Vasarai baigiantis pasirodė Geografų draugijos, aukotojų, rėmėjų bei talkininkų knyga „Žemė prašo nepamiršti vardų. Mūsų mirusių kaimų knyga“. (Sudarytoja ir įvadinių tekstų autorė – Filomena Kavoliūtė. Stasio Padalevičiaus ir Algimanto Kavoliūno nuotraukos iš Lietuvos fotomenininkų draugijos archyvo).
Tai graudi ir labai įtaigi knyga. Verkia sodiečiai, prisiminę tą absurdišką dvidešimtmetį (1968 – 1986), kai buvo nepaprastai nuožmiai naikinami mūsų kaimai ir vienkiemiai. O jų vaikai, atvažiavę iš miestų ir miestelių į plyną lauką, dar bando vaizduotėje atkurti tą buvusį gyvenimą, tą vaikystės kosmosą, kurį iš pradžių vaikui matuoja takelis nuo pirkios slenksčio iki svirnelio ir šulinio, paskui – iki mažo upelio ar kūdros, o dar po kelerių metų – iki miško ir kaimynų pirkių. Viskas buvo čia pat, ir nerūpėjo niekur toli išbėgti. Kokios ilgos, kokios šviesios tada būdavo vasaros, kokie šilti savo kiemo takai basoms vaikų kojoms!.. O vyresni šios dvidešimt metų trukusios vienkiemių naikinimo karštligės liudininkai sielvartingai prisimena, kad ir obelis, ir klevus, ir ąžuolus čia pasodino, kai naujas namas jau buvo su stogu. Ir šulinį kasė, tvirtindami kraštus ąžuolais ar skaldytais akmenimis.
Didelis buvo sujudimas, kai 1922-aisiais prasidėjo Mykolo Krupavičiaus žemės reforma, kai truputį baimingai, bet su viltimi kėlėsi Lietuvos sodiečiai iš gatvinių kaimelių į „kolionijas“ ir kūrė savo sodybas. Kėlėsi ir kūrė savo gyvenimą taip, kad galėtų jį pratęsti ir praturtinti jų vaikai bei anūkai. Ir visa tai buvo sugriauta labai greitai. Didžioji melioracija prasidėjo 1965-aisiais, tą laiką jau daug kas atsimena. Knygoje cituojami turbūt patys skaudžiausi prisiminimai, o sustiprina juos jau archyvinės nuotraukos. Ašaroti kaimo žmonių veidai ir į gilias tranšėjas buldozeriais stumdomos žydinčios obelys, tuščias sniegu apklotas laukas ir vienišas kryžius, lentomis užkalti pirkių langai ir vikšrinis traktorius, kurio vairuotojui griežtai liepta iš visų pusių aparti pirkią, kad į gyvenvietę nepanorėjęs išsikelti sodietis jau nebeturėtų nė menko kelelio. Gal kai kam ir sunku patikėti tokiais amžininkų liudijimais, bet buvo būtent taip ir netgi dar baisiau: net kapinių kalnelis su dar nesutrūnijusiais karstais ir žmonių kaulais sulyginamas ir nustumiamas į Aukspirtos senvagę. Taip atsitiko Šakių rajone, kur laukai lygūs, o tas kapinių kalnelis, matyt, labiausiai trukdė socialistinių lenktynių entuziastams, aklai vykdžiusiems ne tiktai žemės ūkio intensyvinimo, bet ir nutautinimo politiką… Sunaikintų kaimų žmonės šios knygos puslapiuose prisimena anuometinius savo jausmus, asmenines netektis, jie nelinkę apibendrinti, bet kai tų liudijimų tiek daug, beskaitant knygą vis akivaizdžiau ryškėja tai, kokia smurtinga buvo sovietinės valdžios kova su senuoju, lietuvišku gyvenimo būdu, nes tradicinis sodiečio ūkis kaime bei vienkiemyje juk labiausiai ir primindavo, kad čia Lietuva. Net ir mažuose kolūkiuose, kol kaimiečiai gyveno dar ne virvelinės architektūros gyvenvietėse, tas šiek tiek uždaras, savitas gyvenimo būdas buvo saugomas. Profesorius Petras Vasinauskas netgi tikėjo, kad gali būti mažo, tik dviejų kaimų lietuviško kolūkio variantas, kai žmonės dirba ten, kur gyvena. Deja, labai greitai nugalėjo smarkiai ideologizuoto žemės ūkio politika, nes toks ir buvo valdžios planas: sunaikinti tradicinį kraštovaizdį, žūtbūtinai įrodyti, kad graži gali būti tik didelė, ilga baltų silikatinių plytų ferma, tik labai didelis laukas, nesvarbu, kad jame neilgai trukus prasideda vėjo sukelta dirvų erozija.
