Vasara
Šiemet fenologinė vasara prasidėjo gegužės 13-ąją, kai pirmuosius baltus žiedus išskleidė radasta (smulkiadyglis erškėtis).
Birželio 1-ąją žingeidūs svečiai Sode prie Krūčiaus, žiūrėdami į pavėsyje pavėluotai žydinčias žemuoges, užduoda tokį nelengvą klausimą: ką reikia daryti, kad šitaip visada toje pačioje vietoje vis išbūtų žemuogės, juk visi žino, kad jos tai prapuola, tai atsiranda… Žemuogių pastovumą labiausiai lemia apšvietimas. Ir dirvožemio skurdumas, juk pastoviausia žemuogių buveinė yra smiltpievėje. Jeigu tik nesikeičia apšvietimas, žemuogės smiltpievėje bus visada, kartu su vanagėmis, smiltyniniais šepetukais, kerpėmis ir šliaužiančiaisiais čiobreliais. Visai kitaip yra vidutinio drėgnumo pievose ar dirvonuose, kur susidaro velėna ir atsiranda aukšti varpiniai augalai. Norint išlaikyti žemuoges tokiose pievose reikia šienauti dažnai ir selektyviai, vis iš naujo apšviečiant žemuoges. Žemuoges reikia apginti nuo agresyvesnių laukinių augalų. Juk šitaip gana sėkmingai apginame sulaukėjusias braškes (Fragaria ananassa), kurios gali ilgai išbūti ir derėti, jei tik kiekvieną pavasarį aštriu kastuvu iškirsime atsirandančias rūgštynes, kiečius bei usnis. Kartais užtenka ir dalgiu pamojuoti – ir braškės, ir žemuogės greitai dauginasi ūsais, užima atsiradusias tuštesnes vietas.
Vienok žemuogių gerbėjams turėtų būti aiški ir kita paslaptis: skurdžiame dirvožemyje ir saulėje prinokusios žemuogės bus saldesnės. Jos ir vertingesnės už tas uogas, kurios prisirpsta pavėsiuose ir derlinguose dirvožemiuose. Nesunku palyginti šlaitinių žemuogių, kurias vadiname laukinėmis braškėmis, ir paprastųjų žemuogių skonį. Šlaitinės visada yra saldžios, nes auga tiktai saulėtose vietose. Ta pati taisyklė tinka ir vaistažolėms: derlingoje lysvėje auganti vaistažolė bus ne tokia vertinga kaip užaugusi natūralioje savo buveinėje. Tai ne spėliojimai, o mokslininkų išvados. Trumpas paaiškinimas būtų toks: kuo natūralesnės, o kartu ir sunkesnės augimo sąlygos, tuo augalas sukaupia daugiau svarbių medžiagų, kuriomis paskui veikia ir kitus. Pats didžiausias skirtumas paaiškėja, kai laboratorijose palyginami Usūrijos taigos ženšeniai ir daržo lysvėje užauginti tie patys augalai…
Birželio 3 dieną – pirmosios prinokusios žemuogės. Tai ankstyvas derlius. Bet aš prisimenu, kad kadaise, gal prieš 15 metų, pirmąsias žemuoges esu valgęs gegužės pabaigoje. Tai buvo Metelių regioniniame parke, kai lankėmės ten kartu su botaniku Mindaugu Lapele. Misija buvo labai svarbi: Dzūkijos nacionalinis parkas tada šiek tiek šefavo aplinkinius regioninius parkus, toks bendradarbiavimas buvo svarbus visiems… Apie žemuogių gentį galima kalbėti daug. Štai šiemet tenka konstatuoti, kad mano auginamos aukštosios žemuogės (Fragaria moschata) jau nebežydės. Kadaise atsivežiau jas iš turtingos pievos šalia Radyščiaus piliakalnio. Prigijo gerai, dauginosi ūsais, žydėjo kasmet (žiedų skersmuo net 2,5 centimetro), bet niekada neužaugino uogų. Matė šitokią keistenybę botanikai profesionalai, bet nieko konkrečiai negalėjo paaiškinti. Šiemet jau, matyt, antras populiacijos pabaigos etapas: ne tiktai uogų neužaugina, bet ir nežydi. Taip ir prapuls ši rūšis, kuri 1992 metais dar buvo Lietuvos raudonojoje knygoje, buvo žinomos 4 radavietės, o 2007 metais Raudonoji knyga jos jau nemini. Nėra aukštosios žemuogės ir 2021 metų Raudonojoje knygoje.
