Ar kada nors girdėjote kada ir kur atsirado tapyba ant vandens, kokie buvo pirmieji piešiniai? Ar daug laiko ir pastangų reikalauja nupiešti tokius piešinius? Kaip jie perkeliami ant popieriaus ir kitų medžiagų? Lentvario bibliotekoje į visus šiuos klausimus atsakė edukatorė Eglė Juzėnė ir supažindino NVŠ programos „Kūrybiškumo saviraiškos studija“ dalyvius bei bibliotekos mažuosius lankytojus su ebru technika edukacijos „Tapyba ant vandens“ metu.
„Piešimas ant vandens“, „plaukiojantis rašalas“ minimi nuo IX-X a. Nuo XV a. ebru pradėta naudoti Vidurinėje Azijoje. Vėliau per osmanus ebru technologija pateko į Europą. Ebru – dažų liejimo ant vandens paviršiaus – meno technika, įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą. Į negilų ir platų indą pripilama vandens. Tada atsargiai ant jo paviršiaus užlašinami dažai, o rašaliniu teptuku sukuriami norimi raštai. Sukūrus piešinį, ant jo dedamas vaši popieriaus lapas ir piešinys nuo vandens prilimpa prie lapo. Reikiamam klampumui gauti nuo seno naudoti įvairūs organiniai stabilizatoriai, tačiau dabar populiariausias yra Chondrus crispus dumblio ekstraktas. Į pigmentinius dažus yra maišoma jaučio tulžies. Jos būdu sukurtas paveikslas vėliau gali būti perkeltas ant popieriaus lapo.
Užsiėmimo metu vaikai turėjo galimybę praktiškai išbandyti šią techniką. Ir patys lašino edukatorės atvežtus dažus. Raudona, geltona, mėlyna po lašelį tiško į vandenį. Vaikai turėjo galimybę pasidaryti po du piešinius. Kūryba liejosi per kraštus. Kiekvienas piešinys yra vienintelis ir nepakartojamas. Tapyba ant vandens yra unikali tuo, kad nerasime nei vieno vienodo darbo. Reikia tik laiko, kad piešiniai išdžiūtų.
Autorės archyvo nuotraukos
