Prieš penketą metų sostinės savivaldybei priklausančiai Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai ėmė vadovauti Jolanta Radžiūnienė. Tad esama progos pasikalbėti kiek išsamiau apie šias unikalias saugomas teritorijas, kurių po savo sparnu nepriglaudžia Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba. Beje, Jolanta minėtų parkų direkcijoje dirbo ir prieš penkerius metus – ekologės pareigose. O dar anksčiau – Botanikos institute (buvo doktorantė, apsigynus disertaciją apie pajūrio smėlynų augalijos kaitą, – mokslo darbuotoja). Tad galėtume teigti, jog Verkiuose – senbuvė, nes Botanikos institutas – greta. Pašnekovę galėtume vadinti ir mokslininke, nes kur kas daugiau laiko praleista akademinėje bendruomenėje. O dabar rūpi ir administraciniai reikalai.
„Visada buvau gamtininkė, nes visa veikla buvo susieta su gamta“, – sakė pokalbio pradžioje pašnekovė, pristatydama ir kitus direkcijos žmones: dr. Rokas Butkus – ekologas (vandens ekosistemų specialistas); Pranciškus Maigys – kultūrologas (baigęs mokslus, susietus su paveldosauga); teritorijų priežiūros specialistų grupė: Tadas Stankevičius ir Paulius Macijauskas. Romas Bužinskas, senbuvis Verkiuose (anksčiau dirbo Botanikos institute), rūpinasi ir senaisiais planais bei projektais, ir ūkine priežiūra; Marina Zdanevičienė – kraštotvarkininkė; Regina Verksnytė – kaip ir administratorė, vadovavusi patalpų renovacijos projektui (pamiršto istorinio paveldo pritaikymas lankymui, kuris tęsėsi 3 metus, tačiau esama veiklos dar 2 metams); Inga Šiaudvytienė – talkino įgyvendinant minėtą projektą; Galina Bradovskaja – buhalterė; Andžėj Rosinskij – darbininkas. Tuo metu, kai kalbėjomės, dar buvo ieškoma specialisto edukacijos sričiai.
„Džiaugiuosi, jog kiekvienas direkcijos darbuotojas yra vadintinas tiesioginiu specialistu“, – sakė pašnekovė, pridurdamas, jog lankytojų centras (dirbama jame ir šeštadieniais) prie regioninių parkų direkcijos pradėjo pilnai veikti nuo 2021-ųjų rugsėjo, kada būta oficialaus atidarymo.
Lankytojų centro esminė funkcija – edukacijos visomis temomis, susietomis su sostinei priklausančiais Pavilnių ir Verkių regioniniais parkais. Ypatingas dėmesys ekologiniame švietime skiriamas sostinės (ir ne tik) moksleiviams. Pedagogai tiesiog gali organizuoti pamokas mūsų parengtose ekspozicijose. Kita vertus, ir direktorė, ir specialistai vyksta ir į mokyklas, kur vedamos vadinamosios žaliosios pamokos, vykdoma kitokia ekologinio švietimo veikla, pristatant parkų gamtines vertybes, jų svarbą, apsaugą.
Kiek atvykstama į lankytojų centrą? Kol kas nežinoma, nes anksčiau juk dirbta COVID‘o, t. y. karantino sąlygomis. Jei situacija artėjant rudeniui ar žiemai dėl karantino bus švelnesnė, tada bus prasmė ir skaičiuoti tuos, kurie atvyksta (pavieniui ar iš anksto užsiregistruojantiems ekskursijų nariams) į lankytojų centrą.
„Žinoma, fiksuoti lankytojus, jų skaičių reikia ir atsiskaitant už projekto (istorinio paveldo atvėrimas turistams) įgyvendinimą, tačiau kol kas situacija nėra aiški“, – kalbėjo regioninių parkų direktorė Jolanta Radžiūnienė.
Ar pradžiugins nauji noragai?..
