Nors mūsų savaitraštis skirtas plačiajam gamtininkų ratui, jame daug rašoma apie žuvis, mėgėjų žvejybą ir jos problemas. Ypač aktuali informacija apie invazines žuvų rūšis, tarp jų daug rašyta apie nuodėgulinį ir juodažiočius grundalus, o nauja invazinė grundalų rūšis kol kas liko už borto. Lopyti šią spragą privertė meškeriotojų skelbiami nerimą keliantys faktai.
Viską ryja ir jų daug
„Taikios žuvies sumažėjo Nemune, Neryje ir Kuršių mariose, nes pilna tų buožgalvių grundalų. Kai kuriose vietose tiesiog neįmanoma žvejoti, nes… jie jau ryja ne tik sliekus ar dzikus, bet kukurūzus, kruopas. Žvejai paprasčiausiai negali jokio masalo kitoms žuvims įsiūlyti, nes tuoj pat rotanas užkimba. Kita vertus, reikia manyti, kad jie ir tuština aplinkui visa, kas ėdama, naikina kitų žuvų ikrus ir mailių. Grundalus ėda plėšrios žuvys, ypač šamai, bet jų kaip ir niekas į upes neleidžia. Tad pasitenkinkim tuo, ką turim – rotanais“, – rašo tinklaraščio „Romualdas Žilinskas – apie žūklę“ redaktorius. Mėgėjų žvejybos tarybos narys R. Žilinskas įspėja: „Jei dabar su tais rotanais nebus kažkas daroma – vėliau jau bus vėlu“.
Apie Neryje matytus grundalų būrius papasakojo ir geras mano bičiulis muselininkas Matas Jonaitis.
Romualdas Žilinskas trukdančius meškerioti grundalus vadina rotanais. Taip anksčiau šiuo rusų kalbos žodžiu buvo vadinami nuodėguliniai grundalai, todėl pamaniau, negi nuodėguliai iš uždarų tvenkinių jau atsikraustė ir į upes. Matui tvirtinant, jog tai visai kita grundalų rūšis, pradėjau ieškoti ichtiologo, galinčio plačiau papasakoti apie upes puolančią invazinių žuvų rūšį. Pažįstami mokslininkai patarė kreiptis į dr. Vytautą Rakauską, kuris sutiko parašyti apie šiuos nekviestus atėjūnus.
Ne tas vardas
Kai pasakiau savo dukrai, jog jau turiu, kas „Žaliajam pasauliui“ parašys apie kaspijinį upinį grundalą, išgirdusi Rakausko pavardę Edita sukluso ir pasakė: „Tėti, mes turėjome labai puikų dėstytoją Rakauską, tik jo vardas ne Vytautas, bet Rimantas. Aš ir dabar prisimenu jo labai įdomias paskaitas“.
Edita biologijos studijas Vilniaus universitete baigė 1992 metais. Kai mudu internete susiradome reikiamą informaciją ir nuotrauką, buvusi studentė iš karto savo dėstytoją atpažino. Taip sužinojome, kad prof. habil. dr. Rimantas Rakauskas dabar yra Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Zoologijos katedros vedėjas, o „Žaliajam pasauliui“ sutikęs talkinti Gamtos tyrimų centro (GTC) Žuvų ekologijos laboratorijos vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Vytautas Rakauskas yra profesoriaus Rimanto Rakausko sūnus.
Gamtoje nuo mažumės
Būsimasis ichtiologas Vytautas gimė 1983 m. 2001-ais baigė Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinę mokyklą (šiuo metu Vilniaus Gedimino technikos universiteto inžinerijos licėjus).