* * *
Šiaulių rajone panaikinti 127 kaimų ir vienkiemių vardai (1968 – 1986 m.). Tame sąraše mane sudomino trys vardai: Dukurniai, Groblaukis, Mėrnastis. Labai gerai prisimenu, kad vaikystėje tuos vardus girdėjau. Kairiajame Ventos krante, pasroviui keliaujant iki Pavenčių ir Kuršėnų, buvo ir daugiau kaimų paslaptingais vardais: Šilkalnis, Surminai, Laumakiai, Vizdergiai. Šilkalnis įsikūręs visai arti mano gimtųjų Kalniškių kaimo, kuris, tiesa, jau Kelmės rajono žemėje. Retkarčiais mes nueidavome iki Šilkalnio, susirasdavome bevardį kalnelį, nuo kurio aiškią dieną matydavosi įspūdinga legendinio Šatrijos kalno kupra. Tai tikrai buvo kupra, apžėlusi kupliais lazdynais. Matėsi aiškiai, o mes žinojome, kad nuo tų kalvotų Šilkalnių iki Šatrijos, važiuojant vieškeliais, bus ne mažiau kaip dvidešimt penki kilometrai.
Toliau, keliaujant pasroviui, buvo Surminai, kur kadaise laikėsi dvarelis. Dvaro pievos žaliavo abipus upės, ir šieną plukdydavo keltu. Persikeldavo ir kaimynai. Laumakių dvaras irgi buvo įsikūręs prie Ventos, laumėms gyvuoti, matyt, labai svarbus paupio rūkas. Varputėnų miške slėpėsi Laumės akmuo – važiuojant vieškeliu į Kuršėnus buvo galima jį surasti, tik reikėjo žinoti, kur keliukai veda. Mėrnasčio kaime dunksojo medinis malūnas, o Vizdergiuose kasdavo durpes. Groblaukio ir Dukurnių vardai jau tarsi šiek tiek pašiepiantys tenykštes vietas, bet apie juos Kalniškiuose žmonės irgi kalbėdavo. Pokario metais, žinoma, viskas labai pasikeitė, vienok Ventos vingiai, senvagės, kalvos, Skaisgirio ir Šilkalnių pušynėliai, priartėjantys prie pat stačių upės krantų, dar saugojo šių senovinių kaimų gyvenimo rimtį labiau nei atviri laukai, nutolę nuo upės. Ir kaip viskas staiga pasikeitė, kai galingi vienkaušiai ekskavatoriai, kuriuos mano kaimo žmonės kažkodėl vadino drėglainais, iškasė ir ištiesino Ventos upę! Dirbo greitai, o pridirbę nutolo tie drėglainai žlegėdami vikšrais kaip kokie dinozaurai, pasiklodami pušinius rąstus, kad neįklimptų į pakrančių šaltinius ir senvages. O tada atburzgė dar žiauresni buldozeriai, išlygino smėlio krūvas, paslėpdami senvages ir mažų upokšnių griovas. Labai pasikeitė upės vaga ir visas Ventos slėnis… Pradingo upės duburiai ir įlankos, kur slėpdavosi didžiausios žuvys, prapuolė žmonių tilteliai ir valčių prieplaukos, visiškai išnyko nendrių, švendrų ir vandens lelijų sąžalynai, pasroviui nuplaukė žuvys, o vėžiai ropojo smėlio dugnu, nerasdami kur pasislėpti. Upė tapo nuoga ir sekli, bet kurioje vietoje galėjai perbristi į kitą krantą, atsiraitojęs kelnes. Kažkaip priartėjo ir neteko paslaptingumo ano kranto Pelenių miškas ir didelis Tolučių kaimas. Buvusi labai sava, labai reikalinga upė ir vaikams, ir suaugusiems tapo svetima. Nebeliko jokios traukos prie jos artintis.
