Kalendorių gali būti visokių. Dabar yra ir štai toks: 2018-ųjų metų „Dzūkų kalendorus“. Tokio dzūkai (dainaviai) seniau neturėjo. Neturėjo ir turbūt neturi taip pat kitų regionų lietuviai. Tai pirmas toks kalendorius mūsų šalyje. Be to, puikiai iliustruotas. Jame, be kiekvienam šio pobūdžio leidiniui privalomų metų mėnesių bei dienų surašymo, esama daug kitokios vertingos informacijos, kurios taip koncentruotai, vienoje vietoje pateiktos, tikrai niekur neaptiksi.
Vertino ir tarmės žinovai, ir etnologai
Šito „Dzūkų kalendoraus“ sutiktuvės įvyko dar 2017 m. lapkričio 7 d. Vilniaus mokytojų namų svetainėje. Renginį suorganizavo žinomas dzūkulis nuog Kapčiamiescio Žitkauskų Juozus, t.y. Juozas Žitkauskas. Beje, jis – ir kalendoriaus sudarytojas. Dalyvavo etnologė Nijolė Marcinkevičienė, kalbininkė dr. Vilija Ragaišienė, buvo ir daugiau gerų dzūkų tarmės žinovų bei apie etnologiją nusimanančiųjų, įskaitant ir ne vieną literatą, žurnalistą. Tad renginys pasidarė tarsi šventiška nuotaika nuspalvintas seminaras. Gausiai susirinkusius žmones linksmino folkloro ansamblis „Vilniaus dzūkuliai“, atvyko net Perlojos bažnytkaimio kapela. O kai atėjo eilė kalbėti dzūkų tarme nemažai eilėraščių sukūrusiam rašytojui Romui Sadauskui, salė dar labiau pagyvėjo. Va, ši kūryba tai jau tikrai buvo laiku ir vietoje! Po kiekvieno eilėraščio prapliupdavo karšti plojimai. Dalyvavo ir poetas Rimvydas Stankevičius, paskaitė naujų eilėraščių. Ir jam netrūko susirinkusiųjų simpatijų.
Kas norėjo, galėjo naująjį kalendorių įsigyti.
O tikrai vertėjo. Mat jame, be kita ko, pririnkta dzūkų šnekos įdomybių, netgi patiems dabartiniams šios tarmės dar nepamiršusiems žmonėms, mažai girdėtų ar net visai nežinomų žodžių. Išėjo ne toks jau mažas kalbininkės dr. Astos Leskauskaitės parengtas žodynėlis.
Šiuo aspektu detaliai kalendorių analizavusi dr. V. Ragaišienė auditorijai mielai aiškino, ką vienas ar kitas „keistas“, „negirdėtas“ ar „nesuprantamas“ žodis reiškia. Kai kurie jų iš tiesų gal tik pačių vyriausių dabartinių dzūkų – senolių – beatmenami, matyt, ir vartoti jau ne vieną šimtmetį, kiti – ne visur apskritai buvo žinomi, tik tam tikroms Dzūkijos vieovėms būdingi… Et, kas visus juos dabar besuskaičiuos, surašys? Kai kurie, nespėti įtraukti į jokius žodynus ar gal net nebuvę užrašyti, taigi gilion užmarštin ar nebūtin nusmegę. Bet kiek įmanoma, dar reikia šią savotišką dzūkulių šneką gaivinti – tai didelė dvasinė vertybė, padedanti geriau pažinti Lietuvos pietinės bei pietrytinės dalies praeities žmonių gyvenimo būdą bei kultūrą.
O etnologė N. Marcinkevičienė, taip gražiai iki šiol dzūkuojanti, tarmės nė kiek neprimiršusi, yra dar ir tradicinių dzūkiškų valgių, kurių pavyzdžių pateikta „Dzūkų kalendoruje“, gaminimo žinovė. Ji taip pat sudarė pateikiamų valgių receptų aprašą. Tad atrodė visai suprantama, jog etnologės pokalbis su auditorija rutuliojosi itin gyvai bei šiltai.
