Panevėžio esperanto klubo „Revo“ nariai rudenišką savaitgalį vyko pas kolegas esperantininkus jurbarkiečius. Ir ne šiaip, bet į rimtą šventę – Jurbarko esperanto klubo „Horizontas“ pusšimčio metų jubiliejų. Su šiuo klubu panevėžiečiai susitinka kasmet: tai jurbarkiečiai atvyksta į Panevėžį, tai panevėžiečiai vyksta į Jurbarką. Paprastai jubiliejiniai renginiai paminimi susibūrimuose prie stalo ar didelėse salėse. Šis jubiliejus – išskirtinis. Šventės svečius Jurbarko esperantininkai sutiko prie Vinco Grybo memorialinio muziejaus.
Muziejininkė edukatorė Gabija Viduolytė supažindino su skulptoriaus V. Grybo gyvenimu ir kūryba. Sužinojome, kad V. Grybo memorialinis muziejus įkurtas 1960 metais. Jame nuo 1928 iki 1941 metų gyveno ir kūrė vienas žymiausių XX a. pirmosios pusės Lietuvos skulptorių V. Grybas (1890-1941). Gyvendamas Jurbarke V. Grybas sukūrė savo didžiuosius paminklus lig šiol stovinčius įvairiuose Lietuvos miestuose. Įdomu ir tai, kad buvusioje dvaro pirtyje-skalbykloje skulptorius buvo įsirengęs gipso liejyklą. Dabar muziejus šiame pastate įrengė dailės mokomąsias bei gamybines dirbtuves ir pavadino jį „Menų namuku“. Muziejus veikia kaip modernus kultūros centras. Čia nuolat rengiamos profesionaliosios dailės parodos, pristatomi kūrėjai, organizuojami susitikimai su dailininkais, rašytojais, dailėtyrininkais, aktoriais, muzikais bei kompozitoriais.
Edukatorė papasakojo apie miniatiūros meistrę Lidiją Meškaitytę, nepaprasto likimo dailininkę savamokslę, kurios akvarelinės miniatiūros yra unikalus ir reikšmingas XX a. antros pusės lietuvių tautodailės palikimas. Jos miniatiūrose preciziškai vaizduojama gimtojo Antšvenčių kaimo gamta, taikliai atkurta gimtosios sodybos aplinka. Sukurtas tylos ir ramybės kupinas pasaulis, apgaubtas šviesa ir dvasingumu. Sužinojome apie vitražo istoriją, apžiūrėjome nuostabią veltinių parodą.
Esperantininkas Rimantas Plevokas supažindino su Jurbarko Sinagogų aikštės memorialu. Pagrindinis memorialo motyvas – grindinys ir banguojančios granito juostos – Nemuno upės įvaizdis. Granitinėse bangose surašytos tūkstančio žydų šeimų, gyvenusių Jurbarke bei juos gelbėjusių žmonių vardai ir pavardės, surašytos jidiš ir anglų kalbomis. Virš granitinių bangų iškilęs centrinis memorialo elementas, primenantis senąją medinę Jurbarko sinagogą.
Po pietų pertraukėlės edukacijos po turtingą Jurbarko kraštą tęsėsi. Muziejininkas Gediminas Klangauskas supažindino su Veliuonos bažnyčia bei miestelio istorija. Sužinojome, kad Veliuona, miestelis Jurbarko rajono savivaldybės teritorijoje, Nemuno dešiniajame krante, 30 km į rytus nuo Jurbarko, yra seniūnijos ir parapijos centras. Muziejininkas pasidžiaugė, kad yra išlikę šie paminklai: Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui (statytas 1925 m. ant piliakalnio), Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui (statytas 1930 m.), Veliuonos jubiliejinis paminklas (statytas 1991m.). Netoli Vytauto paminklo apžiūrėjome mitologinį akmenį su Mergelės Marijos pėda, sužinojome legendą. Pasivaikščiojome po Vytauto Didžiojo aikštę, statytą 16 – 17 a., aplankėme renesansinę Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, statytą 1644 m.
Yra sakoma, kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Taip ir mūsų kelionėje… Tarsi burtų lazdele pamojus – vienus vaizdus ir objektus keitė kiti.
Mes – jau Raudonėje. Kaip ir kiekvienas dvaras, taip ir Raudonė turėjo savo malūną. Malūną aprodė ir įdomiai papasakojo malūno prižiūrėtojas Stasys Balsevičius. Sužinojome, kad garinis valcų malūnas pastatytas ir įrengtas 1924 m. vokiečių firmos, turįs visas reikalingas mašinas aukščiausios rūšies miltams gaminti.
Po Raudonės pilį pasivaikščiojome ir istoriją išgirdome iš mokytojos Elenos Elzbergienės. Rezidencinė pilis Raudonėje yra dešiniajame Nemuno krante, ant stataus ir aukšto (apie 35 metrus) šlaito. Pilį sudaro trys stačiakampio plano 2 – 3 aukštų korpusai, išdėstyti U raidės pavidalu, penki apvalūs bokštai (4 kampiniai ir centrinis bokštas). Pilis sumūryta iš raudonų plytų, netinkuota. Korpusus ir bokštus puošia masyvūs konsoliniai karnizai, bokštų viršūnes – dantyti kuorai. Pilies rūmuose dabar veikia Raudonės pagrindinė mokykla. Pakilome ir į pilies bokštą, siekiantį net 33,5 metrų aukščio, apžiūrėjome respublikinę medžiotojų trofėjų parodą bei dailininko ir rašytojo Beno Fainšteino dailės darbų parodą.
Po edukacijų Raudonės pilyje vyko Jurbarko esperanto klubo „Horizontas“ 50 metų sukakties paminėjimas. Jo metu buvo apžvelgta Jurbarko esperanto klubo „Horizontas“ istorija, apdovanoti nusipelnę esperantininkai, prisistatė atvykę svečiai. Visi draugiškai pasivaišino prie švediško stalo. Vyko paroda apie Jurbarko esperanto klubo „Horizontas“ istoriją. Koncertavo Bardų klubo atstovai.
Panevėžio esperanto klubo nariai dėkingi Jurbarko esperanto klubo „Horizontas“ prezidentui Stanislovui Raulynaičiui ir klubo nariams už puikią programą bei viešnagę, o klubo pirmininkei Vidai Kulikauskienei – už suorganizuotą kelionę.
Autorės archyvo nuotraukos
