Ruduo
Rudenį turbūt nepastebėjom, ar buvo bobų vasara. Gal net nelaukėme jos, nes kasdien laukėme lietaus. Bet visą rugsėjį tęsėsi sausra. Meteorologas Silvestras Dikčius rugsėjo 10-ąją sakė, kad tęsiasi meteorologinė vasara – tai rodo vidutinė paros temperatūra.
Didžiausias rugsėjo pradžios netikėtumas man buvo šis: pražydo jaunas puošniosios robinijos medelis. Vasarą jis nežydėjo. Taip atsitiko todėl, kad vėtros tą robiniją buvo išvertusios kartu su patręšusiu kuolu. Pakėliau tada suvargusį medelį, pririšau tvirčiau, gerai palaisčiau. Ir dabar iš tolo šviečia rausvi, šiek tiek garbanoti žiedynai… Žinau, kad baltažiedė robinija jau yra nepageidaujama, nes labai plinta šakninėmis atžalomis. Bet šita robinija – puošnioji, be to, turėtų augti daug žemesnė. O darže ar šalia daržo ji gali būti, nes praturtina dirvožemį azotu. Medelyne, beje, ji buvo pavadinta karagana. Geriausiai žinoma geltonoji akacija (karagana), nes ilgai žydi ir vilioja medunešes bites. Dabar man kyla įtarimas, kad medelyne tą medelį tyčia pavadino kitu vardu: baltažiedės robinijos yra įrašytos į naikintinų augalų sąrašą, o akacijos neįrašytos.
Nežinia kokia bus puošniosios robinijos ateitis. Žiedai gražūs, nektaringi, šaknys fiksuoja atmosferinį azotą, o šaknines atžalas nesunku kontroliuoti. Šią rūšį atrado JAV botanikas Asa Gray, binarinė jos nomenklatūra yra tokia: „Robinia neomexicana A. Gray“. Šis mokslininkas buvo Harvardo universiteto profesorius, keliavo ir po Meksiką, bet labiausiai žinomas kaip Šiaurės Amerikos floros tyrinėtojas. Lankėsi ir Europoje, susitiko su Čarlzu Darvinu. Nelengva suprasti A. Gray pažiūras, nes rašė, kad gyvojo pasaulio evoliucijos varomoji jėga yra Kūrėjas. Šitokia ištarmė gali būti tam tikra diplomatija, nes tuo metu Jungtinėse Valstijose už evoliucijos teorijos propagavimą buvo baudžiama. JAV socialdemokratai buvo sukūrę socialinio darvinizmo hipotezę. Apie tai gal vaizdingiausiai rašė Džekas Londonas autobiografiniame romane „Martenas Idenas“. O Tomo Mano herojai (romane „Užburtas kalnas“) diskutuoja apie tai, ką gali nuveikti „Tarptautinė pažangos organizavimo sąjunga“. Įdomu vis dėlto, kad šitokios sąjungos atsiradimą taip pat inspiravo evoliucijos teorija: laikui bėgant žmogaus, kaip rūšies, tobulėjimas yra akivaizdus, todėl galime tikėtis tokios epochos, kai prievartos visuomenėje nebebus. Taip buvo mąstoma devynioliktojo amžiaus viduryje. Bet prisiminkime, ką rašė Kurtas Vonnegutas juodojo humoro apysakoje „Skerdykla Nr. 5“: „Per antrąjį pasaulinį karą visi smarkiai sužiaurėjo“.
O pirmasis rugsėjo dešimtadienis tikrai nėra rudeniškas. Sausra tęsiasi. Vėl netikėtai atsiranda didžiausi bulvių priešai – kolorado vabalai. Ir jauni, dar minkšti suaugėliai, ir lervos. Taigi tuoj bus antroji, o gal jau trečioji tų kenkėjų karta. Ir jiems nesvarbu, kad bulvienojai jau seniai sudžiūvo, jie graužia pirmamečių drignių lapus. (Juodoji drignė, pomidorai, baklažanai, kaimiškieji tabakai, dumplūnės, paprikos, karklavijai priklauso bulvinių šeimai.) Tenka su tais diversantais koloradais kovoti mechaniniu būdu, reikia gelbėti drignes, žydintys šie augalai yra labai dekoratyvūs. Bet tai bus kitais metais, drignė yra dvimetis augalas… O prie labai nusekusio Krūčiaus srovės subujoja upelinės veronikos. Žiedų kol kas nėra, bet kokie vešlūs, kokie žali šios veronikos lapai, primenantys storalapių šeimos augalus – šilokus, vilkpupes, perkūnropes. Šaltininė veronika taip pat auga drėgnose vietose, bet jos lapai nė kiek nepanašūs į storus, mėsingus didžiųjų šilokų lapus.
