2023 metų anomalijos, keistenybės ir atradimai (3)
„...kūno nejudrumas mąstymo tuštumos akivaizdoje“
Didysis genys prie savo uokso
Vasara
Pavasarį ir vasaros pradžioje „Žaliasis pasaulis“ publikuoja žurnalisto Felikso Žemulio iliustruotas apybraižas apie Škotiją. Labai sudomino, nes visai neseniai perskaičiau didelį Noah Gordon romaną „Gydytojas. Avicenos mokinys“. Apie garsųjį arabų kilmės gydytoją Aviceną (pilnas jo vardas – Abu Ali al Husain ibn Abdula ibn Sina) girdėjo turbūt visi. Mokinių iš viso pasaulio jis turėjo daug, o tas romano herojus Robas Koulas buvo anglas. Londone tapęs našlaičiu keliavo po savo šalį su daktaru ir mokėsi gydyti kaimų gyventojus, vėliau pats vienas pėsčias ir su pakeleivingais karavanais nukeliavo į Persiją, mokėsi Avicenos mokykloje, greitai tapo talentingu ir gerbiamu daktaru, vedė škoto Džeimso Kaleno dukterį Merę. Tas škotas su dukra atkeliavo į Persiją, ketindamas parsivaryti į savo fermą ypatingos veislės persiškų avių – jau vien toks sumanymas rodo škoto charakterį. Bet Džeimsas Kalenas miršta nuo apendicito priepuolio. Ši ūmi liga Persijoje tuo metu jau buvo pusiau slapta gydoma operuojant, bet jaunas daktaras Robas Koulas nespėjo išgelbėti uošvio. Aišku, kad Robas ir Merė su dviem mažamečiais sūnumis sugrįžta į Angliją. Pirma įsikuria Londone, o paskui Škotijoje. Londonas tada (vienuoliktas amžius) atrodė lyg „klampi pelkė“, čia raganomis apšauktos moterys skandinamos Temzės upėje, o vietiniai daktarai visaip kliudo naujam gydytojui iš Persijos pradėti verslą. Robas negali suprasti, kodėl Europoje operacijos yra tabu, kodėl Londono daktarai negali suvokti to, ką jiems kalba daktaras, išsilavinimą gavęs Persijoje. Šitokia situacija dabar mums gali priminti šią svarbią JAV geografo ir kultūros istoriko Jared Diamond mintį (knygoje „Ginklai, mikrobai ir plienas“): europiečių kultūra gimė ne Europoje, ją atvežė į Europą keliautojai iš tolimiausių pakraščių, reikia suprasti, kad Naujosios Gvinėjos šaknų bei vaisių rankiotojai nebuvo kvailesni už tuos ūkininkus, kurie dabar augina derlingus kultūrinius augalus… O vienuoliktojo amžiaus Škotija knygoje apie Avicenos mokinį parodyta kaip pagarbos bet kokiam svečiui ir bičiulystės oazė. Merė Kalen paveldi mirusio tėvo ūkį. Visi kaimynai džiaugiasi, kad Merė sugrįžo su savo vyru daktaru ir puikiai išauklėtais sūnumis. Labai geranoriški ir draugiški yra Merės broliai ir visa didelė Merės giminė… Rodos, kad autorius Londono prietarus bei suktybes tyčia pabrėžia, norėdamas iškelti škotų gerumą bei darbštumą… Ir štai Felikso Žemulio apybraižos parodo mums dabartinę Škotiją. Kokia atšiauri Gamta ir kaip sugeba šios šalies čiabuviai saugoti tas tradicijas, kurios išliko per šimtmečius. Tokie tekstai ir skatina domėtis bei keliauti. Atrodo, kad būtent kontinentų pakraščiuose dar išliko daug rūsčios patirties, kuri gali būti labai universali.
