Straipsnio pavadinimas kilo iš mūsų, dviejų pedagogų, noro pasidalinti savo mintimis apie mūsų darbo prasmę, galimybes, jo išliekamąją vertę. Esame kūno kultūros ir biologijos mokytojai, ir šiandien mūsų pamąstymai apie kultūrą – internetinis lietuvių kalbos žodynas (www.lkz.lt) pateikia kelis kultūros sąvokos apibrėžimus: 1) visa, kas sukurta žmonių visuomenės fiziniu ir protiniu darbu; 2) tobulumo laipsnis, pasiektas kurioje nors srityje. Ir kuomet truputį giliau susimąstai apie savo dėstomo dalyko pavadinimą (kūno kultūra – arba apie tam tikras sąvokas „ekologinė kultūra“, „mitybos kultūra“ ir pan.) tuomet labiau supranti kokias galimybes ir kokius įsipareigojimus prisiimame prieš mūsų mokinius, prieš mūsų visuomenę. Atnaujintose programose akcentuojama, kad 1.2. Kūno kultūros ugdymas pagrindinėje mokykloje tampa tikslingu, reikšmingu mokiniui procesu, glaudžiai siejamu su bendrąja kultūra, o bendroji kultūra yra žmonijos kūrybos visuma… Kaip to siekti ir pasiekti pamokose?
Kūno kultūros pamokose siekiu, kad mokiniai patys sau iškeltu tikslus ir iššūkius, kuriuos siektų įgyvendinti. Svarbiausia, kad veikla pamokoje mokiniui būtų maloni, kad jo nediskriminuotų kitų draugų atžvilgiu, nekeltu nepasitenkinimo savo kūnu. Viršsvorį turintys mokiniai nenoriai bėga krosą mokyklos stadione, bet pasirinkę sau alternatyvą (pvz., pasivaikščiojimą senamiesčio gatvelėmis naudojant šiaurietiško ėjimo lazdas; Vilnelės upės pakrantėje atlikdami ritminės gimnastikos pratimus ar šokio judesius ), skatins fizinį aktyvumą bei savo kūno lavinimą, pagal galimybes.
Kai pradedame galvoti apie įvairias galimybes mokinių pasaulėžiūros, kompetencijų, vertybinių nuostatų ugdymui neišvengiamai kyla ugdymo(-si) aplinkos klausimas. Ir čia labai svarbu yra mokytojų kūrybiškumas ir drąsa – pamokos mokyklos aplinkoje ar išvykstamosios pamokos, pamokos-ekskursijos, integruotos pamokos ypač su biologija, pvz., šiukšlių rinkimas Vilnelės pakrantėje, ar pamokos žygis, kurio tikslas pamatyti žydinčias sakuras Neries pakrantėj, ar galimybė pažinti šalia esantį regioninį parką, įveikiant gamtines kliūtis. Ir gal būtent tuomet, kai mokiniai per kūno kultūros pamokas kops į Bekešo kalną, jie pamatys koks nuostabus yra mūsų Vilnius ir būtent tuomet jų širdyje pradės dygti dar viena meilės Tėvynei sėkla? Beje, atnaujintose programose rekomenduojama kuo daugiau pamokų rengti gryname ore, siekiant grūdinti organizmą, stiprinti sveikatą, pratinti organizmą prie įvairių atmosferos, oro temperatūros, atmosferos slėgio, triukšmo pokyčių. Žygis baidarėmis ar dviračiais padeda siekti ne tik paminėtų tikslų, čia dar ir santykių kūrimo bei puoselėjimo, bendravimo ir bendradarbiavimo, asmeninės ir bendros atsakomybės ugdymo galimybės. Arba galbūt gailestingumo ir atjautos šviesa įsižiebs mokinių širdyse būtent tuomet, kai žiemą lankome beglobius gyvūnus (apie ką jau rašėme „Žaliajam pasauliui“). Tikriausiai negalime žinoti kada ir kaip tai atsitiks, bet turėtume nepraleisti progų padėti mokiniams tai suprasti ir pajusti. Ir čia jau kalbame daugiau negu apie vienos pamokos rezultatą, čia jau yra ilgalaikės išliekamosios vertės dalykai…
Jei žvelgtume į antrą kultūros apibrėžimo formuluotę, ji akcentuoja tobulumo laipsnį. Pasaulyje nėra tobulų dalykų ir tobulumui nėra ribų, bet kiekvienas siekiame tobulumo – ir fizinio, ir dvasinio, ir visuomeninio.
Ne kartą girdėjau sakoma, kad gamtoje viskas tobula, bet net to pačio medžio lapai nėra tobulai taisyklingos formos. Kaip ir mes nesame tobuli savo kūno formomis. Medis išliks gyvybingas, jeigu nuolat augins naujus lapus, o mes – siekdami tobulumo. Tikriausiai tai yra gerai, nes aukšti siekiai – pažangos variklis. Siekdami tobulumo, turėtume galvoti apie darną. Juk daugelio problemų priežastys yra nuokrypyje nuo pusiausvyros: tai ir nutukimas/anoreksija, nuolatinė įtampa, stresas ir su jais susijusios rimtesnės problemos, ir sveikatos „aukos“ dėl aukštų sportinių pasiekimų, ir ekologinės problemos (iš gamtos siekiame paimti daug ir greitai), ir socialinės nelygybės problemos.
Romėniškos kilmės posakis „Sveikam kūne – sveika siela“ tikrai visiems žinomas. Siekiame, kad mokiniai suprastų posakio esmę ir ieškotų savo kūno ir sielos darnos. Jogos pratimai gamtos prieglobstyje, jaučiant vidinę ramybę ir pilnatvę, stiprina pasitikėjimą savimi.
Kartais mes, pedagogai, esame linkę manyti, kad ilgalaikiai, vertybiniai tikslai yra kažkur labai toli, ir kad vienoje pamokoje nelabai jų pasieksi, tačiau asmenybės ugdymas lyg mozaika – įvairialypė ir sudaryta iš mažų detalių, kuri kiekviena yra svarbi. Taip kiekviena pamoka, kiekviena mūsų veikla, net kiekvienas žodis yra svarbus. Kiekvieną dieną, kiekvieną pamoką turėtume suvokti, juk mūsų darbas – asmenybės ugdymas, kurį kiekvienas atliekame savo dėstomo dalyko kontekste.
P.S. Nuoširdžiai linkėtume kolegoms nepamiršti gilios mūsų darbo prasmės ir kasdieniuose darbuose bei rūpesčiuose. Ieškokite idėjų ir atradimų gamtoje.
Autorių archyvo nuotraukos