Pražydo ir greitai apvyto rudeniniai vėlyviai. Dar šiek tiek žydi šiliniai gvazdikai, smiltyniniai šlamučiai, bet smėlio dirvonėlių gyvybingumą dabar labiausiai parodo maži augalėliai – pievinės ir smulkiažiedės akišveitės. O darže viskas atrodo tarsi vasarą, vegetacija tęsiasi, jeigu tik šulinyje nesibaigia vanduo. Aukštyn mažas varikliukas kelia vandenį, sušildo jį saulė. O augalų laistymas kaušu kartais atrodo toks pat svarbus kaip ir letenuotų įnamių lakinimas. Jeigu kas nors trokšta, reikia pagirdyti, sunku kartu su jais kentėti tą troškulį. Ten, kur augo bulvės, svogūnai ir agurkai, jau želia baltosios garstyčios ir siauralapiai lubinai. Jau seniai ekologinės daržininkystės pradininkai paaiškino, kodėl darže niekada neturi būti dykos žemės: bet koks augalas, kuriantis organiką, užkastas į dirvožemį, yra turtas, ypač jeigu neturi gyvulių mėšlo. Tas Europos Sąjungos propaguojamas žalinimas ir tarpinės kultūros yra tik pakartojimas to, ką jau seniai žino gamtinės sodininkystės bei daržininkystės entuziastai. Teorinis žalinimo (plačiąja prasme) pagrindimas yra Rudolfo Šteinerio, Nikolajaus Kurdiumovo, Sauliaus Jasionio ir kitų gamtinės žemdirbystės pradininkų raštuose.
Spalio pradžioje jau byra ryškiai geltoni Rojaus obels obuoliukai. O juodieji strazdai labai lesa Beržininkų ananasinius obuolius ir gudobelių vaisiukus. Tuoj užpuls ir prinokstančias aktinidijas. Bet šios uogos ir prinokusios būna žalsvos, ne viską strazdai pamato, lieka ir žmonėms, tik reikia turėti ilgakotį sekatorių, nes vijoklinės aktinidijos aukštai lipa į medžius, ten ir sunokina saldžiausias uogas. Bitės ir kamanės dar renka nektarą iš žydinčių baltųjų garstyčių. O Vaikšnoro Ravo aukštupy labai ryškiai pražydo linažolės. Atsirado jos kažkaip staiga, kai apšienavau kelminius paparčius, kurie gerokai trukdė žemuogėms. Pamačiau tas žaliuojančias linažoles, kai žemuogių lapai pradėjo rausti. Ir pagalvojau, kad tai yra sulaukėję linai, bet kai pražydo, paaiškėjo, kad tai labai estetiškos gėlės: stiebai tvirti, lapai ažūriniai, o žiedai dideli, ryškiai geltoni. Niekada tame paparčių šlaite nebuvo linažolių, taigi dabar, matyt, kasmet reikės kontroliuoti vešlų paparčių augimą, kad išliktų ne tiktai rūgštokos papartynų žemuogės, bet ir linažolės. Ir tai, ir tai yra svarbu: žemuogės, gavusios daugiau saulės, turėtų būti saldesnės, o linažolė jau yra tarsi nauja rūšis šioje erozinėje raguvoje.
