Pavasaris
Vis dėlto užšalo pirties šulinėlis. Įlaužęs skaidrų ledą šaltame šulinėlio vandeny išsimaudė barsukas. Ryškios pėdos išduoda tą naktinio žvėrelio apsikvailinimą. Šiek tiek išklydęs iš savo mitybinio tako, nusileido prie šulinėlio mano serpantininiu takeliu, matyt, pagalvojo, kad ledas jau tvirtas – ir įlūžo. Išsiropštė, šoko be jokio tako į statų šlaitą ir nubėgo sau. Nesmagu dėl tokios nesėkmės, gal ketino varlę pagauti, per ploną skaidrų ledą viskas gerai matosi…
Kovo antrą dieną Stėgaliose (miškinga, pelkėta vietovė tarp Marcinkonių ir Zervynų) atidarytas Sumbrynas. Dzūkai pasiruošė išgelbėti aukštaičius, kuriems tie daržų niokotojai jau labai įkyrėjo. Mokslininkai sako, kad Lietuvoje nebėra tokių miškų, kuriuose šie žvėrys galėtų surasti savo nišą, bet eksperimentuoti įdomu. Jau yra ir stumbrininko namas, ir pats stumbrininkas. Tas stiprus žodis (tokia staiga atsiradusi profesija) man primena kelionę į Kostromos žemės ūkio institutą ir įdomų jo padalinį – Sumarokovo briedžių fermą. Tame Sumarokovo kaime tiktai keturios gyvos sodybos, aplinkui – vien miškai, o jauna mergina, atvykusi iš Permės zoologijos sodo, puikiausiai susitvarko su dideliu pulku puslaukinių briedžių, kurie, išgirdę trimito muziką, ankstų rytą atbėga į medinę pašiūrę pasmaaližiauti miltais, o visą laiką ganosi miške. O mergina sakosi, kad jos profesija yra losevod. Ir šypsosi taip pasakiusi. Profesija garbinga, tai ne skotovod ir ne konevod. Rusų spaudoje tada jau buvo aprašomos trys tokios briedžių domestikavimo fermos, Labiausiai buvo džiaugiamasi, kad briedės pienas tikrai yra daug vilčių teikiantis vaistas. Bet zoologai jau buvo praradę viltį, kad briedis kada nors trauks roges. Kažkada buvo taip, yra piešiniai, rodantys, kaip tarnauja briedžiai žmogui, kur kas lengviau eidami per pelkes, nes jų pusnagės išsiskečia ir kojos neklimpsta. Šiaurėje briedis kadaise tikrai buvo geresnis talkininkas nei arklys. Bet tai buvo seniai, o dabar (1982-ieji…) taip nėra ir nebus. Šitokį pesimizmą išgirdau kitą dieną Kostromos žemės ūkio institute. Ir kai pasigyriau, kad skaičiau, kaip spaudoje optimistiškai rašoma apie briedžių prijaukinimą Pečioros – Yličsko rezervate, išgirdau tokį apgailestavimą: „mūsų žurnalistai taip gali parašyti, kad šuva ir su sviestu nesuės“.
Kovo 15 dieną jau iš tolo baltuoja snieguolės žiedai, jau dygsta girinės tulpės. Lekia žąsys į Šiaurę, bet vienas nedidelis pulkelis nugirgsi į pietvakarius, tikriausiai į Dusios ežerą. Prie Liškiavio ežero klykauja gervės. Prie Krūčiaus visai neaukštai prašvilpė dvi gulbės, aišku, kad nusileis į Bitinų Balas, ten jos kiekvieną pavasarį peri, saugiai pasislėpusios už labai išsikerojusių šluotelinių viksvų kupstų. (Gulbė peri, o gulbinas saugo ją, plaukiodamas aplinkui.) Kovo 20-ąją – net 15 laipsnių šilumos. Ir šviečia saulė. Pabudo skruzdėlės, antrą kartą pražydo lazdynai, žydi, matyt, tie, kurie vasario mėnesį nežydėjo. Kuris žydėjimas yra tikresnis? Galėtume sužinoti, jei riešutaudami rudenį prisimintume, kuris krūmas kada žydėjo. Gal fenologija darosi nelabai rimtas mokslas? Štai dar viena keistenybė: puikiai peržiemojo ne pernykštis, o užpernykštis, 2021 metų derliaus moliūgas. Visą laiką, ir žiemą, ir vasarą išbuvo kambary po lova, jam svarbu, kad būt tamsu ir sausa. Labai kieta jo žievė, viduje valgomų mėsdrų nebėra, sėklos laikosi tarsi bičių koriuose. Ir kaip čia neprisiminsi, kas rašoma Onutės Grigaitės ir Jolitos Bernotienės