Balandžio 26 dieną prisimename vieną didžiausių pastarųjų dešimtmečių tragedijų – 1986 m. įvykusią avariją Černobylio atominėje elektrinėje. Pagrindiniai veiksniai, nulėmę avariją: reaktorius neatitiko saugumo reikalavimų ir turėjo pavojingų konstrukcinių ypatumų, buvo žema branduolinio saugumo kultūra, personalas padarė daug klaidų ir pažeidė galiojančias reaktoriaus eksploatavimo instrukcijas.
Tai didžiausia tokio tipo avarija visoje branduolinės energetikos istorijoje tiek pagal žuvusiųjų ir nukentėjusiųjų nuo jos pasekmių žmonių skaičių, tiek pagal ekonominę žalą. Šios avarijos metu radioaktyviosiomis medžiagomis buvo užterštos didžiulės teritorijos, daugybė gyventojų ir avarijos likviduotojų patyrė dideles jonizuojančiosios spinduliuotės apšvitos dozes.
Keletas faktų apie Černobylio katastrofos mastą
*Po katastrofos (1986 – 2000 m.) iš labiausiai radiacijos paveiktų teritorijų Baltarusijoje, Rusijoje ir Ukrainoje buvo evakuota apie 350 tūkst. žmonių.
*Didžiausią jonizuojančiosios spinduliuotės apšvitą avarijos naktį patyrė apie 600 atominės elektrinės avarijos likviduotojų. Ūmi spindulinė liga buvo diagnozuota 134 likviduotojams.
*1991 – 2005 m. laikotarpiu apie 7 tūkst. skydliaukės vėžio atvejų buvo registruota Baltarusijoje, Ukrainoje ir Rusijos Federacijoje tiems asmenims, kurie 1986 m. buvo jaunesni nei 18 m.
*1986 – 1989 m. avarijos zonoje dirbo 600 tūkst. avarijos likviduotojų, patyrusių didelę apšvitą, iš Lietuvos buvo išsiųsta 7 tūkst. avarijos likviduotojų.
*Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, pateiktais 2005 m. po Černobylio avarijos, galiausiai gali mirti 4 tūkst. žmonių
*Tūkstančiai Rytų Europos ir Sovietų Sąjungos besilaukiančių moterų nepagrįstai darėsi abortus, bijodamos pagimdyti apsigimusius vaikus.
*Labiausiai užteršta 30 km zona apie Černobylio atominę elektrinę iki šiol yra izoliuota, neapgyvendinta teritorija, kurios išlaikymas yra našta šalies ekonomikai.
Paminėti faktai, skaičiai rodo daugybės žmonių patirtus išgyvenimus, susijusius su evakavimu, žmonių likimus dėl radiacijos sukeltų ligų, artimųjų mirčių, gyvenimo sunkumų dėl pasklidusio radioaktyviojo užterštumo, išgyvenimus dėl savo vaikų ir būsimų kartų sveikatos…
Černobylio atominės elektrinės avarijos poveikis Lietuvai
Radioaktyvieji debesys praslinko virš Lietuvos per pirmąsias paras po avarijos, pietvakarinėje bei vakarinėje šalies dalyje palikdami gana žymias radioaktyviųjų medžiagų iškritas. Didžiausią poveikį Lietuvos gyventojams lėmė radioaktyvusis jodas, kurio iš karto po avarijos su atmosferos pernaša pasklido mūsų šalies teritorijoje. Radioaktyviojo jodo bei kitų radionuklidų, pasklidusių Černobylio atominės elektrinės aplinkoje, poveikį patyrė ir Lietuvos gyventojai, dalyvavę Černobylio atominės elektrinės avarijos likvidavimo darbuose.
Radioaktyviojo jodo poveikis Lietuvos gyventojams truko tik iki gegužės mėnesio pabaigos. Iš karto po avarijos pietvakariniuose ir vakariniuose Lietuvos rajonuose laikinai buvo uždrausta naudoti pieną vaikų mitybai, buvo susirūpinta dėl ganyklų žolės užterštumo.