Pirmąjį spalio dešimtadienį – labai aktyvi žąsų ir gervių migracija. Ir tvarkingi trikampiai, ir pakrikę pulkai traukia tiksliai į pietvakarius. Žąsys stengiasi išlaikyti gražų trikampį, o gervės maišosi daug labiau. Aukštai lekia, bet iš garsų nesunku atskirti, kas yra kas. Laukinės žąsys gagena taip pat kaip naminės, o migruojančių gervių šūkčiojimai ne tokie išraiškingi kaip pavasariniai trimitai aukštapelkėse. Spalio 10-ąją – pirmoji stipri šalna. Vaizdas darže ir gėlyne pasikeičia labai staiga, o Krūčiaus slėnio kraštovaizdis šį rudenį keičiasi labai lėtai. Net maumedžiai dar tik vos vos pradeda gelsti. Raudonojo ąžuolo lapija dar nė kiek neraudonuoja, skroblai irgi žali, geltonuoja tiktai beržai ir liepos… Murzos raguvos šlaite jauna miškinė obelaitė užaugino jau dešimt obuoliukų. Miškinė ji todėl, kad kiekviena maža šakelė baigiasi dygliuku. Jokia sulaukėjusi naminė obelis dygliukų neturi, nors jos obuoliai gali būti labai rūgštūs, nevalgomi. Tie dygliukai yra aiškus miškinės obels ženklas, bet dar nepakankamas: vaisiaus kotelis turi būti ilgesnis už obuoliuko ilgį. Atsargiai purtinu obelaitę, krinta žemėn vienas pailgas obuoliukas. O jo kotelis visai trumpas. Taigi užauginau dar vieną nelabai pageidaujamą hibridinę obelį. O saugoti ir dauginti reikia miškines obelis, kurių kasmet vis mažiau miškuose berandama. Hibridiniai porūšiai kartais būna neprognozuojami ir agresyvūs, plintantys ten, kur jų nereikia nei gamtai, nei žmogui.
Spalio 20-ąją – pirmasis sniegas. Stogai balti, pievos baltmargės. Žemė nesušalusi, todėl ir sniegas tirpsta greitai. Kitą dieną ateina tiek ilgai laukti lietaus debesys. Lyja neblogai dvi dienas. Ir tuoj pat pasirodo grybai: kazlėkai, pumpotaukšliai, žvynabudės, kelmučiai, netgi pievagrybiai, kuriems būdinga augti vasarą. Labai pavėlavęs tas miško derlius, nebėra tikram grybautojui būdingo džiaugsmo. Miške stinga tvarkos, kuri būdavo labai aiški, kai prasideda pirmoji baravykų banga. Slaptose savo grybijose, kur visada būdavo baravykai, dabar gali rasti daug pilkųjų meškučių. Valgomi grybai, bet juos reikia ilgokai mirkyti vandeny, kad išeitų rudi dažai, kuriuose gali būti sunkiųjų metalų. Miško takeliu sunku važiuoti su dviračiu, nes labai daug pridygo ropliaodžių kukurdvelkių. Ir jie valgomi kol tokie maži ir stangrūs, tarsi guminiai. O nenukultų grikių lauke – daugybė didelių kazlėkų. Nupjaunu vieną, sveikas kaip ridikas, visi vikšreliai jau pasislėpė, grybai jiems neberūpi. O man truputį gaila, kad labai išmindysiu grikius, jei pradėsiu tuos kazlėkus šienauti. Čia bitininko Juozo grikiai, jis dar juos nukirs ir iškuls, tyčia sėjo vėlai, kad pratęstų medunešį savo bitėms… Matyt, tokia ir tebus man šį rudenį grybautė.
Per radiją ateina žinia, kad Ožkabalių kaštonas šiemet laimėjo gražiausio medžio konkurse. Džiaugiuosi todėl, kad būtent šį pavasarį mačiau, kaip iškilmingai šis paminklinis kaštonas žydi. Daktaro Jono Basanavičiaus tėviškė labai atnaujinta, atstatyta, kas buvo sudegę per karą, o kaštonas išliko. Šalia jo dabar auga raudonieji ąžuolai, bet jie daug jaunesni. Žinoma, Ožkabaliuose dabar labai svarbus yra Tautinio atgimimo ąžuolynas, kurio ateitimi turbūt jau niekas negali abejoti.