Birželio 10 dieną šienauju aukštas vešlias garšvas šlaitelyje šalia trapiojo gluosnio ir renku prinokusias žemuoges. Saulėtose vietose žemuogių šiemet labai mažai, nes sausra, o čia, pavėsingame humusingo dirvožemio šlaite, pirmosios uogos labai geros. O taip anksti prinoko net ir pavėsingame šlaite todėl, kad čia yra pietinis, šiaurės vėjų neužpučiamas šlaitas. O smiltpievėse jau žydi žalsvosios naktižiedės. (Raudonosios knygos rūšis). Pražydo ir didžiažiedės rusmenės. Gi jazminų žiedai jau blunka. Viskas šiemet kitaip. Aš gerai prisimenu, kad prieš pusę amžiaus Žemaitijoje pats jazminų žydėjimas būdavo per Jonines. Žinoma, visi žiedai Žemaitijoje šiek tiek vėluoja, jei palyginsime su Sūduvos ar Dzūkijos fenologija, bet šiemet tie žydėjimai visiškai skiriasi nuo daugiamečių vidurkių. Birželio 16-ąją jau ir jonažolių žydėjimo maksimumas, nors dažniausiai ši svarbi gyduolė žolė geltonus žiedus išskleidžia po Joninių. Šiemet labai didelis miškinių trešnių derlius. Rašau miškinių trešnių, nors su tokia binarine nomenklatūra nesutiks augalų sistematikai. Bet juk reikia kažkaip atskirti tas kultūrinių trešnių veisles, kurios plačiai išsišakoja ir nebūna aukštos, matyt, todėl, kad derlius neatitektų strazdams. Šios dvi mano auginamos trešnės yra atvežtos prieš 25 metus iš Ricielių viensėdžio, pasodintos netoli Vaikšnoro Ravo, augo apšviestos saulės, bet stiebėsi vis aukštyn, tarsi būtų miške, kur kiekvienas medis nori kuo aukščiau. Netoli Ricielių yra Žaliamiškis, o jame tokia vieta, kurią vadina Čerešnynu. Gana originali mikrotoponimika, ir ji daug pasako. Gali būti, kad tame Ricielių viensėdyje, kur gyveno kalvis Kašalynas, augo kadaise iš Žaliamiškio atvežti aukštų miškinių trešnių savaiminukai, kurie užaugę jau sodyboje irgi prisėjo savaiminukų. Du tokie egzemplioriai ir užaugo prie Vaišnoro Ravo, ūgiu jau pasivijo netoli bujojantį labai aukštą platanalapį klevą. Ir štai šiemet tos įspūdingos trešnės užderėjo nepaprastai. Lesa strazdai, byra ir žemėn nedidelės tamsiai raudonos, beveik juodos ir labai saldžios uogos… Vos, vos jaučiamas ir kartumas, bet suvalgius kartumo burnoje nelieka. Taip gal ir priklauso tokiam medžiui, prie kurio neprisilietė selekcininkai. Taip dera ir sulaukėjusios kultūrinės gervuogės. Visi svečiai, ragavę šių trešnių, stebėjosi ir uogų skoniu, ir medžių didumu.
Kariauju su ne mūsų krašto liana – penkialapiu vinvyčiu. Tai naikintinas augalas, nes jau seniai peržengė savo ekologinės nišos ribas ir plinta be saiko. Jau seniai iškasiau jo šaknis, bet vis kur nors atsiranda iš žolėse pasislėpusio šliaužiančio ir įsišaknijančio stiebo sužaliavę dideli vešlūs lapai. Tokia augalo strategija: sužaliuoti bet kur, nesvarbu, kad stiebas kol kas neranda į ką įsilipti, o tik žeme šliaužia O belapių išrautų stiebų raizginys guli tarsi susivijusios angys. Birželio 23 dieną Liškiavoje, Valukyno miške aptinku žydinčių šliaužiančiųjų šilingių buveinę. Keisčiausia, kad iškyla ryškiai geltoni šilingių žiedai iš šliaužiančiųjų žiemių vientiso kilimo. Unikali draugystė, gamtoje tokių juokingų bendrijų nebūna, matyt, abi šios rūšys pateko į mišką iš kapinių, gal net kartu su kokiu turtingu substratu. Atrodo lyg ir estetiškai, bet kokia svetima šitokia estetika pušyne, kurio žemutiniame arde turėtų būti lazdynai ir kadagiai. Šliaužiančioji šilingė Dzūkijoje yra gana retas augalas, jam reikia drėgmės, turtingo dirvožemio ir pavėsio. Kartais galima šią šilingę pamatyti prie pavėsingų laiptų, tokioje vietoje ji gera todėl, kad ilgai žydi ir saulės nereikalauja.
