2019 11 28 Lietuvos geologijos tarnyboje (LGT) buvo surengtas tarpinstitucinis seminaras „Arsenas požeminiame vandenyje: kilmė ir žalingo poveikio prevencijos galimybės“. Šiame renginyje kalbėta ir diskutuota visuomenei aktualia tema, nes tai vienur, tai kitur gyventojai tiesiog parbloškiami: jūsų geriamajame vandenyje aptikta arseno… Specialistai gal galėtų paakinti: nieko čia blogo, svarbiausia, kad arseno kiekis nebūtų toks ženklus, jog kenktų sveikatai. Tačiau kai kur šuliniuose ar vandenyje iš artezinių gręžinių arseno aptinkama kur kas daugiau, nei tai nustato normos ar normatyvai.
Tad tądien Lietuvos geologijos tarnyboje sukviestieji hidrogeologai, vandentvarkininkai, visuomenės sveikatos priežiūros specialistai bei kiti, besidomintieji arseno problematika, pateikė tiek mokslines, tiek praktines aptariamosios problemos puse.
Jolanta Čyžienė, Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus pavaduotoja, pasveikinusi visus susibūrėlius glaustai aptarė seminaro įdėjas bei tikslus.
Apie arseno poveikį sveikatai kalbėjo Irena Taraškevičienė, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Visuomenės saugos skyriaus vedėja.
Rasa Radienė (Lietuvos geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus vedėja) kalbėjo apie šios tarnybos planus tiriant arseno paplitimą grunto vandenyse, aptarė kai kuriuos tyrimų rezultatus. Jie, galima sakyti, dar tik tarpiniai, nes tyrimų pabaigos lyg ir nematyti.
Apie hidrogeologinių tyrimų patirtis bei įžvalgas dėl arseno kilmės požemio vandenyse kalbėjo UAB „Grota“ (sukaupusios daug informacijos apie taršą grunte, požeminius vandenis) specialistas Anicetas Štuopis.
Apie itin sudėtingą laboratorinių tyrimų specifiką (ne specialisto akimis ir ausimis stebint, klausantis) kalbėjo UAB „Vandens tyrimai“ vadovas Valdas Šimčikas, pastaruoju metu žiniasklaidos išgarsintas dėl gaisro (teisingiau – dėl užteršto vandens tyrimų, jų metodikos) Alytuje esančioje UAB „Ekologistika“.
Daugelyje vietovių Lietuvoje gyventojus gąsdina aptinkamos arseno anomalijos uolienose bei dabartinėse nuosėdose. Apie aptiktas bei aptinkamas tokias anomalijas kalbėjo vyresnysis mokslo darbuotojas Ričardas Taraškevičius (Gamtos tyrimų centras).
„Žaliasis pasaulis“ ateityje, manytumėme, publikacijomis dar sugrįš minėtojo seminaro link. O šiame numeryje bandykime įsiklausyti į po pagrindinių pranešimų įsiplieskusias diskusijas (o gal ir savotiškus antrinius pranešimus).
***
Diskusiją bei seminarą moderavęs dr. Jonas Satkūnas (Lietuvos geologijos tarnyba) sakė, jog gal dar prieš 120 tūkstančių metų susiformavusi šiokia tokia anomalija, tad tai, esą, kaip ir duotybė. Atėjusi ne kur nors iš kitur, kaip iš Suomijos, ledynmečių metu. Kita vertus, pasak Jono Satkūno, arseno padidėjimas, kurį konstatuojame atskirose vietovėse, gal sietinas ir su žmogaus veikla.
„Kaip ten bebuvę, tačiau turime viską išsiaiškinti, kad po to rastume būdus arseno šalinimui. Tą reikės daryti net ir tada, jei konstatuosime, jog arseno plitimo priežastis – tik gamtinė. Beje, Helsinkis negali apsirūpinti geriamuoju vandeniu iš gelmių vien dėl didelės arseno koncentracijos tame požemio vandenyje. Tad suomiai gali vandeniu apsirūpinti tik iš granitinio sluoksnio…“, – kalbėjo Jonas Satkūnas, pridurdamas: šiame seminare po pranešimų aiškėja, jog esama daugiau argumentų, jog arseno paplitimas požemio vandenyje sietinas su gamtine kilme.