„Baigęs mokyklą pasirinkau studijuoti biologiją, nes daug laiko praleisdavau gamtoje, ypač žvejodamas. Mokykloje biologija taip pat gerai sekėsi. Kelis kartus net buvau respublikinės biologijos olimpiados laureatas. Mano studijoms tėvai taip pat turėjo įtakos, nes abu yra baigę biologijos studijas Vilniaus universitete. Mano mamos vardas Gelmė. Gal tai irgi turėjo įtakos, kad pasirinkau tyrinėti vandens gelmes ir žuvis“, – tarsi klausia savęs tėvų dėka gamtą pamėgęs sūnus. Jo mama Gelma Rakauskienė dirba Aplinkos apsaugos agentūros Aplinkos tyrimų departamento Biologinių tyrimų skyriuje.
Su žvejyba dažnai nutinka, jog ji tampa svarbi visam gyvenimui.
„Žvejoti pradėjau anksti, nuo 7 – 8 metų. Kokia pirma sugauta žuvis, dabar jau gerai nepamenu. Spėju, kad tai turėjo būti ešeriukas, visų pradedančiųjų džiaugsmas – kimba užtikrintai, todėl net ir žioplinėjant lengva jį pagauti“, – pirmąsias žvejybas prisiminė 2005 m. Vilniaus universitete biologijos bakalauro, 2007 m. zoologijos magistro kvalifikacinį laipsnį įgijęs gamtos mokslų specialistas. Apgynus disertaciją „Svetimkraščių vėžiagyvių vaidmuo ir jų invazijų poveikis ežerų mitybos tinklams“, V. Rakauskui suteiktas biomedicinos mokslų srities ekologijos ir aplinkotyros mokslų krypties daktaro laipsnis.
„Daug laiko praleidžiu su kolegomis vykdydamas žuvų tyrimus visoje Lietuvoje. Įvairias žuvis gaudome tiek Baltijos jūroje, Kuršių mariose, tiek ir upėse bei ežeruose. Atsiradus laisvai minutei, žvejybai renkuosi spiningą. Labiausiai mane pakerėjo upėtakių žūklė nedidelėse Lietuvos upėse. Didesnėse upėse mėgstu gaudyti šapalus. Man patinka judrus laisvalaikis, todėl ir renkuosi žvejybos būdus, kur nuolat einama ir ieškoma žuvies“, – atviravo GTC Žuvų ekologijos laboratorijos specialistas.
Žuvauti mėgstantis pašnekovas, teigiamai vertinantis populiarėjantį principą „pagavai-paleisk“, atkreipia dėmesį ir primena dažnai nutylimus šio principo taikymo rezultatus.
„Vis dėlto reikia nepamiršti, kad pagautos ant kabliuko ir į krantą ištrauktos žuvys dažnai paleistos neišgyvena. Sugautos bei paleistos žuvys dėl patirtų smulkių pažeidimų (gleivių sluoksnio nusitrynimo, įvairių apibrozdinimų, kraujosruvų) tampa lengvai pažeidžiamos infekcijoms bei per keletą dienų nuo jų paleidimo krenta“, – primena žuvis tyrinėjantis mokslininkas.
Pastaruoju metu dr. V. Rakauskas daug laiko praleidžia invazinių žuvų poveikio vietinėms ekosistemoms bei jų paplitimo Lietuvos vandens telkiniuose tyrimams ir kviečia bendradarbiauti „Žaliojo pasaulio“ skaitytojus.
Vacys PAULAUSKAS
Mėgėjų žvejybos tarybos narys
***
Pastaruoju metu Lietuvoje sparčiai plinta kaspijinis upinis grundalas (Neogobius fluviatilis), priklausantis grundalinių (Gobiidae) žuvų šeimai. Tai dar viena invazinė žuvų rūšis, į Lietuvą atkeliavusi iš Ponto-Kaspijos regiono.