Birželio pabaigoje truputį palyja, ir atsiranda voveraitės, kurias visi čia vadina lepeškomis. Birželio 28 dieną, po tropinės nakties, karštis siekia 33,5 laipsnio. Visur labai karšta. Ištraukiu iš šaldytuvo į ledą sušalusius pernykščius svarainius, jie šiek tiek atšaldo virtuvę. Reikėjo juos, žinoma, kažkaip konservuoti, juk tai lietuviška citrina, bet tokiems darbams visada pritrūksta laiko. Tenka išmesti į kompostą ir pernykščius moliūgus, nes jau yra šviežių. O kieme pasirodo daug labai gražių drugių – juodmargių satyrų. Profesoriaus Ričardo Kazlausko drugių atlase parašyta, kad į Lietuvą iš Azijos ši drugių rūšis atskrenda labai retai. Keičiantis klimatui viskas šiek tiek keičiasi. Galbūt keičiasi ir durnaropės bei drignės statusas. Sodo prie Krūčiaus svečiai (iš Seirijų, iš Kabelių) sako, kad šie gražūs, bet labai nuodingi augalai jiems yra žinomi, auga kaime ir dabar.
Liepos pradžioje visus truputį vargina dienos karščiai, o naktys irgi tropinės, laikosi 20 laipsnių šiluma. Labai sumenko Krūčiaus srovė. Bet gruntinio vandens lygis nėra nukritęs, tai rodo pirties šulinėlis, kurio lygis priklauso nuo požeminio Vaišnoro Ravo upelio. Liepos 13 dieną Žymantas Morkvėnas atveža man gerą Austrijos dalgį. Jis veža pilną automobilį dalgių, rūpinasi artėjančiu šienavimo dalgiais čempionatu, kuris tradiciškai vyks Nemuno žemupyje. Bet, matyt, jam rūpi ir pavieniai šienautojai, kurie nulaužia ar sudilina paskutinius gerus dalgius, pirktus Kalvarijų turguje. Dabar kaimuose dažniausiai pamatysi tiktai rusiškus dūšvelkius, o ne tikrus dalgius, kadaise į Lietuvą atvežamus iš Skandinavijos.
Liepos 15-ąją, Žalgirio mūšio dieną, jaunos liepaitės jau pagelsta, tęsiasi sausra. Skraido šeiriai, didieji perlinukai, juodmargiai satyrai, citrinukai. Šiemet labai mažai matau machaonų, kol kas nematyti ir vaivadrugių. Darže visus tarplysvius užkariavo paprastosios portulakos. Pernai išdygo vos keli šie keisti augalai, šiemet nepaprastai daug. Daug žalos jie nepadaro, nes yra vienamečiai, ir plinta tiktai sėklomis. Stirnos kenkia labiau, šiemet jos nuskabė visų siauralapių gauromečių viršūnes, žiedų jau nesulauksim, o juk jos labai svarbios gyduolės.
Liepos 19-ąją įvyko kompiuterinių sistemų sutrikimas visoje Žemėje. Nukentėjo avialinijos, kai kurie bankai.
Prie pat upelio truputį apšienauju plačialapius šaukščius, kad ryškiau pasimatytų barsuko pėdsakai, kažkodėl jis čia varlinėjo naktį. Šią vasarą šie ne mūsų krašto augalai šaukščiai (dubosai) savo plačius lapus iškėlė į vieno metro ir septyniasdešimties centimetrų aukštį. Šalia jų stovėdamas gali pasijusti lyg nykštukas iš pasakos. O upelyje iš po akmens išplaukia keista žuvelė šližys. Jo plaukimas labai keistas, greitis lyg upėtakio, bet dažnai sustoja ir ieško kur pasislėpti.