Patys skaniausi pasninko valgiai
Daug įvairių Advento bei Gavėnios tradicinių valgių receptų turi visi Lietuvos regionai, visų tarmių bei šnektų vartotojai. Bet tik atvažiuok į Dzūkiją – ir nustebsi: tokių daugiau niekur – nei Žemaitijoj, nei Aukštaitijoj, nei Suvalkijoj (Sūduvoj) neaptiksi. Apie tai galima spręsti ir iš „Dzūkų kalendoraus“. Kadangi dabar jau atėjo toks žiemos metas, kai ir Gavėnia netoli, matyt, jei bent iš dalies laikomės pasninko tradicijos, verta pagalvoti, kokiais tam metui tinkamais valgiais galėsime savo kasdienį meniu praturtinti. Tiesa, iš gausaus dzūkiško pasninko stalo valgių „Dzūkų kalendoruje“ pateikta tik menka dalelė per daugelį metų sukauptų receptų. Bet jie parinkti gerai, tad apie tų valgių įvairovę galima susidaryti visai tikrovišką bendrą vaizdą.
Pats prisimenu, kaip dar vaikystėje mano motina net per Gavėnią kepdavo grikinę babką, nes ją visi namiškiai – ir suaugusieji, ir vaikai, mėgome. Jai užmaišyti, jei kepama per pasninką, nebuvo naudojama nei sviesto, nei pieno, o vis tiek išeidavo skani, iš tolo kvepianti. Kokia čia paslaptis? Juk šiaip norint iškepti tokį grikinį skanumyną, sviesto reikia dėti. Be to, dar – kiaušinių. O štai iškepa babką be šių produktų, vis tiek valgai net apsilaižydamas. Pasirodo, galima išsiversti su kitais, pasninkiškais, priedais: sviestą atstoja kanapių pienas, kiaušinius – smulkiai trinti riešutai, saulėgrąžos, dedama dar šiek tiek cukraus. Išeina geras kepinys.
Galime mokytis vieni iš kitų
Pavyzdžiui, ypatingo skonio yra Marcinkonių krašte žinomi iš ankstesnių laikų iki mūsų atėję voliūgai (pavadinimas, matyt, atsiradęs iš žodžio „volioti“). Tai tokie gana dideli kukuliai iš tarkuotų bulvių su miltais, kurių viduje pridėta su druska ir svogūnais sutrintų kanapių sėklų. Galimas ir kitas variantas, taip pat pasninkiškas: įdaras iš aguonų su cukrumi. Šie kukuliai verdami (jei su svogūnais ir kanapių grūdais), ir kepami (jei su saldžiu aguonų įdaru). Štai kokios čia paslaptys išnyra… Bet ir vienaip, ir kitaip darant – cikras gardumynas, cik kitokio smoko.
Na, o dzūkiškas saldzienis? Tai kitų regionų žmonėms gali atrodyti tikrai egzotiškas pasninko valgis, gaminamas iš ruginių miltų, dar pridedant grikinių miltų, kurie maišomi su vandeniu. Tarsi viskas labai paprasta. Bet iš tikrųjų ne taip: reikia žinoti gaminimo technologiją. Ruginius miltus išplakti šiltame vandenyje ir gautą tyrę palaikyti, kol apsąla. Tada atvėsinti, įberti tris ketvirtadalius ruginių miltų tūrio užimantį grikinių miltų priedą, išmaišyti. Gaunama tešla, iš jos padaroma banda, kuri kepama ant džiovintų kopūsto ar klevo lapų duonkepėje krosnyje (dabar galima pamėginti kepti orkaitėje). Išeis labai skanus pasninko pyragas, ypač jei vos tik ištrauktą iš krosnies, karštą patepsime medumi, ar bent pabarstysime cukrumi (galima patepti ir su cukrumi trintomis aguonomis).
Tai tik vienas kitas pavyzdys iš šiame leidinyje pateiktų valgių receptų. Bet paskaičius kyla noras plačiau pasidomėti dzūkų kultūros paveldu, kurio neatskiriama dalis yra ir valgių gaminimo būdai. Ypač daug yra dzūkiškų pasninko valgių receptų. Tai šiuo metų laiku aktualu.
Kyla ir kita mintis: o ką per pasninką pagal tradiciją gaminosi (ir tesbesigamina) plačios žemaičių žemės žmonės? Ką valgė Vidurio Aukštaitijos, Rytų Aukštaitijos gyventojai? Ką mėgo sūduviai? Dabar informacijos apie tai galima rasti kad ir internete. Taigi ji gana lengvai prieinama.
Bus visai gerai, jei per Gavėnią ant stalo dėsime ne vien savo regiono, savo krašto valgių, bet ir kitų šalies kampelių žmonių sugalvotų, pamėgtų.
Vytauto LEŠČINSKO nuotraukos
