2015-01-20 Lietuvoje lankėsi UNESCO Pasaulio paveldo komiteto deleguotas ekspertas Tomašas Fejerdži (Tamas Fejerdy). Lankėsi nei šiaip sau, o Rusijos nuolatinei atstovei prie UNESCO Eleonorai Mitrofanovai apskundus Lietuvą dėl, esą, aiškių pažeidimų Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje. Kur veda šio apskundimo šaknys?
UNESCO Pasaulio paveldo centras buvo gavęs dėl Lietuvos ne vieną nusiskundimą. Dėl tos pačios Kuršių nerijos. Girdi, Lietuva įsirengė Suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą, o taip pat besiruošianti statyti tiltą į Kuršių neriją, o plėtodama Klaipėdos jūrinį uostą pažeidžia aplinkosauginius bei saugomų teritorijų reglamentus, įstatymus. Žinoma, kur kas anksčiau Pasaulio paveldo centrą jau buvome informavę, jog jokio tilto į Kuršių neriją nė nesiruošiame statyti – nėra nei jokių projektų, nei galimybių studijų.
Manyčiau, jog tai buvo Rusijos apgalvotas politinis manevras. Siekiant pakenkti Lietuvai. Juk Rusijos UNESCO komisija yra prie Užsienio reikalų ministerijos (Lietuvoje – prie Kultūros ministerijos).
Atvykusiam UNESCO ekspertui buvo pateikti išsamūs dokumentai – ir dėl Jūrų uosto, ir dėl SGD terminalo, ir dėl tariamo tilto į Kuršių neriją (tiesą sakant, dėl pastarojo būta tik kai kurių vizijų). Tiek Jūrų uostas, tiek SGD terminalas yra už Kuršių nerijos nacionalinio parko ribos (UNESCO apribojimai susaistomi su sausuma, o ne vandenimis), tad visi skundai, sietini su saugoma teritorija, tiesiog yra niekiniai. Ekspertas Tomašas Fejerdži buvo nustebęs, gavęs net 700 puslapių dokumentų, susietų su SDG terminalo poveikiu aplinkai. Pridursiu, jog nė viename krante neatsiras jokios didžiulės talpos. Yra tik šešios kiek iš vandens kyšančios konstrukcijos, prie kurių prišvartuotas laivas su dujomis. Galimas atvejis, jog po 10 metų SGD terminalui tarnaujantis laivas paprasčiausiai išplauks, jei esama situacija bus kitokia, jei apsirūpinimui dujomis to laivo nė nebereikės.
Man pačiam teko kalbėti apie tariamą tiltą į Kuršių neriją. Išdėsčiau apie buvusias kai kurias vizijas, tačiau konkrečiau nieko juk ir nebūta. Tad ir papildomų klausimų iš eksperto Tomašo Fejerdži nesulaukiau, tik tokio komentaro: Lietuva yra demokratinė šalis, tad ir kuriamoms vizijoms (ne konkretiems projektams, planams) niekas neturėtų užkirsti kelio… Beje, buvo demonstruojama iš Rusijos pusės UNESCO organizacijai pateiktojo tilto į Kuršių neriją nuotrauka, kuri, pasirodo, yra netiksli Kalifornijoje, San Franciske esančio Auksinio tilto kopija. Ją išvydęs vienas architektas nustebo, jog pateikta tokia nekokybiška tilto San Franciske vaizdo kopija, su išsiklaipiusiomis kolonomis…
Ar svečiui pats Kuršių nerijos nacionalinis parkas mažiau rūpėjo, nei vien gilinimasis į pateiktas dokumentų kopijas?
Be abejo, surengėme išvyką ir į Kuršių nerijos nacionalinį parką, aplankėme ir jo vadinamąją rusišką dalį. Kalbėjomės vietoje apie tai, ką saugome, kalbėjome ir apie esamas problemas. Būta susipažįstant su Kuršių nerijoje esančiomis vertybėmis ir neformalaus bendravimo.
Ar vadinamosios rusiškosios Kuršių nerijos nacionalinio parko dalies vadovas dalyvavo tuose pokalbiuose?
Sakyčiau, jog jis niekuo neparėmė kokius nors Rusijos pusės kaltinimus, buvo pasyvus stebėtojas. Tiesa, kaip vieną iš bėdų minėjo audros išplautą kopagūbrį. Lietuvos pusėje kopagūbris – kiekvienų metų kasdienis darbas. Jei to nedarysi, be abejo, kopagūbrio neturėsi.
Kita vertus, anoje Kuršių nerijos pusėje požiūris į kultūros paveldą yra suvis kitoks, nei Lietuvoje. Jei mūsų pusėje dažnai vyksta teisiniai procesai, tarkime, dėl kokio pusmetrio aukštėliau iškilusio stogo, Rusijos pusėje į tai, galima sakyti, niekas nekreipia jokio dėmesio. Daugelyje vietų statiniai primena atsilikusio sovietinio kolūkio statinius, kai kur išdygę suvis urbanistiniai turtuolių (gal ir iš Maskvos) rūmai, su gelžbetonio tvoromis.