Šiemet auga nepaprastai didelis obuolių derlius. Kai kurių obelų šakas vaisiai nulenkė iki pat žemės, tenka purtyti, bent kiek sumažinant svorį. Ir vis tiek rudenį reikės kažkaip „kovoti“ su derliaus pertekliumi. Žinau, kad derlių reikia reguliuoti iki birželio vidurio: nuskinti pusę augančių vaisių, tikintis, kad likę obuoliai gaus daugiau saulės, drėgmės ir maisto medžiagų. Be to, netekusios bent pusę jį užgulančio derliaus naštos, vaisinės šakelės jau dabar pradėtų krauti žiedpumpurius kitų metų žydėjimui. Bet pirmiausia reikia prisipažinti, kad tų obelų yra per daug. O juk beveik visas per ilgą laiką išugdžiau, kirsdamas šunobeles, drebulių atžalas ir lazdynus, vis atsirandančius pievoje ir pamiškėje, kai riešutus pasėja kėkštai. Retinant vainikus ir šiek tiek mulčiuojant nušienautais paparčiais, sugrįžo jau sulaukėjusių naminių obelų veislės – Kulono renetas, Landsbergio renetas, Beržininkų ananasas, Erli viktorija, Baltarusijos avietinis. Ir liūto dalis viso to derliaus tenka paukščiams, stirnoms ir šernams. Galima, vežti į sulčių spaudyklą, bet nešti iki mašinos reiktų keturis šimtus metrų, o dar į kalną. Ir vis dėlto tas noras atkurti obels veislę yra ne vien tiktai godumas, o ir žingeidumas. Noras išsiaiškinti, kodėl ne visos naminės obelys, išaugusios iš sėklos, niekada neskiepytos, sugrįžta į veislę, kai pagerėja augimo sąlygos. Yra tokių, kurių vaisiai ne tiktai labai rūgštūs, bet ir kartūs, net stirnos žiemą juos graužia nenoriai. Be to, saugant labai išsišakojusias, netgi šiek tiek dygliuotas obelaites, tikintis, kad čia bus maži miškinės obels obuoliukai, paaiškėja, kad atsiranda derlius, būdingas hibridinėms obelims. Yra ir miškinės obels, ir naminės obels požymiai. Stebėjimams ir eksperimentams pabaigos nėra…
Liepos 25-ąją sinoptikai žadėjo lietų, bet pamelavo. Jau tris savaites vis laukiam lietaus, nes žada, bet lyja kažkur kitur. Kieme iš tolo stebiu, kaip keistai dirba žvirblių pulkas: naršo po tankią išsišakojusio žagrenio lają, kažką stropiai renka, po to nusileidžia į aronijos krūmą, patikrina ar neprinoko šalia augančios kanapės, ir staiga visas pulkas nusklendžia prie Gaurono lakataušių. Užkrečiantis darbštumas, nors visas tas judėjimas yra nutolęs nuo tradicinio žvirbliams būdingo elgesio. Bet dabar man žvirbliai tarsi parodė, kad reikia pažiūrėti, ar neatsirado šakninių žagrenio atžalų. Ir tikrai – kyla net devyni žalsvi ūgliai dideliais lapais. Iškertu kastuvu tuos gyvybinguosius žagrenius, bet vieną atžalą, labiausiai nutolusią nuo pagrindinio kamieno, palieku. Tegu bus ir čia eksperimentas, nukirsti visada suspėsiu, bet galima pažiūrėti, kiek jis pakils aukštyn iki rudens. Ir galbūt pavasarį pasodinsiu į naują vietą, tiktai jau ne darže.
Liepos pabaigoje smarkūs vėjai su liūtimis. Didžiausia audra per pietinę Lietuvą praėjo greitai, nutolo į Šiaurę. Labiausiai nukentėjo šiauriniai žemaičiai ir latviai. Liškiavoje prilijo daugokai, net 6,5 centimetrų. Bet Telšiuose – beveik dvigubai daugiau… Pražydo paprastosios bitkrėslės. Augalinių simbolių tyrinėtojai sako, kad bitkrėslė, kaip ir rožė bei lelija, yra Marijos gėlė.
