Lietuvoje vis labiau įsigali svetimžemės augalų rūšys. Vienos jų dėl klimato sąlygų pasikeitimo reikalauja ypatingos priežiūros, kitos – jaučiasi ne blogiau negu savo namuose. Prie tokių augalų priskiriamas ir penkialapis vynvytis. Jo gimtinė – rytų ir centrinė Šiaurės Amerikos dalys. Gerai pritapęs prie klimato sąlygų, pabėgęs iš kultūrinių teritorijų, elgiasi kaip lapė vištidėje. Laipiojimas medžiais – mažiausiai užkliūvanti jo savybė. Blogiausia, jog penkialapis vynvytis visiškai užkloja neprižiūrimą gamtinį plotą, jame bioįvairovė nuskurdinama iki vienos rūšies. Tai ypač aktualu miškuose, besiribojančiuose su sodininkų bendrijų plotais.
Penkialapio vynvyčio augalo – užkariautojo savybes būtų pravartu pritaikyti žymiai platesniu mastu, negu yra dabar. Galima nors laikinai apželdinti ir paslėpti aptrupėjusias fortų ar nepatrauklių pastatų sienas. Ši augalų rūšis gali vienu metu formuoti žolinę dangą su tik medžiams priskiriamomis savybėmis. Mūsų krašte dar neatsirado tokie augalai, kurie žemės paviršiuje formuoja dešimtimis metrų siekiančius, storus, lyg kalėjimų grotos, persipinančius šakniastiebių tinklus. Atsiribojant nuo ypač liaupsinančios penkialapio vynvyčio savybės – laipioti vertikaliais paviršiais, reikia išskirti daug naudingesnę jo savybę – surišti šlaitą. Teko skaityti 2013 metais Tatjanos Aleksandrovnos Andruško parašytą disertaciją apie penkialapio vynvyčio panaudojimą šlaitų apželdinimui. Mokslininkė savo eksperimentais įrodė šio augalo naudą apželdinant šlaitus.
Gamtininkai negali likti nuošalėje nuo mūsų šalies pasididžiavimo – Gedimino kalno Vilniuje išsaugojimo. Dauguma nori kalną apsodinti medžiais. Visgi tai laikina priemonė, nes medžiai naudingi gali būti tik labai jauname amžiuje. Ant kalno augę medžiai galėjo sverti kiekvienas po pusę tonos. Į tą svorį įeina kamieno, šakų mediena, lapai, net ant jų susikaupusi kritulių drėgmė. Medžio svoris – labai reikšmingas ir neigiamas kalno stabilumo faktorius. Nukirtus medį, o taip pat jam išgriuvus ar nudžiūvus, kelmai, atsikratę tokio svorio, iš karto „šoktelį“ į viršų, dirvožemyje palikdami ertmes. Vėjas, siūbuodamas medžius, tampo jų šaknis, skatina naujų ertmių žemėje atsiradimą. Po medžio nunykimo būtinas kelmų šalinimas. Ši neišvengiama operacija visiškai sumaišo šlaito dirvožemio viršutinį derlingą sluoksnį su mažiau derlingais apatiniais. Medis turi vieną, įrodytą naudą, kalnui – sumažina liūčių poveikį dirvožemiui. Tačiau ir tai yra ginčytina – nuo lajų tekantys vandenys koncentruojasi ertmėse tarp medžių. Dabar siūloma šlaitus apsėti varpinėmis žolėmis. Aišku, kad jos nesusilpnins liūčių poveikio ir kentės nuo joms pačioms pavojingo sausros. Varpiniai ir kiti augalai lengvai užsikrečia piktžolėmis, po žydėjimo skleidžiančiomis pūkų debesis.
Penkialapis vynvytis puikiausiai įsikuria ant vertikalių sienų. Bet tai yra procesas, kada augalas savo čiuptuvėliais įsikabina į kitą, šaknims nepralaidų paviršių. Horizontaliame ar pasvirusiame paviršiuje, visame stiebo ilgyje išsidėsčiusiomis šaknelėmis jų jauni šliaužiantys stiebai išsidėsto dirvožemio paviršiuje, o seni, 2 – 3 cm skersmens stiebai slepiasi kelių centimetrų gylyje, ten sudarydami persipynusių šaknų raizgalynę. Senų stiebų įsigilinimą miško dirvožemyje sąlygoja miško aplinka – sausų šakelių, kankorėžių, lapų, spyglių kritimas, dirvožemio smulkiosios gyvūnijos veikla. Ypač greitai skaidosi vynvyčių lapai – pavasarį jie jau nebepastebimi. Šliaužiantys stiebai, atsidūrę ant purios miško paklotės, vietomis visu ilgiu įsišakniję, stipriai laikomi ir tempiami 20 cm siekiančių šaknų kuokštų, patys sugeba neiškilti į paviršių.
Rašoma, jog vynvyčio stiebai laikosi žemės paviršiuje. Tai – apie kultūrinę aplinką, tvarkomas vejas. Stiebai pastoviai laistomoje teritorijoje, kur nušluojami ar nugrėbiami lapai ir kitos organinės medžiagos, nejaučia poreikio lįsti į žemę, kuri dažniausiai būna sutrypta, suplūkta. Terminą lįsti į žemę aš pasiskolinau iš literatūros. Tą procesą reikėtų įvardinti kaip slėpimąsi po lapais. Penkialapio vynvyčio lapai kelis kartus vienas kitą užkloja – tai pati tobuliausia apsauga nuo liūčių, tikras kalno stogas! Šie augalai nebijo nei užtamsinimo, nei sausros, atsparūs ligoms ir kenkėjų pažeidimams, miesto oro taršai, visiškai nereiklus dirvožemiui.
Vynvyčiais papuoštas kalnas visą vasarą mus džiugintų sodria žalia spalva, o rudenį raudonuotų kaip ugnis. Tai primintų mūsų laisvės žiburį.
Imtis rašymo mane paskatino dalies visuomenės narių pastabos žiniasklaidoje, jog yra idėja: kalną apsodinti medžiais. Deja, to netoleruos užsienio ekspertai.
Pavasaris įsisiūbavo – pradėkime Gedimino kalno apželdinimą.
Autoriaus nuotraukos