Pašnekovės pasiteiravau ir apie regioninių parkų valdymo reformą Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) sferoje, juk galima kalbėti suvis kaip nepriklausomai ekspertei, iš šono. Ar toji VSTT sferoje reforma, kuri „ant bėgių stojo“ nuo 2022-07-01, tikrai atrodytų buvo laukiama ir geidžiama minėtose saugomų teritorijų direkcijose (jų nebeliko, įsteigtos keturios regioninės ST direkcijos, apjungusios buvusius regioninius parkus, švenčiančius šiemet veiklos 30-metį)? Ar įsibėgės naujosios direkcijos su savo visus vienijančia veikla bent per kokį pusmetį?
Jolanta Radžiūnienė: „Nenorėčiau komentuoti vien dėl tokios priežasties, jog nesu į tai gerai įsigilinusi. Žinau, jog regioninių parkų direkcijose dirbo labai stiprūs, kompetencijų prasme, tiek vadovai, tiek ir specialistai (kaip sakoma, praėję ir ugnį, ir vandenį, ir varines dūdas). Jei jų veikla bus išblaškoma, siekiant naujovių, tai… Reforma, kai parkų direkcijose turėtų būti minimi turiningos veiklos (o tokios ir būta) trisdešimtmečiai…“
Tad galima reziumuoti: į saugomų teritorijų sistemą (regioninius parkus) dirbti atėjo „dūšią turintieji“, dirbo, stengęsi (tiek vadovai, tiek specialistai), tačiau, kažkam įkinkius europinių permainų reformos plūgus, viskas „be dūšios yra apariama“?.. Kita vertus, nereikėtų visko itin kritikuoti, gal „ir tai praeis“… Jei reforma parodys, jog viskas buvo daroma perniek, reikės kaltinti vadovus, iš jų – ir aplinkos ministrą (nebūta stuburo prieš vadinamuosius europinius specializacijos ir integracijos reikalavimus).
Jolanta Radžiūnienė: „Labai sunku surasti saugomai teritorijai kompetentingą, patyrusį specialistą ar vadovą. Kur kas lengviau jo atsisakyti. Manyčiau, jog labai sunku surasti kraštotvarkininką, čia kraštovaizdžio architektas netinka… Nežinau, kaip ta reforma vyks toliau, tačiau labai skaudu, jei bus prarandami specialistai. O radikalesnės reformos visada susietos ir su praradimais.“
Pašnekovė kartu padėkojo VSTT už pakvietimus į įvairius renginius, pasitarimus, kai keliama kvalifikacija. Juk parkų teritorijos yra tik sostinės teritorijoje, tad ir priklausomybė miestui – pasiteisinęs variantas, nors tokios kompleksinės saugomos teritorijos Europoje lyg ir nesama. Unikalu ne tik Vilniui, o ir Europai.
Miestas artina gamtą?
Gręžiantis Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos veiklos link, kaip nesiteirausi apie pažintinius takus į gamtą, kas mieste suvis aktualu.
„Gamtos vertybių pristatymas, supažindinimas su jomis mums tikrai yra labai aktualu. Tarkime, veikloje su miesto vaikais pastebime: kai vaikas nieko nežino, nepažįsta, jam niekas ir neįdomu; kai pažįsta augalus, atpažįsta paukščių balsus (ir t. t.), tada ir atsiranda noras būti gamtoje, gerbti gamtinės aplinkos vertybes. Naktiniuose žygiuose mums labai padeda direkcijos draugas ornitologas Gediminas Petkus. Tokie žmonės tikrai geba sudominti. Susirenka apie 80 žmonių grupės, tad ir sudėtinga Gediminui pasidaro, šitiek susirinkus, dirbti. Žygis užtrunka dvi valandas, nebaido ir uodai ar mašalai, ir orų permainos, o ir „nubyrančių“ žygeivių, žiū, nėra… Žinoma, negalėčiau čia nepaminėti ir aktyvios vedlės į gamtą Nijolės Balčiūnienės, kuri ir esant kai kurioms problemoms dėl sveikatos išlieka žvali ir žavi – imasi žygių ir prieš Rasas, Vėlines, ir kitoms ženkliosioms datoms artėjant. Žinomas gamtininkas Remigijus Karpuška yra nenuilstantis organizuojant „Šikšnosparnių naktis“.