Ilona Drulytė, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Maisto skyriaus vedėja:
„Mūsų darbas – geriamojo vandens kokybės kontrolė. Vandens tiekėjai rūpinasi stebėsena (monitoringu), apie rezultatus informuojant ir mus. Anksčiau mes teigėme, jog arseno Lietuvos požemio vandenyse nėra, tačiau… Tačiau aštuoniolikoje Lietuvos savivaldybių arseno kiekiai vandenyje neramina, nors normos ir neviršija. Atitinkamų tarnybų, susietų su pesticidų naudojimu ir platinimu, specialistai tikina, jog šiuolaikiniuose pesticiduose arseno nesą…“.
Ilona Drulytė pridūrė, jog nūnai esama apie 700 mėginių arseno nustatymui (iš jų – apie 70 iš privačių šulinių). Tik viename šulinyje (iš Vilkaviškio rajono) aptiktas kur kas didesnis arseno kiekis.
„Beje, konstatavome, jog jei gelmėje vadinamojo gamtinio arseno ir yra, tačiau šulinyje to arseno didesnį kiekį ir nebūtinai aptiksime. Žinoma, trylikoje nedidelių Lietuvos vandenviečių arseno kiekis viršijo leistiną normą. Kai kur po vandens nugeležinimo – viskas gerai. Dabar stebime penkias vandenvietes, kuriose arseno kiekiai vandenyje vis dar neramina. Nors tie kiekiai vienu metu yra didesni, kitą kartą – viskas lyg ir gerai, žemiau nei leistina norma. Tik vienoje Vilkaviškio rajono vandenvietėje vandens tiekimas neatnaujinamas. Teisingiau sakant, neatnaujintinas gėrimui, maistui, nes vanduo iš čiaupo vis tiek bėga, tačiau naudotinas tik prausimuisi, skalbimui ir pan. Gyventojai supažindinami su situacija, informuojama, jog vartoti maistui negalima. Savivalda turi pareigą aprūpinti žmones geru vandeniu, t.y. atvežti“, – kalbėjo Ilona Drulytė, pridurdama, jog iš kai kurių Azijos šalių ir maistas gali būti atvežamas į Lietuvą su kur kas ženklesniu arseno kiekiu nei leistina.
Jurga Arustienė (Lietuvos geologijos tarnyba) teiravosi Ilonos Drulienės: kokios turėtų būti rekomendacijos tiems, kurie turi vadinamuosius mažuosius artezinius gręžinius – tokių vis daugėja ir soduose-gyvenvietėse?..
„Tirti vandenį, kurį naudoja maistui, turi visi. Nes kancerogeninės medžiagos, kaip priimta sakyti, net neturi kokios nors vadinamosios apatinės ribos. Vieniems asmenims ir nedideli arseno kiekiai gali būti sunkios ligos sukėlėjais“, – sakė VMVT atstovė, pasidžiaugusi, jog apsilankė Lietuvos geologijos tarnyboje, tačiau norinti dalyvauti panašiame seminare, kurį surengtų kad ir vandens tiekėjai.
Buvęs Aplinkos ministerijos tuometinio Aplinkos tyrimų departamento vadovas Bronislovas Giedraitis (dabar – pensininkas) turėjo ką pasakyti iš ilgametės savosios darbinės patirties. Jis pasidžiaugė, jog darbas buvusioje jo tarnyboje, šalies laboratorijose yra kur kas aukštesniame lygyje nei anksčiau.
„Turiu pastebėti, jog visai neseniai būdavo ir taip: valstybinėse laboratorijose fiksuojama, jog tarša viršija normas, o privačiose – ne. Dabar, manyčiau, jog padėtis yra pasikeitusi. Tačiau ta problema yra ne vien Lietuvoje, o ir visoje Europoje – skirtingos laboratorijos pateikia skirtingus to paties mėginio tyrimo rezultatus. Kodėl taip atsitinka?“, – tarsi teiravosi Bronislovas.
Jis netruko paaiškinti konkrečiu pavyzdžiu. Atvyko taršos lygmens matuoti čekai į Lietuvą, tačiau net mėginius imti atsisakė. Motyvas: nepakeisti filtrai! Iš tikro, jei filtrai neveikia, tai tyrimas netenka prasmės, t.y. neatspindi realybės. Kita vertus, pakeitus filtrus paaiškėjo, jog tarša normos neviršija, kam tada daryti brangius tyrimus, kviestis specialistus iš kokios Čekijos.