Upių ir upelių tiesinimas buvo svarbus sovietinių darbų etapas, ruošiantis didžiajai melioracijai ir kaimų naikinimui. Mažų uždarų melioracijos sistemų, kai perteklinis vanduo suteka į ežerus ir į specialiai kasamus vertikalius „šulinius’“, buvo mažai, gi lygumų upės galėjo nuplukdyti daug vandens, tik reikėjo jas ištiesinti ir pagilinti, kad padidėtų nuolydis ir srovė taptų stipresnė. Visa tai ir tarnavo didžiajai politikai. Naujósios, ideologizuotos žemės ūkio koncepcijos teorinis kūrėjas Antanas Būdvytis išgarsino tokį „atradimą“: melioruoto lauko dydį turi apspręsti tiktai didelės gamtinės ribos – miškas, upė, ežeras. Nei mažas upelis, nei vienkiemis jau nebuvo kliūtis – upelį galima užpilti žemėmis, giliai suklojus dvidešimties centimetrų diametro keramikinius vamzdžius, o vienkiemį galima palaidoti čia pat iškastose tranšėjose. Gaila, ir tada dar ne visi matė, kad šitaip laidojamas ne tiktai sodiečio vienkiemis, bet ir senoji Lietuva, kurioje buvo daug gero. Šitaip Lietuva traukėsi į pogrindį, iš kurio jau viešai pradėjome išeiti tiktai 1987 metais.
* * *
Mirusių kaimų knygos sudarytoja Filomena Kavoliūtė rašo, kad buvo labai sunku suminėti visus vardus, kurie pradingsta. Keblumų sudaro besikeičiančios rajonų ribos ir naujų savivaldybių atsiradimas. Todėl ir keista, kad Druskininkų savivaldybėje dar visai neseniai buvęs mažas Janavo kaimelis, kur dar gyvena Ona Bogušienė, jau prijungtas prie Liepiškių kaimo. Knygos autoriai šitokių faktų, be abejo, taip greitai negalėjo sužinoti, bet lieka nelinksmas klausimas, kodėl Leipalingio seniūnija pritarė vietovardžio panaikinimui. Nepaminėtas knygoje ir seniai jau Varėnos rajone prapuolęs Levūnų kaimelis (prie Nemuno). Apie šį nepaprastai įdomų keturių sodybų kaimą buvo išleista etnologės Nijolės Marcinkevičienės knyga „Levūnų kaimo papročiai“ (2008 m.). Dabar visi vyresnio amžiaus skaitytojai dar galėtų papildyti tokių praradimų sąrašą visoje Lietuvoje… O man dar pasirodė, kad knygos įvadiniuose straipsniuose galbūt reikėjo detaliau paaiškinti, kas gi buvo ta esminė 1922 metų Žemės reforma ir kodėl istorikai ją vadina Mykolo Krupavičiaus reforma. Juk būtent šios sėkmingai įvykdytos reformos rezultatas ir buvo kaimiškojo mūsų kraštovaizdžio turtingumo, ūkinės veiklos draugiškumo gamtinei aplinkai išsaugojimas. Svarbu ir tai, kad Lietuvos savanoriai ir bežemiai, gavusieji žemės iš apkarpytų, blogai besitvarkiusių dvarų, pasidarė jaunos Nepriklausomos Lietuvos valstybės ištikimi rėmėjai. O tie dvarininkai, kurie kalbėjo tiktai rusiškai, lenkiškai ar prancūziškai, išvažiavo iš Lietuvos. Šitokius faktus dabar reikėtų vertinti objektyviai ir nekaltinti kokios nors tautininkų partijos: tada mąstymas apie tautinę demokratinę valstybę nebuvo anachronizmas.