Nors po Černobylio atominės elektrinės avarijos praėjo pakankamai daug metų, avarijos liekamasis poveikis vis dar jaučiamas dėl į aplinką patekusių ilgaamžių radionuklidų. Labiausiai Lietuvos teritorija buvo užteršta ilgaamžiais Cs-137 (užterštumas padidėjo 4,5 karto) ir Sr-90 radionuklidais, kurių nustatoma ir dabar. Radiacinės saugos centras, siekdamas įvertinti, koks liekamojo užterštumo poveikis Lietuvos gyventojų apšvitai bei sveikatai, atlieka maisto produktų, jų žaliavų, geriamojo vandens radiologinę stebėseną, kurios rezultatai naudojami gyventojų gaunamai apšvitai įvertinti, bei vykdo įvairias programas, skirtas liekamajam radionuklidų užterštumui po Černobylio atominės elektrinės avarijos šalies teritorijoje įvertinti, labiausiai po avarijos užterštose teritorijose atlieka dirvožemio radiologinius tyrimus.
Pastarųjų metų tyrimų rezultatai patvirtino išankstinę prognozę, kad ilgaamžių radionuklidų Cs-137 ir Sr-90 kiekiai aplinkoje sumažėjo apie du kartus, palyginti su išmatuotais pirmaisiais metais po avarijos. Dirbamuose laukuose Cs-137 kiekis sumažėjo greičiau, nes dirvos nuolat maišomos jas ariant, tačiau miško paklotėje, pievose Cs-137 yra viršutiniuose dirvos sluoksniuose. Atliekant įvairių maisto produktų radiologinius tyrimus, daugiausia Cs-137 nustatoma valgomuosiuose miško grybuose. Ir būtent grybai, surenkami pietvakarinėje ir vakarinėje šalies teritorijos dalyse, per kurias praslinko radioaktyvieji debesys, yra labiau užteršti Cs-137, nei kituose šalies miškuose surenkami grybai, tačiau jų radioaktyvusis užterštumas neviršija leistinų lygių. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, padidėjęs užterštumas radionuklidais nustatomas ir Lietuvos miškų laukinės faunos mėsoje (šernienoje). Įvertinus gyventojų apšvitą, kurią jie patiria dėl maisto liekamojo užterštumo radionuklidais, ji yra palyginti nedidelė, tačiau apšvitos tyrimai ir vertinimas išlieka svarbia radiologinės stebėsenos dalimi.
Tai, kad po branduolinės avarijos pasklidę radioaktyviosios medžiagos turi ilgalaikį poveikį aplinkos užterštumui ir gali lemti gyventojų apšvitą, rodo pastarųjų metų įvykiai, susiję su užterštu Cs-137 medienos kuru, įvežamu iš po Černobylio atominės elektrinės avarijos užterštų Baltarusijos ir Ukrainos teritorijų. Lietuvos energetikos ūkyje pradėjus naudoti daugiau atsinaujinančių energijos šaltinių, į Lietuvą įvežamo medienos kuro susidariusių pelenų mėginiuose buvo nustatytas radioaktyvus užterštumas, prilygstantis radioaktyviųjų atliekų lygiui. Siekiant užtikrinti, kad medienos kuro pelenai, naudojami dirbamiems laukams tręšti, nebūtų užteršti radioaktyviosiomis medžiagomis, teisinėmis priemonėmis yra apribotas iš teritorijų, užterštų po Černobylio atominės elektrinės avarijos, įvežamos medienos kuro radioaktyvumas.
Kita problema yra beveik kasmet įvykstantys gaisrai Černobylio zonoje. Degdami medžiai, miško paklotė, žolė vis dar į aplinką išskiria ilgaamžius radionuklidus, reikšmingiausias jų yra Cs-137. Nors šio radionuklido kiekiai, kilus gaisrams Černobylio zonoje, iki šiol neturėjo įtakos Lietuvos foninės jonizuojančiosios spinduliuotės padidėjimui, Radiacinės saugos centras tokių gaisrų metu atlieka radionuklidų pernašos prognozę, seka Lietuvos radiacinio monitoringo tinklo RADIS stočių duomenis, vertina Ukrainos branduolinę ir radiacinę saugą reguliuojančios institucijos teikiamą informaciją bei Černobylio zonoje esančio radiologinio monitoringo tinklo bei Europos Komisijos EURDEP tinklo duomenis ir nuolat teikia informaciją gyventojams.
Reikia būti pasirengusiems branduolinėms avarijoms
Po Černobylio atominės elektrinės avarijos visame pasaulyje pradėta svarstyti apie branduolinės energetikos saugumą, jos vystymosi perspektyvas. Daugelis šalių, ypač Europos žemyne, pradėjo stiprinti radiacinės bei branduolinės saugos infrastruktūras, rengti tinkamos kvalifikacijos radiacinės ir branduolinės saugos specialistus, vystyti technines radioaktyviųjų medžiagų aplinkoje aptikimo bei įvertinimo priemones, spręsti gyventojų apsaugomųjų veiksmų bei techninių priemonių avarijos padariniams likviduoti taikymo klausimus.