Suartinti abiejų pusių požiūrius dabartinėje politinėje situacijoje – tiesiog neįmanomas dalykas.
Kalbantis apie Kuršių nerijos nacionalinį parką kone visada buvo minima jo direkcijos vadovo problema. Dabar, vadovaujant Aušrai Feser, regis, apie tai nebekalbama?
Ko gero, didžiausias Aušros Feser privalumas, jog ir anksčiau gyveno bei dirbo Kuršių nerijoje. Kone visi ją pažįsta, kone visus ji pažįsta… Ilgametė vietos Tarybos narė. Yra ir kultūrinės veiklos entuziastė, gerbianti folklorą. Džiaugiuosi, jog parko direkcijoje esama ir naujų žmonių, ir naujų idėjų, ir naujų realių darbų, veiklos.
Konkretesnė ūkinė veikla, tarkime, susieta ir su miškais, lyg ir vargiai įveikiama. Bent tokia nuomonė buvo peršama po kiekvieno didesnio gaisro kalninių pušų masyvuose…
Ūkinei veiklai reikia ir laiko, ir žmonių, ir lėšų…
Tad neatsitiktinai miškai Kuršių nerijoje perduoti Kretingos miškų urėdijai?
Mano nuomone, geriau būtų, jei toji veikla būtų arčiau miškus valdžiusios parko direkcijos. Tačiau lėšos, specifika, realijos, kai ūkinius miškus kitose saugomose teritorijose valdo miškų urėdijos, liudytų ką kitą… Kretingos miškų urėdija turės galimybių įsigyti ir priešgaisrinį automobilį, ir galingus vandens siurblius, neminint jau ištobulintos gaisrų stebėsenos miškuose. Beje, saugomų teritorijų direkcijų, kaip biudžetinių įstaigų, galimybės geriau apmokėti miškininkams yra kur kas kuklesnės, nei dirbant miškų urėdijoje. Kita vertus, dalis lėšų, kurios buvo skiriamos miškams tvarkyti, liks parko direkcijai, tad bus galima daugiau lėšų skirti krantų tvarkymo, kultūriniams bei kitiems darbams.
Tačiau miškininkai pasakys, jog prižiūrėti miškus Kuršių nerijoje – tikriausias nuostolis, t.y. čia – ne medienos gamybai skirtoji teritorija…
Žinau, jog Generalinė miškų urėdija turi galimybių padėti kretingiškiams. Tiek gaisrų atveju, tiek likviduojant vėjovartas, tiek su sanitariniais kirtimais, tiek ir atliekant kitus darbus Kuršių nerijos miškuose.
Yra patvirtintas miškotvarkos projektas (dešimčiai metų) ir Kuršių nerijai, tad tai, kas bus daroma, miškininkams nėra naujiena. Kai kur kalninių pušų reikės ir atsisakyti, kai kur formuojamos plynės, siekiant atkurti Kuršių nerijos kraštovaizdį. Nerijos raguose turi būti atviri palvės plotai, tad tai miškininkams gali atrodyti ir kaip priešingybė (augančių pušelių rovimas) bendriesiems miškininkystės principams. Kai kuriuos darbus parko direkcijai ir urėdijai reikės ir dalintis bendru sutarimu. Manyčiau, svarbiausia saugomai teritorijai ne tai, kas valdo, o rezultatai.
Urėdijos specialistų skaičiavimais, pradiniam Kuršių nerijos miškų tvarkymui gali reikėti apie 3 mln. litų, o naudos bus tik keli šimtai tūkstančių.
Ar jau įžvelgtumėte kokius galimus nesutarimus tarp urėdijos ir parko direkcijos?
Kai kuriuos darbus, veiklą miškotvarkos projektas ir nenusako. Čia – ir rekreacijos, ir kitokie objektai, būdingi tik Kuršių nerijai. Kita vertus, po praūžusios audros miškininkams svarbu tvarkyti vėjovartas, kad neapniktų ligos, o parko direkcijai tuo metu gali atrodyti, jog vėjovartas reikia likviduoti ten, kur yra daugiausia lankytojų. Turiu pabrėžti, jog per pastarąjį dešimtmetį santykiai tarp miškų urėdijų ir saugomų teritorijų direkcijų tikrai nėra vadintini didesnių konfliktų zona.
Norėčiau atkreipti dėmesį, jog Kuršių nerijoje esama daug bėdų, ginčų dėl namų statybos, rekonstrukcijos. Tad čia prie direkcijos, Neringos ir Klaipėdos miestų savivaldybių dar prisidės naujas žaidėjas (įvairiems derinimams) – Kretingos miškų urėdija.
Kiek teko bendrauti su Kretingos miškų urėdu Antanu Baranausku, susivokiau, jog valstybinės įmonės miškininkai įvardintini ir vadinamųjų žabtvorių, reikalingų apsauginiam kopagūbriui formuoti, specialistais.