Jaunesniems šios mirusių kaimų knygos skaitytojams, ypač jauniems geografams turbūt reikėtų pasakyti, kuo skiriasi vienkiemis nuo viensėdžio. Šitokios vietovės knygoje dažnai minimos, bet jos nėra sinonimai. Architektas Kazys Šešelgis, daugelį metų tyrinėjęs Dzūkijos ir Aukštaitijos kaimų architektūrą, yra paaiškinęs labai paprastai: vienkiemis yra kaimo dalis, ir visi kaimo reikalai (pavyzdžiui, kelių remonto talka) vienkiemininką paliečia, o viensėdininkas su artimiausiu kaimu neturi jokių ekonominių nei kultūrinių ryšių. Žvelgiant istoriko akimis, viensėdis Lietuvoje yra daug senesnis už vienkiemį. Viensėdininkas ateina į niekieno žemę ir įsikuria pats sau vienas, niekam jokių įsipareigojimų nejausdamas. Apie tai yra parašyti istoriniai romanai. Ir istorikas Jonas Totoraitis įdomiai aprašo tą metą, kai pirmykštėse dabartinės Sūduvos giriose (dykrose) atsirado viensėdininkai, sugebėdavę išgyventi be jokios pagalbos iš šalies. Ir buvo pradėta juos po truputį skaičiuoti tik tada, kai prie Nemuno radosi nebe gynybinės pilys, o reprezentaciniai kunigaikščių bei bajorų dvarai.
Seniai tai buvo, rodos, galėtume tai pamiršti, bet juk šis viensėdystės bruožas mums, lietuviams yra archetipinis, nes, žiūrėk, ir pasikartoja. Okupacijų metais (ypač per Pirmąjį pasaulinį karą, kai vokiečiai elgėsi labai žiauriai) dzūkai prisiminė atsiskyrėliško gyvenimo būdą ir sėkmingai slapstėsi miškuose kartu su savo gyvuliais. Slėpė miške gyvulius ir po Antrojo pasaulinio karo, kai reikėdavo maisto prievoles atiduoti sovietinei valdžiai, o tų prievolių dydis priklausė nuo turimų gyvulių skaičiaus. Varėnos rajono Vilkiautinio kaimo senoliai ir šiandien prisimena, kad net ir kolūkiniais metais Žaliamiškyje gyveno toks vienišius Adolfa Žėkas, Janeko Žėko brolis. Jis jautėsi tikras viensėdininkas, buvo išsikirtęs dviejų hektarų miško erčią ir ūkininkavo pats vienas. Jūs galite nepatikėti ir paklausti, kur tada žiūrėjo valdžia, juk visi miškai sovietinėje Lietuvoje buvo nacionalizuoti. Taip, bet ar įmanoma viską sukontroliuoti, jei giria didelė, o tuo metu dar ir Lietuvos partizanai miškuose slėpėsi.
Galiu čia išduoti ir savo patirtį: dirbdamas Vilniuje, sekmadieniais vis keliaudavau į Šeškučių pelkių salelę, kur turėjau įsirengęs mažą daržą. Nė lapė nesulojo apie tą paslaptį. Koks reikalas girininkui ar eiguliui klampoti į pelkę, kur nėra jokių kirtimų. Tie Šeškučiai buvo ant dviejų girininkijų ribos, – Liepynės ir Bezdonių, – toli nuo kelių ir geležinkelių… Tiktai man, kaip slapto daržo ,,viensėdininkui“, kiekvieną kartą patekti į pasirinktą vietą reikėdavo vis kitaip, kad neišmindžiočiau pastebimai įtartino tako. Tokia mūsų miškažmogiškoji bei kaimiškoji patirtis ir toks vis dar pasitaikantis nepasitikėjimas valstybiniais reglamentais, kai prabunda archetipinis žmogaus polinkis į vienišumą. Apie tai, beje, rašo istorikas Gediminas Kulikauskas knygoje „Lietuvio kodas“… Matyt, per toli ir per giliai veda ši kruopščių geografų parengta gedulinė knyga. Istorijos, geografijos, kraštotyros, kalbotyros specialistai ją deramai įvertins. Jautiesi tikru lietuviu, kai tyliai ir pagarbiai keliauji įdomios ir vertingos, tartum iš pilkapinių akmenaičių jautriai sudėliotos, tautosakiškai įsimintinos knygos puslapiais, atveriančiais neišsenkantį mūsų žemės buvusiųjų vardų lobyną.