Pastaruoju metu lankytojus kviečiame į Verkių dvaro parkų erdves susipažinti su praeities reliktais. Tam pasitarnauja ir stendai, su vadinamaisiais išmaniaisiais kodais. Pagal juos galime spręsti, jog populiarus yra ir dviračių takas, ir Ežerėlio kraštovaizdžio draustinis, ir Verkių dvaro parkas… Beje, dėl stendų… Pati stebėjausi, jog lankytojai prie stendų tikrai praleidžia daug laiko, įdėmiai viską skaito, analizuoja.“
Pašnekovei gražiai atsiliepiant apie lankytojus, imu ir pasiteirauju apie vadinamuosius „paminklinius akmenis“, užridenamus ant pažintinio tako pačių direkcijos žmonių, kad automobiliais nesumanyti „raliuoti neraliuotieji“…
„Ir šiukšlintojų, ir automobiliais važinėjančių (kas anksčiau tikrai liūdindavo) ten, kur nereikia, mano nuomone, ženkliai sumažėjo. Esama blogybių ir dabar, reikia pažintiniais takais patiems pavaikščioti, tačiau juose jau „nebeišdygsta“ bent padangų krūvos ar kažko panašaus…“ – sakė Jolanta Radžiūnienė, pridurdama, jog takai kasmet kiek atnaujinami (ypač po žiemos ar vasarą, po liūčių, kai išgraužiami vandeniu, ar sunešami laiptai), kad iš karto nesusidarytų ženklūs tvarkytini objektai. Tai pasakytina ir Kalvarijų Kryžiaus kelio memorialinį draustinį, esantį Verkių regioniniame parke.
Godos dėl Vilniečių sodo
Šviesios atminties dr. Evaldas Navys (buvęs sostinės Botanikos sodo direktorius) siekė, kad Verkių regioninio parko teritorijoje atsirastų vadinamasis Vilniečių sodas. Teko ir man sodinti kelis kartus medelius šiame sode (netoli Žaliųjų ežerų). Ar tai tebėra Jolantos Radžiūnienės rūpesčio zona?
„Be abejo. Tačiau tas minimas Vilniečių sodas nukentėjo nuo šaltų žiemų, tiesiog daug medelių nebesužaliavo. Liko ne tiek daug medelių, kurie buvo atspariausi: slyvos, šermukšniai… Teritorija šienaujama (antroje vasaros pusėje, kaip reikia gamtai, t. y., kad sėklos pasisėtų, nors gyvuliui tokia žolė jau ne itin tinkama), pieva yra termofilinė (ten yra Riešės upės Natura 2000 teritorija), tad žmonės čia vasarą aptinka labai daug įvairių vaistažolių: ir raudonėlių, ir čiobrelių, ir vingiorykštės…“ – sakė pašnekovė.
Panašių pievų esama ir Pavilnių regioniniame parke, Ribiškių kraštovaizdžio draustinyje, kur anksčiau buvo ganomi gyvuliai, kur krūmynai buvo šalinami. Ten reti augalai privilioja ir retus vabzdžius, tad susidaro biologinės įvairovės arealas.
Jolantai Radžiūnienei priminiau, jog mieste dėl tos biologinės įvairovės ir nukentėti galima (diskusijos dėl nešienaujamų pievų įsidėmėtinos: žolės užstoja vaizdą, avarija galima!), tad ar miesto valdžia protarpiais nepagrūmojanti?..
„Sutariame, yra abipusis bendradarbiavimas…“, – sako atsisveikinant Jolanta Radžiūnienė, atviraujanti, jog prie direkcijos pastato kai kurios įmonės įsiprašo į savotiškus gamybinius pasitarimus gamtoje, tuo paakinant, jog saugomos teritorijos sostinėje – ir europinės kultūros atributas.
Augusto Uktverio nuotraukos