Prasidedant vasarai prisimenu, kad vaistažolininkas ir farmacininkas Virgilijus Skirkevičius šį pavasarį per LRT radiją įdomiai kalbėjo apie būtinybę valgyti mūsų krašto žoles, ypač nepamirštant šios trijulės: garšvos, kiaulpienės ir dilgėlės. Dilgėlėje, beje, yra daug silicio, o šis elementas būdingas visam kosmosui Ir būtent silicis padaro mūsų organizmą jautrų, lyg ir sujungia žmogų su kosmosu. Štai dėl to vieno elemento man ir kilo noras pasiginčyti su gerbiamu mokslininku: kam man kosmosas, jei dar nebuvau Škotijoje? Viliuosi, kad tokiai minčiai galėtų pritarti ir rašytojas Jaroslavas Melnikas, naujajame utopiniame romane „Te visad būsiu aš“ astronauto Rojaus lūpomis šitaip prisipažinęs: „…mes, naujieji žmonės, be saiko išsiplėtę erdvėje ir laike, prarandame save, mums darosi blogai – tapdamas viskuo, žmogus tampa niekuo“.
Birželio pirmąją skabau savo darže ramunėlių žiedus. Galiu sakyti, kad tai yra pirmas šių metų derlius, bet iš tikrųjų tos kantruolės ramunėlės pernai rudenį čia pačios pasisėjo, peržiemojo ir dabar taip anksti pražydo. Tokios jos ir yra: gali būti vienametės, gali būti ir žiemojančios, taigi pusantrametės. Rami diena, niekas niekur neskubina, gal ir ramunėlių kvapas ramina. Leidžiuosi prie Nemuno, einu takeliu pro vienuolyno tvenkinius, kuriuose jau žydi vandens lelijos. Kitame, ūksmėtame krante ant aplūžusio tiltelio ramiai tupi keturi gaigalai. Miega. Ilgokai žiūriu, o jie nė kiek nekruta. Dabar galiu paabejoti, ar mūsų katinas, karštą vasaros dieną ilgai miegantis pavėsyje, yra didžiausias tinginys, ar tie gražuoliai antinai. Suploju kelis kartus delnais, nė kiek negirdi. Jokių rūpesčių neturi. Maistas jiems visai čia pat – ajerų, viksvameldžių, lelijų šaknys, visokie moliuskai ir maži karosiukai. Jiems net iki Nemuno tingu nulėkti, ten visą dieną plaukioja užutekiuose antys su ančiukais, ten visi vienas kitą nuo priešų saugo, bet antinams tai visai nerūpi. Miegos jie čia iki rudens.
Birželio ketvirtąją – vėl stipri šalna. Nušalo bulvės, truputi apšalo po skylėta plėvele paslėpti aguročiai. Ir sausra, ir šalnos šį pavasarį apsunkina visus darbus. Vakarų Lietuvoje jau paskelbta stichinė sausra. Liškiavoje, atvirame pietiniame šlaite, jau nurudavo Šreberio viksvų pieva. O prie Vaikšnoro Ravo, didžiulės drebulės uokse, vis šaukia vienas geniukas. Prieš keletą dienų ten jų buvo daug, ir visi piktai be perstojo kiksėjo ir net galvas iš uokso kaišiojo, tėvai vis atskrisdavo, bet, matyt, tyčia nenešė jiems maisto – viliojo šokti laukan. Taip ir buvo, iššokinėjo jie, bet vienas liko. Situacija sudėtinga ir niekas dėl to nekaltas, tokia ir būna natūrali atranka. Kartais ji būna staigi ir atrodo tragiškai, o kartais tik silpnas paukštelio ciksėjimas. Jis turėtų priminti, kad žmogus šiame pasaulyje nėra nei Gamtos valdovas, nei gelbėtojas. Pirmiausia žmogus neturi būti kenkėjas…
Birželio 12-ąją – dar viena pavasarinė šalna. Šį kartą ji sušaldė tiktai kolorado vabalų lervas, graužiančias drignių lapus. Juodoji drignė yra bulvinių šeimos augalas, todėl koloradai puola jį taip pat kaip bulves ar pomidorus. Stengiuosi išsaugoti kur nors prisiglaudusią gerai atpažįstamą drignę, kuri pirmaisiais metais nežydi, bet kitais metais gali atrodyti labai didelė, apsiklėtusi įspūdingais baltais žiedais…
