pabandykime teisingai pavadinti poledinės žūklės mėgėjų dažnai kuojų žvejybai naudojamą masalą. Užkalbintas prie eketės meškeriotojas neslėpdamas masalo pasakys, jog kuojos kimba ant kabliuko veriant „ripeiniką“. Dažnas paaiškins, kad šių 3-5 mm ilgio baltų lervučių žiemą galima prisirinkti skaldant kiečių stiebus. Taip pat jų galima rasti varnalėšų graižuose. Nors rusų kalbos žodžio репейник pirminė reikšmė yra dirvuolė, tačiau antriniu įvardijamas dagišius, kibis, segutis. Rusų meškeriotojai kažkodėl šį masalą vadina репейная моль, kas reikštų dirvuolės kandis. Pamenu, tūlas poledinės žūklės mėgėjas meškeriotojų forume pasigyrė: „Ryt bandysime ieškoti „baltos“ žuvies, nes kompanionas žada ripeiniko parūpinti“. Jam buvo pasiūlyta kalbėti lietuviškai ir šį masalą vadinti ripeiniko apsiuva.
Man po vieno poledinės žūklės sezono lervučių liko. Jos tapo tamsiai rudomis lėliukėmis, kurias entomologai vadina puparijais. Iš jų išsivystė mažytės margais sparnais muselės. Pasak H. Ostrausko, jos nieko bendro su kandimis neturi, nes kandys priskiriamos drugių būrio vabzdžiams.
„Meškeriotojų vadinamą „ripeiniką“ lietuviškai dera vadinti kietinės margasparnės lervute“, – teigia entomologas ir paaiškina, kad visoms lervoms, tarp jų ir musių, priekinėje kūno dalyje yra neišreikšta galva. Drugio vikšro ar vabalo lervos chitinine danga padengta galva aiškiai išreikšta, o musių lervos turi tik chitinines plokšteles, su kuriomis skaptuoja augalo ar vaisiaus dalį.
Musių įvairovė milžiniška, Lietuvoje vien tikrųjų musių yra apie 112 rūšių. Stambesnių rūšių musės meškeriotojų literatūroje vadinamos didmusėmis. Jų lervas gerai pažįsta meškeriotojai. Šį žuvims patinkantį masalą žvejai dar vadina „dzykais“ arba „dzikais“. Musių lervų galima užsiauginti pačiam, tačiau paprasčiau įsigyti žūklės prekių parduotuvėse. Jose galima gauti įvairaus dydžio ir spalvų lervų. Smulkesnės, rausva spalva dažytos, nuo angliško žodžio pink, vadinamos „pinkais“ arba „pinkomis“. Ankstesnių metų literatūroje kartais musių lervos neteisingai vadinamos vikšrais.
Trūkliai ir „pindrakai“
Turbūt nėra tokio meškeriotojo ar akvariumininko, kuris nebūtų susidūręs su raudonos spalvos, įvairaus dydžio uodų trūklių lervomis. Jų priplaunama iš vandens telkinių dumblo. Ilgą laiką pagal rusų kalbos žodį мотыль, t.y. didysis trūklys (Chironomus plumosus), šios lervos buvo vadinamos „motyliais“. Tarp meškeriotojų dar kartais šis skolinys pasitaiko, tačiau literatūroje jo seniai nebeliko.
„Šioje dvisparnių būrio, uodinių dvisparnių pobūrio uodų trūklių šeimoje (Chirnomidae) visame pasaulyje sutinkama apie 3000 rūšių. 5-6 mm ilgio kūnas panašus į kraujasiurbius uodus. Kojos ilgos, tupint ištiestos į priekį trūkčioja. Dėl to jie ir pavadinti trūkliais. Jų straublelis trumpas, patinai su plunksniškomis antenomis. Šie uodai vasarą 3-7 dienas skraido dideliais spiečiais, susiporuoja, padeda į vandenį kiaušinėlius ir žūva. Kadangi jie nesimaitina, tai ir negelia, – patikino H. Ostrauskas. – Lietuvoje labiausiai paplitęs didysis trūklys. Chironomidai nepaprastai reikšmingi, nes jų lervomis minta žuvys.“
Uodo trūklio lervos – universalus jaukas ir masalas jaukinant ir gaudant įvairias žuvis. Tačiau kai kurie meškeriotojai žino ypač kibų masalą gaudant ūsorius ir vadina jį „pindrakais“.
Pasižvalgius meškeriotojų forumuose internete tampa aišku, jog tikrai ne visi šį masalą žino ir gali teisingai jį pavadinti.