Rugpjūčio 3 d. prasideda raudonikių dygimas mažame drebulyne prie Saladaunios raguvos. Kasdien išdygsta maždaug penkiolika naujų mažų raudonikių. Visi sveiki, kieti ir drūti. Ir lepeškos dygsta, ir kazlėkai. Sako, kad Druskininkų turguje labai daug baravykų. Grybai prasidėjo po smarkaus lietaus liepos 29 d. Yra ir blogesnių naujienų: per pusę dienos naktinio drugio tošinio kuoduočio lervos, labai dideli gražūs vikšrai, nugraužė du trečdalius klevo lapų, o tas klevas jau keturių metrų aukščio. Nupurtau aš tuos lapgraužius, surenku į kibirą ir nešu iš kiemo miškan. Entomologai rašo, kad tas kuoduotis yra geras drugys, tik jo lervos, panašios į kai kurių sfinksų lervas, labai ėdrios. O nežinojau aš jo iki šiol todėl, kad tai naktinė rūšis. Dabar žinosiu, bet klevo gaila. Ant aukšto Krūčiaus kranto, po jaunu ąžuoliuku išaugo trys labai gražūs baravykai paąžuoliai. Labai gražūs, kūno dalių proporcijos ir spalvos – lyg dizainerio suderintos. Esu juos matęs Subartonių ąžuolyne, kai kuriais metais iš to miško merkiniškiai prirenka pilnus krepšius didelių paąžuolių, bet šitie prie Krūčiaus atrodo daug gražesni: stori kotai vos vos rausvi, kepurių viršus šviesiai rudas, o apačia tamsiai žalsva. O kieme šiemet nepaprastai ilgai žydi bizonžolės (geltonžiedžiai legėstai). Pražydo birželio 27 d. ir tiktai rugpjūčio 15 d. dideli geltoni žiedai pradėjo blukti. Peržydėjusius kruopščiai nukerpu, kad nesubrandintų sėklų, nes jos labai daigios, o paukščiai gali toli išnešioti. Ši rūšis įrašyta į nepageidautinų invazinių sąrašą, nors ji yra ne invazinė, o adventyvinė, taigi žmogaus atvežta sąmoningai. Vienu metu netgi buvo daromi bandymai, ar galima ją silosuoti kaip pašarą gyvuliams, nes užauga didžiulė, bet apie tyrimų rezultatus, rodos, nebuvo skelbta, matyt, sulaukta neigiamo atsakymo.
Vynuogės šią vasarą prisirpo anksti, rugpjūčio 15 d. jau galima valgyti. Beskinant kažkas užšoko man ant sprando ir vaikšto, panašu į žiogą, bet nematau, o atgalia ranka aš jo nenumetu, rodos, nubraukiu gerai, o jis vis tiek žirgliuoja. Pagaliau įkimba kažkas man į pirštą, bloškiu žemėn – ogi maldininkas, visas žalias ir didelis. Truputį baisu, juk jis žiaurus plėšrūnas, kokio dar neseniai mūsų vabzdžių pasaulyje nebuvo. Bet gražus, įdomiai sukonstruotas, tik, rodos, turėtų būti jam nepatogu gyventi, kaip ir ilgakojui vorui. O gyvena ir netgi savo arealą plečia…
Baigiantis vasarai, apsiniaukusią dieną, kai saulė į lauką nevilioja, padarau stiprų vaistą – pelynų trauktinę. (Pasižiūrėdamas į knygą: „Džiaugsmo virtuvė. Metai pagal šventąją Hildegardą. Jolita Bernotienė, Onutė Grigaitė, V. 2022.) Bet su nukrypimais ir papildymais. Taigi, net šeši ingredientai: 1) Pelynų arbata (susmulkinti pelynai užpilti virintu, atvėsintu vandeniu); 2) Skruzdžių rūgštis (Nužievintos karklo šakelės palaikomos skruzdėlyne, ant šakelių likusi skruzdžių rūgštis nugramdoma į indą peiliu. Kadaise botanikas Juozas Jaskonis pasakojo, kaip greitai ir daug gauti skruzdžių rūgšties: reikia butelio vidų ištepti medumi, dar cukraus priberti, kai skruzdžių susirinks daug, užpilti spiritu); 3) Žalioji arbata, atvėsinta iki 60 laipsnių; 4) Poliflorinis medus; 5) Žubrowka Bison Grass, iš Lenkijos; 6) Grappa alla Ruta aromatica, medicamentosa, Italia… (Šventoji Hildegarda, vienuolė, gyvenusi vienuoliktajame amžiuje, Vokietijoje rašo, kad pelynas yra labai stiprus vaistas, pagerina virškinimą, gydo ne tiktai inkstus, bet ir melancholiją.)
Rugpjūčio pabaigoje sėju lietuvinę naktižiedę. Ji turi iki žiemos sudygti, užauginti skrotelinius lapelius, peržiemoti, o žydės tiktai birželio mėnesį. Jau žydi rudeninis vėlyvis, jau valgomi Beržininkų ananasinio obuoliai. Bet vis dar reikia laistyti pomidorus, agurkus ir moliūgus. Ir morkas. Ir burokėlius reikia laistyti. Jų šaknys pasiekia gilesnius dirvos sluoksnius, bet ir ten drėgmės jau maža. Šią vasarą mūsų krašte yra taip, kaip sakė Alisa apie savo stebuklinę šalį: jeigu nori pasilikti toje pačioje vietoje, reikia smarkiai bėgti.
Henriko Gudavičiaus nuotraukos