Kaspijinis upinis grundalas yra nedidelė (užauga iki 15 cm ilgio) priedugnio žuvis, panaši į Lietuvoje neseniai paplitusį kitą invazinį Ponto-Kaspijos regiono grundalą – juodažiotį grundalą (Neogobius melanostomus). Natūraliai kaspijinis upinis grundalas paplitęs Azovo bei Juodosios jūros baseinuose. Šie grundalai aptinkami jūrų priekrantėse, upėse, gali gyventi ir ežeruose. Vandens telkiniuose dažniausiai sutinkami ant smėlio ar dumblo sąnašų. Gyvena iki 5 metų, neršia sulaukę dvejų metų amžiaus. Neršia gegužės – birželio mėnesį, kai vandens temperatūra pakyla iki 15 °C. Neršto metu patinėliai stipriai patamsėja ir tampa beveik juodos spalvos. Jie saugo nerštavietes, kol išsirita ikrai. Patelės gali neršti keletą kartų per metus iki rugsėjo mėn.
Išskirtiniai kaspijinio upinio grundalo bruožai, jį atskiriantys nuo vietinių žuvų rūšių, yra jų krūtininiai pelekai, kurie yra susilieję, tarsi suaugę į siurbtuką, kuriuo šios žuvelės gali tvirtintis prie akmenų bei kitų lygių paviršių ir taip išsilaikyti srovėje nenaudojant energijos. Nuo juodažiočio grundalo upinis grundalas lengviausiai skiriasi tuo, kad neturi tamsios dėmės ant pirmojo nugarinio peleko galo. Kaspijiniai upiniai grundalai yra visaėdžiai, jie minta viskuo, ką randa ir sugeba apžioti bei praryti. Tyrimai rodo, kad dažniausiai jų maistu tampa įvairūs vandens vabzdžiai ar jų lervos, moliuskai, smulkūs vėžiagyviai. Taip pat jie gali maitintis ir kitų žuvų ikrais, nors nėra pastebėta, kad žuvų ikrai vyrautų upinių grundalų mityboje.
Pavieniai kaspijiniai upiniai grundalai pirmą kartą Lietuvoje pastebėti 2014 metais žvejų mėgėjų Neries upės aukštupyje. Moksliniuose laimikiuose ši rūšis gana gausiai aptikta 2015 metais Neries upės aukštupyje netoli Lietuvos – Baltarusijos sienos, ties Buivydžiais. 2016-ais ji jau aptikta ~ 50 km žemiau upe pasroviui. Tuo tarpu 2017-ais ji jau buvo sugauta Neryje prie Kauno. Šiuo metu ji yra labai gausi (iki 25 individų 1 m2) visoje Neryje bei Nemune žemiau Kauno marių iki pat Kuršių marių. Dar daugiau, tyrimai rodo, kad ši rūšis plinta daugelyje Nemuno intakų, tiek lėtos tėkmės upėse (kaip Nevėžis), tiek ir srauniose šaltavandenėse upėse (kaip Žeimena, Jūra ar Dubysa). Kol kas spartesnį kaspijinio upinio grundalo plitimą į Nemuno intakų aukštupius kiek pristabdo jų kelyje esančios gausios užtvankos, kurių be žmogaus pagalbos jie negali įveikti. Tačiau pavienių individų jau sugaunama ir virš plitimui kelią pastojusių užtvankų. Šiaurės Lietuvos upėse, kurios jau nepatenka į Nemuno baseiną (Mūša, Venta), kaspijinio upinio grundalo kol kas dar nėra sugauta. Tačiau tenka pripažinti, kad tai yra tik laiko klausimas, nes tiek Mūša, tiek ir Venta yra sujungta kanalais su Nemuno baseinu, tad su žvejų mėgėjų pagalba kaspijinis upinis grundalas artimiausiu metu, tikėtina, pasieks ir šias upes.