„Kas yra tokie pindrakai ar pidrakai, žodžiu, ūsorių masalas? – klausia viename forume meškeriotojas. – Koks normalus pavadinimas ir ar visur gyvena, kaip pasigaunamas ir kokioms dar žuvims tinkamas?“
„Pindrakai tai tokie gan šviesūs kirminai, ant kurių gaudomi ūsoriai, – dėstomas aiškinimas. – Šiaip kartais ant jų užkimba ir kitos žuvys. Aš bent nieko nesu ant jų pagavęs, bet tėvukas sakė, jog papuola kartais ir stambūs šapalai. Tėvukas juos kasdavo upelyje iš dumblo po akmenimis.“
Diskusijoje aiškinantis, kas per padarai tie „pindrakai“, bandoma juos tapatinti ne tik su kirmėlėmis, bet ir su kinivarpų lervomis, diskutuojama, kaip jų rasti: „Eini prie mažo negilaus upeliuko ir kasinėji jo dumblą, žvyrą, vartai pernykščius lapus ir randi pindrakų. Vilniuje kasdavau prie Verkių gatvės, bet dabar jų beveik nerandu, nes ne kartą mačiau kasančius, – guodžiasi pindrakų ieškotojas. – Radus tinkamą vietą jų būna daug. Šių kirminų gali būti netgi šaltinyje. Ieškai netoli jo įtekėjimo į upę. Giliai kasti nereikia. Su pagaliu kapstai iki 10 cm.“
Mano bičiulis Henrikas – ne meškeriotojas ir „pindrakai“ jam buvo naujiena.
Peržiūrėjus nuotraukas internete jis viską paaiškino. Pasirodo, teisus vienas forumo meškeriotojas pavadinęs „pindrakus“ ilgakojo uodo lervomis.
Apsiuvos, grambuoliai ir kinivarpos
Rišantys vabzdžių imitacijas muselininkai entomologinių žinių turi daugiau nei plūdininkai ar dugninės meškerės mėgėjai. Surišti apsiuvą ar jos lervą nėra sunku. Lygiai taip pat nesunku švarių vandens telkinių seklumose prisirinkti apsiuvų lervų ir jomis meškerioti. Žinia, gremėzdiški, kelių žodžių masalų pavadinimai nėra patogūs, bet juos trumpinant kartais prasilenkiama su tiesa. Kai kur literatūroje teigiama, jog kuojų ir kitų žuvų masalui tinka uodo trūklio, musių ir kitų vabzdžių lervos bei apsiuvos. Pastarųjų rekomenduojama pasirinkti vandenyje. Iš tikro, apsiuvą galima pasigauti skraidančią ar kur nutūpusią, o vandenyje rasime tik apsiuvų lervų. Pasitaiko ir tokia klaida, kai šios ne drugio, bet apsiuvos lervos pavadinamos vikšrais.
„Pagal kilmę drugiai ir apsiuvos yra šiek tiek panašūs. Drugiams būdingos 2 poros stambių plėviškų sparnų, kurie dažniausiai yra apaugę spalvotais žvyneliais. Apsiuvos turi dvi poras plaukeliais padengtų sparnų. Lervos dažniausiai slepiasi nameliuose, kuriuos nešiojasi su savimi. Apsiuvų lervos yra švaraus vandens indikatoriai“, – akcentuoja entomologas.
Artėjant vasarai prieblandoje pradeda skraidyti grambuoliai. Meškeriotojų labiausiai žinomas paprastasis grambuolys arba karkvabalis. Ant šio vabalo ir jo stambių baltų lervų gerai kimba šapalai. Karkvabalius patogu rinkti anksti rytais dar nenukritus rasai. Tada vabalai būna nejudrūs ir slepiasi medžių lajose. Papurčius medelį ar krūmą krinta ant žemės – juos belieka susirinkti. Kartą mačiau, kai vieną vakarą kieme žaisdami vaikai rankomis numušdavo masiškai skraidančius vabalus ir su jais žaidė. Turint muselių rišimo įgūdžių nesunku susirišti šių vabalų imitacijas.
Kalbėdamas apie grambuolius H. Ostrauskas akcentavo šių vabalų ir jų lervų daromą žalą miško ir sodo augalams. Karkvabaliai apgriaužia lapuočių medžių ir krūmų lapus, o lervos maitinasi augalų šaknimis. Pirmaisiais gyvenimo metais lervos didelės žalos nepadaro, bet labai kenkia 2-3-čiais vystymosi metais, kada būna ėdriausios.
Negaili entomologas kritikos ir kinivarpoms. Šių vabalų lervos po medžių žieve ir medienoje išgriaužia sudėtingus takus. Šie kiekvienai rūšiai turi savitą konfigūraciją. Kinivarpų lervų galima prisirinkti atlupant padžiūvusių medžių atšokusią žievę. Pasitelkus šias lervas gerai kimba įvairios žuvys.
Pasak H. Ostrausko, kinivarpos – labai įdomūs vabalai. Anksčiau jie buvo išskirti į atskirą šeimą, o dabar liko tik straubliukų šeimos pošeimiu.
„Vabzdžių sistematika sudėtinga. Ji nuolat tobulinama, keičiama, nes atsiranda naujų tyrimo metodų, leidžiančių detaliau tyrinėti vabzdžius“, – pasakojo su vabzdžiais kasdien susiduriantis specialistas.
Vacio Paulausko nuotraukos