Sakyčiau, jog minėta urėdija vienintelė Lietuvoje yra turėjusi tokio darbo patirtį – tvarkė ir Palangos, Šventosios paplūdimius, ir pajūrio ruožą iki Latvijos. Kas nežino Šventosios girininkijoje miškininkų, vadovaujamų Rimanto Antano Kviklio, sukurtų pažintinių girios takų, kurie buvo patys pirmieji Lietuvoje.
Neringos miesto savivaldybėje vietinių gyventojų ne tiek ir daug, tačiau daug esama vadinamųjų „įtakingųjų vasarotojų“, kurie, regis, sugeba keisti viską: ir miesto veidą naujais statiniais, ir, jei prireikia, įstatymus, ir, jei norite, teismų sprendimus… Bent toks susidaro įspūdis…
Iš tikro, dabar šalies Vyriausybė išsigąsta, jog gali reikėti iš visos valstybės lėšų kompensuoti (apie 40-50 mln. litų) ir už nugriautus statinius, kurie tokioje saugomoje teritorijoje neturi būti. Tačiau anksčiau projektai buvo suderinti, statiniai parduoti ir perparduoti, tad dabartiniai šeimininkai kaip ir niekuo dėti…
Taikos sutartis reikštų, jog ir vilkas (namo šeimininkas), ir ožka (valstybė) turėtų būti patenkinti. Ar ne pernelyg viliojantis precedentas tiems, kurie gali papirkinėti dėl parašo statomo rūmo projektuose visokiausius valcerius, tuo visoms pusėms ignoruojant saugomoje teritorijoje boluojančių įstatymų sąrangą?
Daug pažeidimų atsiranda po rekonstrukcijos vėliava, kai vietoje vieno statinio atsiranda keli. Paskui nulenkiamos galvos: nežinojome…
Vadinasi, nežinantiems įstatymo viskas leidžiama, net ir įsigyti galimai neteisėtai sumūrytą rūmą?..
Dėl 11 statinių, kurie turi būti nugriaunami (tokie yra 5) ar jų išvaizda turi būti keičiama, laukiama sprendimų. Vyriausybėje yra nuostata, jog reikia keisti Kuršių nerijos tvarkymo planą, t.y. amortizuoti susidariusią situaciją, kad valstybei viskas kainuotų pigiau. Kaip ten bebūtų, teismo sprendimus juk reikia vykdyti, gyvename kol kas teisinėje visuomenėje.
Beklausant tokių žodžių turiu galimybę samprotauti ir šitaip: kuo daugiau valstybėje yra netobulų (t.y. vienas kitam prieštaraujančių) įstatymų, tuo aiškesnė yra situacija: teisinė anarchija?
Kuršių nerijos situacija iš tikro yra paradoksali. Kai prieš 7-8 metus pradėta kalbėti, jog laikas baigti su tomis neteisėtomis statybomis. Kai jos buvo aiškiau suregistruotos, Kultūros paveldo departamentas buvo vienas iš palaikančiųjų. Ir teismuose. Tačiau prieš du metus buvo pradėti rengti specialieji kultūros paveldo teritorijų projektai (dėl kultūrinių draustinių). Nūnai tarsi viskas persivertė priešingai – dabar iš Kultūros paveldo departamento pareiškiama, jog visi statiniai beveik ir nebeturi jokios neigiamos įtakos Kuršių nerijos nacionalinio parko kraštovaizdžiui. Suglumome… Ir Aplinkos ministerijoje, ir Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje. Juk teigiama kardinaliai priešingai, nei, tarkime, 2007 metais. Tad Aplinkos ministerija su savo Tvarkymo planu atsiduria kuriozinėje situacijoje, kai detalesnius reglamentus nustatantis kultūros paveldo specialistas specialiame kultūros paveldo teritorijos plane (žemesnio lygmens, nei Tvarkymo planas) ima įrodinėti jau priešingai – viskas šiuo metu yra gerai.
Jei tokia situacija, reikia ieškoti suinteresuotųjų asmenų. „Geroji tradicija“ (paimk pluoštelį ir suraityk parašėlį), kažkada kažkur atsiradusi, yra nemari…
Viską reikia įrodyti… Su kultūros paveldo specialistais atliekame lyg ir tą patį darbą. Kultūros ir gamtos vertybių simbiozė kuria kraštovaizdį. Taip bent turėtų būti Kuršių nerijoje.
Nors anksčiau teismuose kultūros paveldo specialistai sakė visai priešingai. Suvokiame, jog kompromiso reikia, konflikto nereikia įšaldyti, tačiau argi kompromisas yra tada, kai vienoje pusėje – visas 100 proc. tiesos?.. Gal ir dėl to vieną iš ankstesnių Kultūros paveldo specialistų, suvokusį, ką gina jo jaunesni kolegos, ištiko širdies smūgis… Įdomu, jog Kuršių nerijos reikaluose geriausiai išmano ir teismuose nūnai atstovauja Kultūros paveldo departamento Panevėžio teritorinio padalinio vadovas…
Dėkoju už pokalbį.
Augusto Uktverio nuotraukos