Per Jonines gražiausiai man atrodo žydinti tikrųjų lipikų pieva. Ypač vakare, kai sustiprėja kvapas, kai dar gaudžia medunešės bitės, ir ne tiktai pamiškės pievoje, bet ir miške, nes ant lapuočių medžių jau atsiranda saldus lipčius, kurį mėgsta visi vabzdžiai, o ypač skruzdėlės. Labai šventiškai atrodo dabar ir žydintys kalniniai skareniai, aukštai iškylantys virš peržydėjusių pievinių šalavijų. O prie Krūčiaus – rekordinės vaistinės šventagaršvės. Matuoju aukščiausios šventagaršvės stiebą: iki viršūninio žiedyno net du metrai ir aštuoniasdešimt centimetrų. Bet yra ir negerų ženklų. Kai pakylu į aukščiausią Krūčiaus terasą, trapiojo gluosnio buveinėje pasigendu persiko. Dingo brangus medelis. Žiemą jis buvo apsaugotas nuo šalčio, per pavasario sausrą stropiai palaistytas, todėl gražiai sulapojo, o dabar štai vėl visas nuogas, nė vieno lapelio. Kenkėjų lapgraužių darbas. Vakar ar užvakar reikėjo visus tuos gurmanus vikšrus surinkti į skardinę dėžutę ir užpilti druskos – kova tokia pat kaip su kolorado vabalais, bet negali visko laiku pamatyti ir padaryti tobulai… Nuo sausros jau kenčia ir didelis putinalapio pūslenio krūmas. Lapeliai raukšlėjasi ir susisuka į tūteles. O juk visose dendrologų knygose parašyta, kad pūsleniai yra labai atsparūs sausroms, todėl gali būti sodinami net ant sausiausių geležinkelio pylimų. Gal neprapuls iš šitas kantruolis, gal laikinas tas apsigynimas, belaukiant lietaus. O kas čia taip ryškiai geltonuoja prie palinkusios, jau peržydėjusios buožainės? Ogi vapsvavoris palinkusią pūslenio šaką jungia su buožainės stiebu, greitai čia bus patikima gaudyklė… Ilgai stebiu neskubų vapsvavorio darbą ir galvoju, kad Lietuvoje turėtų atsirasti daugiau biologų, tyrinėjančių vorų pasaulį. Gražu juk, kad jie yra ne entomologai, ir ne teriologai, o arachnologai, nes graikų kalboje arachne yra voras. Bet kokį mažą rusvą vorelį nesunku atskirti nuo skruzdės ar dar mažesnio vabzdžio, nes visi vabzdžiai turi tik šešias kojas, o vorai – būtinai aštuonias.
Liepos 16 dieną stichinę sausrą truputį nutolina staigi liūtis. Dirvožemis ir augalų šaknys tos liūties nepajaučia, atsigauna tik žolės ir lapai.
Liepos 21 dieną prasideda javapjūtė, o kitą dieną palynoja net keturis kartus, rodos, tyčia kažkas kenkia, kad ūkininkai negalėtų rimčiau pradėti svarbaus darbymečio. Ir visai menkas lietus sustabdo kombainų darbą, kuliamoji neiškulia sudrėkusių varpų. O savame darže jau laikas išrauti svogūnus, laikas kompostuoti peržydėjusias agurkles, baltasias garstyčias, žirnių virkščias. Jau atsiranda apynių spurgos, jau sklinda nuo jų stiprus, bet malonus kvapas. Katinas guli ant šiukšlių konteinerio, o virš jo ant tvirtų karčių sukasi bent penki apyniai. Sunku pasakyti, ar jis čia kenčia karštą saulę tik todėl, kad nori pajusti apynių kvapą, ar tiesiog tingi nueiti į pavėsį. O tiek daug vienoje vietoje pavasarį reikia sodinti apynių todėl, kad nežinai, kurie bus vyriški, o kurie moteriški. Spurgos atsiranda tiktai ant moteriškų apynių. Šitokį rebusą reikia spręsti, sodinant dvinamius augalus – apynius, aktinidijas, šaltalankius. Ir kanapės yra dvinamės, bet jos dar ir vardus atskirus turi: vyriška kanapė yra pleiskanė, o moteriška – grūdalė.