Tačiau visuomenės susirūpinimą ir vėl sukėlė 2011 m. kovo 11 d. įvykusi avarija Japonijos Fukušimos atominėje elektrinėje. Šios avarijos pobūdis ir pasekmės iš esmės skyrėsi nuo Černobylio atominės elektrinės avarijos, tačiau abiejų avarijų pamokos įpareigoja toliau tobulinti visas priemones, kurios padėtų išvengti galimo aplinkos užterštumo radioaktyviosiomis medžiagomis, ir taip apsaugoti gyventojus nuo galimos avarinės apšvitos. Tarptautinė atominės energijos agentūra, išanalizavusi reagavimą į Japonijos Fukušimos AE avariją, įvardijo nemažai trūkumų. Tiek nacionaliniame, tiek savivaldos lygmenyse nebuvo atnaujinami reagavimo į avarijas planai, nebuvo organizuojamos realios visų lygių reagavimo pratybos. Nebuvo numatyti materialinio techninio aprūpinimo variantai, avarijos pradžioje trūko veiksmų koordinacijos, nebuvo įvertintas galimas galingo žemės drebėjimo ir cunamio scenarijus ir kt.
Lietuvos radiacinės saugos specialistus neramina jau šiemet numatoma Baltarusijos atominės elektrinės veiklos pradžia. Įvykus sunkiai branduolinei avarijai Baltarusijos atominėje elektrinėje, poveikį pajustų didelė dalis Lietuvos gyventojų. Lietuvoje nemažai yra daroma pasirengiant reaguoti į galimą branduolinę avariją Baltarusijos atominėje elektrinėje: pakeistas ir papildytas Valstybinis gyventojų apsaugos planas branduolinės ar radiologinės avarijos atveju, patvirtintas Lietuvos higienos normos HN 99:2019 ,,Gyventojų apsauga įvykus branduolinei ar radiologinei avarijai“ pakeitimas, Radiacinės žvalgybos įvykus branduolinei ar radiologinei avarijai programų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašas, Žmonių dezaktyvavimo įvykus branduolinei ar radiologinei avarijai rekomendacijos, organizuojamos valstybinio ir savivaldybių lygio civilinės saugos pratybos, išplėstas Lietuvos radiacinio monitoringo RADIS stočių tinklas, valstybės biudžeto lėšomis nupirkta 4 mln. kalio jodido tablečių, kurios bus paskirstytos savivaldybėms, patenkančioms į išplėstinį planavimo atstumą (iki 100 km nuo Baltarusijos atominės elektrinės) iki šios elektrinės veiklos pradžios ir kt.
Bet kokios ekstremalios situacijos metu labai svarbu, kad gyventojai suprastų jiems gresiantį pavojų ir adekvačiai elgtųsi. Siekdami kuo didesnio gyventojų supratimo, kaip teisingai elgtis branduolinių ar radiologinių avarijų atveju, Radiacinės saugos centras ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos organizuoja susitikimus su gyventojais, rengia įvairias brošiūras, lankstinukus, kurie skelbiami minėtų institucijų interneto svetainėse (www.rsc.lt, www.lt72.lt).
Šiuo metu Lietuva ir visas pasaulis gyvena COVID-19 pandemijos sąlygomis. Reagavimas į COVID-19 pandemiją parodė skubiai taisytinas parengties ekstremalioms situacijoms problemas, visų pirma, pirmųjų reaguotojų pakankamą aprūpinimą asmeninėmis apsaugos priemonėmis ir būtiną jų mokymą, kaip šiomis priemonėmis naudotis bei informacijos teikimo gyventojams tam tikras spragas.
Minint Černobylio atominės elektrinės avarijos 34-ąsias metines norėtųsi tikėti, kad skaudžios pamokos bus išmoktos. Labai svarbu, kad avarinis pasirengimas ir reagavimas įvykus branduolinei avarijai būtų harmonizuotas ne tik tarp kaimyninių šalių, bet ir Europoje, o geriausiai – visame pasaulyje, nes sunkių branduolinių avarijų pasekmės paliečia daug šalių.