Kita šio rudens žinia, kad šį sezoną bus nušautas net 451 vilkas, yra labai netikėta. Medžioklės žinovas ir pėdsekys Petras Adeikis LRT radijo laidoje „Gamta visų namai“ labai suprantamai paaiškino, kad ne šitaip turi būti valdoma šių žvėrių populiacija ir ne šitaip padedama ūkininkams, auginantiems avis: reikia taikliai šauti būtent į tą vilką, kuris įprato maitintis aviena. Bet, matyt, vieno blaivaus balso yra mažai. Tuo labiau, kad iš aplinkos ministro patarėjo pareigų pasitraukė tikras gamtininkas Marius Čepulis. Man šis Lietuvos laukinės gamtos fotografas bei gamtininkas įdomus dar ir todėl, kad puikų jo albumą „Metai“ Sode prie Krūčiaus vieną gražią dieną suradau padėtą ant didelio akmens, prispaustą mažesniu akmeniu, kad neskaitytų vėjas. Brangi dovana. Labai labai seniai panašiu būdu esu gavęs įrėmintą paveikslą, kur nupiešta Margionių dravė, vos besilaikanti, paramstyta iš visų pusių. (Gerai prisimenu, kad vieną kartą prie tos dravės dirbo ir nenuilstantis turistų vadas Algimantas Jucevičius.) Perdavė tą brangų piešinį anų tolimų dienų nežinomi knygnešiai, bet antroje paveikslo pusėje užrašyta, kad autorė yra Regina Gaušienė iš Vilniaus lunatikų klubo.
Sunkus buvo šis ruduo. Visą spalį negalėjome sodinti medelių, nes žemė buvo perdžiūvusi. Pirmasis lapkričio dešimtadienis labai lietingas, ypač vakarinėje ir pietvakarinėje Lietuvoje. Skelbiama kai kur net ekstremali situacija. O visą vasarą drėgmės labai trūko. Dabar jau matome, kad moliūgai užaugo lyg ir neblogi, atrodo gražiai (kasdien buvo laistomi), bet pasitaiko tokių, kurių mėsdrai gerokai sumedėję, tiktai sėklos gerai subrendusios. Suvargę burokėliai rudenį išleido naujus žalius lapus, galima pagalvoti, kad prasidėjusi antra vegetacija padidins derlių, bet šitaip šakniavaisiai labai sukietėja, todėl nurauti juos reikia nedelsiant. Ropės, pasėtos liepos pabaigoje, tikintis, kad atvėstantis oras joms bus palankus, užaugo irgi kietos. Tokie nedideli daržininko mėgėjo skundai. 0 štai kokia žinia iš Ispanijos: žemdirbiai ten grūdinius javus nupjovė gegužę pašarams, nes buvo matyti, kad grūdų tokioje sausroje jie jau nesunokins. Tokių katastrofiškų bėdų mes lyg ir nelaukiame, nors šiltėjimo tendencija yra aiški. Šiemet ne tiktai vasara buvo sausringa, bet ir rugsėjį bei spalį rimtesnio lietaus nesulaukėme. Kaip žemdirbiai turėtų ruoštis ateinančioms negandoms? Turbūt svarbiausia yra nuolat turtinti dirvožemį. Humusinga ir geros struktūros dirva sukaupia daug drėgmės. Apsaugo sukauptą drėgmę mulčas, ir ne tiktai mažame darželyje, bet ir didelėse plantacijose. Iš kur paimti tiek mulčo, paprasčiausios žolės? Reikia nustoti skusti žoliapjovėmis kiemus bei parkus. Nuskusta ir susmulkinta žolė išgaruoja, organikos ji nekaupia. Viskas be jokios naudos pakyla į atmosferą. Bet juk matome dar, kad stambus ūkininkas, nelaikantis jokio gyvulio, degina šiaudus, kurie trukdo ražienas aparti, matome, kad pavasarį vis dar dega rudenį nenušienautos pievos… Nedaug optimizmo, baigiantis paskutiniam šių metų rudens mėnesiui. Iš dalies gal ir todėl, kad šis priešžiemis buvo niūrus, be saulės.
Henriko Gudavičiaus nuotraukos