Rugpjūčio šeštą dieną – net 32 laipsniai karščio. O kitą dieną – didžiulė audra. Praėjo stichija per visą Lietuvą, kai kur škvalai, ledų krušos ir viesulai padarė daug nuostolių.
Šią vasarą atsirado daug paprastųjų portulakų. Tai gana retai matomas augalas, besidriekiantis atvirame tarplysvyje ar dykame smėlyje. Kartais gali sudaryti tankų sąžalyną, nesuprasi, kur jo pradžia, kur pabaiga. Keisčiausia, kad stebėjau aš tas portulakas porą mėnesių, o žydėjo per tą laiką vienas augalėlis tik dvi valandas – parodė mažus, ryškiai geltonus, neišsiskleidusius vainiklapius. Blogiausia, kad botaninė literatūra labai prieštaringai aprašo tą keistenybę. Povilo Snarskio augalų vadovas (1954) aprašo dvi portulakų rūšis: daržovinę ir didžiažiedę. Gali būti, kad abi šios rūšys yra prapuolusios, o mano darže netikėtai atsirado paprastoji portulaka, kurios statusas mūsų krašto floroje kol kas neaiškus. Labai sunku įsivaizduoti, kas buvo ta daržovinė portulaka. Gal yra kokia nuotrauka iš anuometinio daržovinių portulakų daržo? O gal išliko herbaras?
Rugpjūčio 16 dieną – net 33 laipsniai karščio. (Radijas sakė, kad Alytuje buvo 34,2 laipsnio.) Kambary kemšu į stiklainius išdžiūvusias vaistažoles. Ir jaučiu, kaip rasoja kakta. Sunkus darbas. O kaip dabar dirba sodiečiai lauke? Ir prisimenu, kaip kadaise savo amatą gyrė keliaujantis siuvėjas Feliksas: „ Jūs sakot, kad mėšlavežis sunkus darbas, nu, kas ten tėr – pakabinai, padėjai, pakabinai, padėjai, o kad reik vasarą prikaitusiame kambary keturnytį kirpti, tai dantys trata…“ Iš toliausių tolių ateina ta siuvėjo kalba, ir dabar galvoju, kad jis buvo teisus. Karštą vasaros dieną šienpjovys, išvaręs ilgą pradalgę Ventos pievoje, galėjo pūkštelėti į vėsų upės vandenį, o siuvėjas tuo metu gal kaista prie anglimis šildomo lygintuvo, juk pasiūtą kostiumą reikėjo sulyginti, kad dailiai prie kūno priglustų, kad visi jo darbą pagirtų. Darbštus buvo siuvėjas Feliksas, atkakęs į mūsų kaimą pirmiausia ir eidavo į mūsų sodybą, nes turėjome siuvimo mašiną „Singer“. Jeigu ateidavo žiemą, sėdėdavo prie siuvinio iki pusiaunakčio, švietė didelė žibalinė lempa. Mes, vaikai, galėjome ilgiau skaityti, šviesos užteko. Prisimenu viską labai aiškiai, tai buvo tie metai, kai mirė Stalinas, jau buvau trečioje klasėje. Po kiek laiko siuvėjas Feliksas pirko sodybėlę Kuršėnų miesto pakrašty, mano tėvas vežė jam skiepytų obelaičių… Visa tai prisimenu todėl, kad norisi atminty išsaugoti ne tiktai anų metų žmones, bet ir kraštovaizdį: ne viskas taip staiga buvo suvaryta į kolūkius. Netoli Šaukėnų, Kartoklių kaimelyje gyveno muzikantas ir žvejys Vaclovas Bagavičius, kuris neturėjo žemės, į kolūkį nėjo, bet badu nenumirė. Gražu būdavo pasiklausyti, kaip jisai griežia smuiku, įdomu pasižiūrėti, kaip sumaniai žuvauja Ventoje, kol ji dar buvo neiškasta ir neištiesinta.