knygoje „Džiaugsmo virtuvė. Metai pagal šventąją Hildegardą“: „Moliūgai yra sausi ir šalti, auga iš oro, juos valgyti tinka tiek sveikiems, tiek ligoniams“. Taip užrašyta vienuoliktajame amžiuje, viename vokiečių žemės vienuolyne. Keistas yra tas „augimas iš oro“. Bet būna šitaip, užtenka pasižiūrėti į kerpes, augančias ant akmenų, arba į stogines perkūnropes, žaliuojančias ant šiaudinio stogo čiukuro. Pasirodo, kad ir moliūgui svarbu yra oras. Juk panašiai rašo ir Džonas Seimuras: daržovių lysvę purenti yra taip pat svarbu kaip ir laistyti. Žinoma, didžiausi moliūgai užauga ant komposto ar mėšlo krūvų… Pavasarį kaimo žmogus visada patenka į ceitnotą – darbų ir rūpesčių daugiau nei kitais metų laikais. Ankstyvą pavasarį tenka ne tiktai vaismedžius genėti, bet ir nuo smarkiai plintančių amalų nors šiek tiek apsiginti, svarbu paskubėti, nes kai medžiai bus su lapais tų pusiau parazitinių, amžinai žaliuojančių krūmokšnių jau nebepamatysi. Kirpti juos reikia su ilgakočiu sekatoriumi, darbas tikrai nelengvas.
Balandžio pirmąją – lietus ir dulksna. Balandžio ketvirtąją – sniegas ir šaltas rytų vėjas. O balandžio septintąją – staiga atėjusi šiluma ir bičių gaudesys geltonžiedės sedulos krūme. Prie Krūčiaus jau žydi baltosios plukės, žaliuoja liekniniai viksvameldžiai, kurių balti stiebų pamatai šalia šakniastiebių labai minkšti ir valgomi. Žydi ir vilnuotieji vėdrynai ir pražangialapės blužnutės. O pietiniame pušynėlio šlaite, jau gerai šildomose smiltpievėse, pasirodė maži ryškiai geltoni smiltyninių sidabražolių žiedeliai, sumėlynavo mažos smėlynų našlaitės, subaltavo smėlyniniai vaistučiai. Skirtingos buveinės ir visiškai kitokios augalų bendrijos. Skiriasi ne tik augalų, bet ir vabzdžių pasaulis. Ir netgi kvapai visiškai kitokie. Upelio slėnyje nesunku užuosti dumblą ir pūvančią organiką, o smiltpievėse kvapai švelnesni, rodos, labiau būdingi pavasariui… Balandžio 23 dieną sodinu jurginus. Ir šį pavasarį tenka prisipažinti, kad pusė šakniagumbių supelijo. Rudenį juos gerai išdžiovinau, žiemą kelis kartus perrinkau, išmečiau pūvančius, o pavasarį pradėjo pelyti, nors rūsys vėdinamas kasdien. Nesupuvo nė viena bulvė, ropės ir burokėliai smėlyje laikosi gerai, o jurginams kažkas nepatinka. Vėl galiu prisiminti gėlininkės Gražinos Žumbakienės užrašytus kaimo moterų padejavimus, kaip sunku per žiemą išlaikyti jurginus. Betgi tada nebuvo rūsių, o bulvių duobių ventiliacija labai sudėtinga ir ne visada patikima. O išlaikyti jurginus per ilgą ir šaltą žiemą, pavasarį, švento Jurgio dieną pasodinti juos ir gerai patręšti buvo kiekvienos gėlininkės garbės reikalas.
Gegužės pirmąją – stipri šalna. Pinavijos, agurkai ir moliūgai buvo uždengti plėvėmis ir kubilais, o jaunas bukas ir mandžūrinio riešutmedžio pirmieji lapai apšalo ir pajuodavo. Užtat rūsyje šį rytą labai netikėtas atradimas: kartu su sėklinėmis bulvėmis sėkmingai peržiemojo viena raudonpilvė kūmutė. Visai maža, raudonai išmargintu pilvu varlytė nušokavo link vienuolyno tvenkinio. Matyt, gerokai pramiegojo pavasario pradžią, juk jau pradeda žydėti kriaušės ir slyvos. O gegužės penktąją Sode prie Krūčiaus – didelis ir margas būrys botanikų iš Europos, jie visi atvažiavo į Kauną, į Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo jubiliejinę konferenciją ir ekskursuoja po Lietuvą. Šimtas metų Botanikos sodui Kaune, įkūrė jį profesorius Konstantinas Regelis, atvažiavęs iš Tartu ir tapęs jaunos Lietuvos valstybės patriotu.