Įdomu tai, jog kaimyninių šalių upėse ši rūšis žinoma jau seniai. Tiek Vyslos baseine (Lenkijoje), tiek ir Berezinos ar Pripetės upėse (Baltarusijoje) ši rūšis yra gausi jau daugiau nei dešimtmetį. Žinant, kad Nemuno baseinas buvo dirbtinai sujungtas su minėtų upių baseinais žmogaus iškastais kanalais, buvo tik laiko klausimas, kada ši rūšis pasirodys ir Lietuvoje. Neaišku buvo tik tai, kuriuo keliu jis pirmiausiai pasieks Lietuvos teritoriją. Tyrimai parodė, kad į Lietuvą kaspijinis upinis grundalas pateko per dirbtinę žmogaus iškastą kanalų sistemą, sujungusią Neries bei Berezinos (dešinysis Dniepro intakas) upes. Kaspijinio upinio grundalo šiuo metu taip pat dar nėra Nemune aukščiau Kauno marių, todėl labai svarbu, kad žvejai šios rūšies neperkeltų į Nemuną aukščiau Kauno marių, kur jo kol kas dar nėra. Vis dėlto verta pažymėti, kad čia jis gali patekti ir natūraliai per laivybos kanalus sujungusius Nemuno upės vidurupį bei Vyslos ar Pripetės upių baseinus, kur šis grundalas yra gausus jau daugiau kaip dešimtmetį.
Iš tikro, sunku vertinti šių žuvelių poveikį Lietuvos upėms bei vietinėms žuvims. Viena vertus, pasiekdami didelę gausą, kaspijiniai upiniai grundalai tikrai konkuruoja dėl maisto bei slėptuvių su vietinėmis žuvų rūšimis, užimančiomis panašias upės buveines (gružliais, kūjagalviais, šližiais ir t.t.). Būtina paminėti, kad grundalai neršto metu ir kurį laiką po jo saugo savo nerštavietes, vaikydamos aplink esančias žuvis. Tai gali būti viena priežasčių, kodėl jie taip sėkmingai prisitaikė ir tapo tokie gausūs mūsų vandenyse. Kita vertus, kaip parodė tyrimai, tokie gausūs upiniai grundalai patys tapo lengvu grobiu vietiniams plėšrūnams. Kaip parodė plėšrių žuvų mitybos tyrimai, upiniai grundalai vyrauja plėšrių žuvų (lydekų, ešerių, vėgėlių) mityboje, taigi prisideda prie šių žuvų sotesnio gyvenimo. Iš viso mokslu pagrįstų duomenų, kad grundalai išstumtų vietines žuvis iš mūsų upių, kol kas nėra, tačiau taip pat nėra įrodymų, kad plėšrios žuvys, intensyviai besimaitinančios šiais atėjūnais, sparčiau augtų.
Apibendrinant galima teigti, kad kaspijinis upinis grundalas jau tapo neatskiriama Lietuvos žuvų įvairovės dalimi ir tikėtina, kad ateityje išliks gausus visame Nemuno upės baseine. Kol kas tik lieka neaišku, kaip aukštai upiniai grundalai pakils Nemuno intakais ir ar juose taip pat taps vyraujančia žuvimi jiems tinkamose upių buveinėse. Taip pat kol kas neaišku, ar kaspijiniai upiniai grundalai įsitvirtins Kuršių mariose bei Baltijos jūros priekrantėje, kur šiuo metu gausiai paplitusi kita svetimkraštė žuvų rūšis – juodažiotis grundalas.
Gamtos tyrimų centras šiuo metu atlieka didelės apimties „Invazinių ir svetimžemių rūšių būklės tyrimus Lietuvoje“, kurių sudėtinė dalis yra svetimkraščių žuvų tyrimai Lietuvoje. Aš kaip tik vadovauju mokslininkų grupei, atsakingai už žuvų tyrimus. Tad jau dveji metai važinėjame po visą Lietuvą ir tikriname žinias apie pasirodžiusias nevietines žuvų rūšis bei jų daromą žalą. Minėti duomenys apie kaspijinį upinį grundalą kaip tik ir yra šio projekto duomenys. Todėl būčiau labai dėkingas, jei žvejai mėgėjai, pagavę ką nors nematyto, atsiųstų man (vytautas.rakauskas@gamtc.lt) nuotraukas ir koordinates, kur žuvis buvo sugauta. Gauti duomenys žuvų tyrimams yra labai svarbūs.
Vytauto Rakausko asmeninio archyvo nuotraukos