Karštą vidudienį atremiu basą koją į skruzdėlyno kupolą, šiek tiek pajudinu ir nematau jokios reakcijos. Per karšta skruzdėlėms, visos jos viduje, požeminėse galerijose. Reikia vakare, kai truputį atvės, pakartoti tą procedūrą, daugiau nei minutę iškentėti, kad skruzdžių rūgštis išgydytų kairiosios kojos venas, kad suaktyvintų kapiliarus… Jau visą savaitę laikosi didelis karštis, bet pavėsyje, o ypač prie šaltavandenio Krūčiaus, dirbti galima. Pradeda žydėti didelis balzaminio skaistenio krūmas. Ir dieną, ir vakare jaučiasi aštrus, užjūrių pipirus primenantis šio labai retai auginamo prieskoninio bei vaistinio augalo kvapas. Šis skaistenis visada pražysta taip vėlai, kai dienos pradeda ryškiai trumpėti. Tuo pačiu metu sužydi ir stipriai kvepiančios bitkrėslės, neblogai atbaidančios kenkėjiškas kandis. Tik dabar pražydo puošnioji robinija. Baltažiedė robinija yra didelis medis, dabar jau naikintinas, nes labai plinta šakninėmis atžalomis. O šį dar nedidelį puošniosios robinijos medelį buvo išvertę pavasario vėjai, matyt, pažeidė šaknis, bet palaistytas atsigavo, ir žydi dabar pavėluotai. Gal ir sėklas dar suspės subrandinti. O kanadines rykštenes, irgi dabar jau sužydėjusias, reikia skubėti šienauti, kad neplistų sėklomis. Pasiklausiau, kaip LRT laidos „Gamta – visų namai“ svečias botanikas Zigmantas Gudžinskas ragina šienauti visas kanadines rykštenes, ir pjaunu aš jas negailėdamas, nors žinau, kad jų nektarą labai mėgsta spalvingos taikaus būdo vapsvos – bembeksai. Sako, kad Vilniaus krašte ši rykštenė jau tikrai elgiasi kaip agresyvi invazinė rūšis – plinta ir sėklomis, ir šakniastiebiais. Tiktai kažkodėl dar niekas nesako, ką darysime su hibridinėmis dekoratyvinėmis rykštenėmis, gėlių darželiuose jos atrodo gražiai ir žydi ilgai. Be to, dekoratyvinės rykštenės gali būti ir visai neaukštos, taigi, pabandžius jų atsisakyti, gali sugriūti ne tiktai spalvinė gėlių darželio paletė, bet ir kompozicija… Truputį gūdu klausytis pasakojimų apie nebesustabdomas invazines rūšis. O vis dar nesinori patikėti dendrologo Laimučio Januškevičiaus pranašyste, kad ateityje vis labiau teks priprasti gyventi kartu su nepageidautinais svetimžemiais augalais bei medžiais.
Paskutinę rugpjūčio dieną valgau jau gerokai padžiūvusias, bet labai saldžias puslaukines gervuoges. Jos jau seniai pamiršo savo buvusią veislę, be jokios priežiūros plečiasi pievoje kaip laukinės, bet šią sausringą vasarą saldumo sukaupė labai daug.
Henriko Gudavičiaus nuotraukos