Labai įdomus šio pavasario atsitikimas – dviejų mažų pasiklydusių klykuoliukų išgelbėjimas. Tai buvo gegužės 11 dieną. Anksti rytą matau, kaip katinas Keršis-Tigris kažką paslaptingai seka pievoje: eina, eina, sustoja ir įdėmiai žiūri, elgiasi lyg paukštinis šuo. Prisiartinu tyliai, katinas jau laiko kažką užspaudęs žolėse. Griebiu plėšrūną įnamį už sprando, metu šalin, o žolėse kažkas tūno apmiręs, visiškai juodas. Ir nė krust, jaučiasi gerai pasislėpęs. Bet greit paaiškėja, kad tai mažas ančiukas, klykuoliukas. Ir jau bėga nuo manęs, juokingai griuvinėdamas ir gailiai cypsėdamas. Pagaunu ir nešu į kiemą, pripilu į didelį kubilą lietaus vandens ir paleidžiu paklydėlį. Plaukioja, bet neramus, blaškosi. Ką daryti? Staiga išgirstu, kad visai šalia daržo dar kažkas cypsi. Gailiai šaukia, lyg būtų pasiklydęs. Ir jau atbėga takeliu. Aš puolu prie jo, pasigriebęs lazdą, jeigu katinas vėl atsirastų, bet pagauti paukštelį nelengva, nes tarplysviu cypsintis klykuoliukas bėga greitai, skuodžia aplinkui burokėlių lysvę lyg nuo mirtino pavojaus. Pavargstu kol pagaunu. Dviem paklydėliams kubilo vandeny jau geriau. Dabar reikia galvoti, kaip nukeliausim iki Nemuno. Ir besiruošiant tam dideliam žygiui, atvažiuoja Elzė. Ir bara mane, kad aš lyg tai kankinu paukštelius. Tu pažiūrėk, sakau, kokios jų letenos, tai vandens paukšteliai. Išperėjo juos miške, uokse, motina vedė į Nemuną, o jie atsiskyrė ir paklydo, čia kitaip negali būti… Dedam kubilą su klykuoliukais į automobilio bagažinę, vežam prie Krūčiaus ir Nemuno santakos. Ir nuplaukia pasroviui du drąsuoliai, Elzė nufilmuoja netikėtą gelbėjimo akciją, o po pusvalandžio gauna gerų atsiliepimų. Paukšteliai savo stichijoje, bet gal ne viskas taip gerai, kaip atrodo filme, juk jie gali pražūti, jei plauks per arti kranto.
Gegužės 18 dieną sužydi Liškiavoje kaštonai. Šie taurūs medžiai, atkeliavę į Lietuvą iš Graikijos ar pietinės Bulgarijos, jau seniai praturtina mūsų parkus bei dvarvietes. Labai iškilmingas jų žydėjimas. (Ožkabaliuose kaštonai žydėjo jau gegužės 13 dieną, kai vyko ten mokslinė konferencija apie ąžuolus ir šventus Lietuvos ąžuolynus.) O gegužės 20 dieną Liškiavoje pasirodė čiurliai. Tą pačią dieną aplankiau Žeimių miške pasislėpusį apleistą viensėdį, kuriame išliko niekieno neprižiūrimi senovinio gėlių darželio augalai. Žydėjo išsišakojęs krūminis bijūnas (Paeonia arborea), dabar tai labai retai matomas krūmas, ryškiai besiskiriantis nuo kitų Lietuvoje auginamų bijūnų rūšių bei veislių. Baltavo ir skėtinės paukštpienės, drugiažiedės našlaitės, daug šiurpinių gvazdikų. Šie dekoratyviniai augalai gali ilgai išbūti be jokios priežiūros Bet labai plinta šioje apleistoje sodyboje ir šluotiniai sausakrūmiai (zuikiakrūmiai), daugiamečiai lubinai ir netgi agresyviosios sachalininės rūgtys.
Gegužės 26 dieną pradeda žydėti rugiai, subaltuoja ir smulkiadyglis erškėtis, dar vadinamas radasta. Erškėčio žiedai jau praneša, kad prasideda fenologinė vasara.
Henriko Gudavičiaus nuotraukos