„Beje, dėl mėginio paėmimo. Iš TV neseno reportažo įsitikinau, jog mėginio ėmėjai 90 proc. demonstruoja neišmanymą kaip reikia imti tą mėginį. Jį paimti, kad ir minint gaisrą Alytaus bendrovėje „Ekologistika“, surenkančioje ir perdirbančioje padangas, yra labai sudėtinga. Beje, ne visose ES šalyse yra nustatyta tiksli arseno norma maistui naudojamame vandenyje. Tad gal mes pernelyg skrupulingi?“, – tarsi teiravosi Bronislovas Giedraitis, vėliau pridūręs, kad arseno normos gąsdina Lietuvoje gal ir todėl, jog klaidingai dar sovietmečiu kažkas dėl normų ir normatyvų dimensijų buvo išversta iš rusų kalbos, o stojant Lietuvai į ES Aplinkos ministerijos atstovas nesugebėjo pasipriešinti autoritetui iš Sveikatos apsaugos ministerijos. Gal taip bus atsitikę, pasak kalbėtojo diskusijoje, ir su nelabuoju arsenu?..
Beje, Stanislovas vėliau prisipažino, jog sumanė patyrinėti kas yra atitarnavusiame jo automobilio akumuliatoriuje (jo elektrolite). Pasirodo, arseno – sočiai, nors to neturėtų būti…
UAB „Grota“ direktorius Antanas Marcinonis sakė, jog neabejojantis: dalyvaujantys panašiuose tyrimuose turi būti sukaupę ir mokslinę, ir praktinę patirtį – tokia yra esminė sąlyga problemai spręsti.
„Dėl patikimumo ir arseno. Mūsų projektas laimėjo konkurse, mes ir įrodėme, jog arseno problema iš tikro egzistuoja. Iki 1997 metų arseno norma litre buvo kur kas ženklesnė. Iš sovietmečio laikų tikėtis detalesnės informacijos nereikėtų. Nes tais laikas nebuvo leistina po tyrimų konstatuoti, jog kažkas viršija didžiausią leistiną ribinę koncentraciją. Už tai galėjai ir kalėjime pabūti… Tokia „tradicija“ buvo ilgai išlikusi. Daug kas ir toliau buvo neviešinama. Ypač, jei rezultatai yra blogi“, – kalbėjo Antanas Marcinonis.
Jis užsiminė apie dar vieną problemą: sovietmečiu daryti vadinamieji gilieji žvalgybiniai gręžiniai. Jie sujungia daugelį vandeningųjų sluoksnių. Iš jų – ir sūraus, mineralizuoto vandens sluoksnį su gėlo vandens sluoksniu. Nūnai tose zonose tikrai esama, pasak Antaną Marcinonį, technogeninių ar kitokių anomalijų. Arseno problema dėl to taipogi galima.
„Beje, pesticidų nenurašykime, jie indukuoja arseno problemą, nors grunte arseno kažkiek buvo ir bus. Kita vertus, dabar susiduriame su tam tikru nesąžiningumu. Tarkime, tiekėjai (tyrėjai) pateikia duomenis, tačiau užsakovui reikalingi kitokie, „naudingesni“. Štai ir turime problemą, kai užsakovas gali „nusipirkti“ sau reikalingus tyrimus, jų rezultatus. Kas parodys, jog esama netinkamų ar netikusių užsakovų, dėl kurių tiekėjas (tyrėjas) net ir nukenčia. Kaip? Negauna dėl sąžiningumo darbo, užsakymų! Ateis pas užsakovą kitas vykdytojas, kuris viską padarys taip, ko pageidauja užsakovas. Ar čia gali padėti viešieji pirkimai? Abejoju… Tad hidrogeologų bendruomenėje informacija turi būti tinkamai atsirenkama, separuojama.
Žinoma, tiriantieji arseno kiekį vandenyje prie privačių namų savotiškai ir laimi – koks savininkas norės blogo ar nesąžiningo rezultato“, – kalbėjo Antanas Marcinonis, paminėdamas ir tai, jog čia būtina tobulinti ir teisės aktus, įstatymus, vadinamuosius poįstatyminius dokumentus taip, jog užsakovas nė kiek nebūtų suinteresuotas nesąžiningumu.
Augusto Uktverio nuotraukos
