Šitaip žmogaus nuobodulį apibūdina prancūzas Frederic Gros knygoje „Filosofija pėsčiomis“: „ Nuobodulys yra kūno nejudrumas mąstymo tuštumos akivaizdoje“.
Kai kas nors trumpai ir taikliai paaiškina tokį svarbų mūsų visuomenės reiškinį, nejučia prisimeni tuos bendrakeleivius, kurie visą gyvenimą buvo ir judrūs, ir viskuo besidomintys, niekada nepavargstantys ir nepuolantys į kokią nors melancholiją ar depresiją. Ši filosofo knyga – tarsi vaistas. Taiklūs pavyzdžiai, universalūs patarimai, smagus keliavimas per Europos bei Amerikos miestus ir kaimus. Darosi aišku, kad bet koks vaikščiojimas yra vaistas. Žinoma, kineziterapeutas galėtų paraginti eiti greičiau, juk reikia, kad ne tiktai sąnariai išsijudintų, ne tiktai kraujagyslės suaktyvėtų, bet ir prakaitas ant nugaros ir ant kaktos sublizgėtų. Bet čia jau prasideda detalės, tuoj gali pasipilti patarimai, kad plaukioti ir slidinėti yra sveikiau nei vaikščioti, kad bėgiojimas ristele yra geriau už ėjimą, o lėkdamas pavėjui su dviračiu gali stebėtis kaip greitai keičiasi kraštovaizdis, gali pamatyti kokia graži mūsų Lietuva. Viskas tiesa, bet geriau nenutolkime nuo knygos antraštės, eidamas juk kažką galvoji, kažką netikėto prisimeni. Arba nieko negalvoji, taigi ilsiesi. Turbūt svarbiausia yra štai kas: tau nereikia jokio pasiruošimo, pakilai nuo patogaus krėslo ir eini. Net ir didmiestyje gali vaikščioti, neketindamas nieko pirkti, negalvodamas apie muziejus ar namų architektūrą, tiesiog veržkis prieš minios srovę, tau nesvarbu, kad sutrikdai tą srautą ir išgirsti nedraugiškų pastabų, juk žinai, kad didmiestis yra džiunglės, ir nebandyk jose ką nors suprasti ar ko nors pasimokyti, tau svarbu tiktai eiti.
Labai įvairus būna ėjimas, tas nesibaigiantis keliavimas, kurį galima ir šitaip pavadinti: tai yra gyvenimo geismas… Lietingą liepos šeštadienį pasibeldė į mano pirkią Liškiavoje doktorantas ir savanoris Lukas, sugrįžęs atostogų į Lietuvą iš Insbruko molekulinės biologijos instituto, ir džiaugiasi, kaip gerai pamažu temstant atrodo dabar Krūčius, ypač tas status upelio šlaitas, kur spalvingieji tulžiai prirausė sau urvų. Greitai praėjo Botaniniu taku, viską pamatė, o dabar toks gyvybingas, nors ir sušlapęs, važiuoja į Marcinkonis, dar tikrai suspės į naktišokius, ten vis dar tęsiasi Dzūkijos nacionalinio parko organizuotas folkloro festivalis „Subatėlės vakarėly“. Švystelėjo Lukas lyg meteoras, labai trumpai pasidžiaugęs, kad geros atostogos savame krašte, o aš galėjau prisiminti, ką jis pasakojo prieš savaitę, kai dirbome prie to paties Krūčiaus, kaip džiaugėsi jis, kad vienoje Kaimo turizmo sodyboje pusę dienos mėžė arklidžių mėšlą, o paskui iki vakaro bėgiojo su dviem haskiais, kuriems tas bėgiojimas kartu su žmogumi yra didžiausia laimė – šitaip tarnybiniai šunys pajaučia, kad dirba, kad tarnauja ir jokio nuobodulio nejaučia.
Šitokie vasaros susitikimai, rodos, dar kartą primena, kaip taikliai tas prancūzas filosofas paaiškino, kas yra nuobodulys.
Žiema
Praėjusių, 2022-ųjų metų, gruodis buvo nelabai žiemiškas. Girdėjau, tiesa, kad gruodžio 18-ąją Vėžaičiuose užfiksuotas dvidešimties laipsnių šaltis. Gi Liškiavoj tą rytą termometras rodė tiktai devynis laipsnius. O kitą dieną jau pliusinė temperatūra. Taip ir tęsėsi nerimta 2022 – 2023 metų žiema – tai šaltis, tai šiluma. Tokie kontrastai gali sukurti daug gražių ledo varveklių. Tiktai reikia, kad pastatų stogai būtų ne glotniomis čerpėmis, o drebulinėmis lentelėmis, malksnomis arba šiaudais uždengti. Gerai, jeigu neaukštai virš upelio krioklio yra koks nusviręs medis: šaltą naktį garuojantis ir pursluojantis krioklys sukuria labai skulptūriškus ledinius stalaktitus.
Gruodžio mėnesį prie Krūčiaus maitinosi stirnos, graužė iš po sniego atkastus sukultūrintų obelų obuolius ir mažus Rojaus obuoliukus. Vieną dieną ant tirpstančio sniego mačiau ir labai ryškias lūšies pėdas. Liškiaviškis Vladas Kaupinis pasakojo, kad matė lūšies pėdsaką ir kapinėse. Prie Vaikšnoro Ravo vaikščiojo ir barsukai. O iš Nemuno išlipę bebrai suleteno taką link trečiojo tvenkinio, bet niekaip nesugebėjo į vandenį pasinerti, nes tvenkinio ledas gana storas.
2023 metų sausio pirmąją – ryški anomalija: Druskininkuose užfiksuota net penkiolikos laipsnių šiluma. O Karšuvos girioje sušilo net iki devyniolikos laipsnių. Gali pagalvoti, kad pavasaris iš pietvakarių atėjo per vieną naktį. O iš Nidos atsklinda kur kas viltingesnė žinia: šiais metais jau draudžiami šventiniai fejerverkai visoje Kuršių nerijoje. Juk jeigu tokį draudimą gali paskelbti savivaldybė, turėtume laukti, kad ir virš sakralinės Liškiavos ateityje bus ramiau ir tamsiau. Labai daug yra gyvūnų, kuriems naktį būtinai reikalinga tamsa. Kai per visą naktį šviečia žibintai, daugelis vabzdžių praranda orientaciją ir žūsta… Prie Krūčiaus kasdien matau šviežius pilkųjų pelėnų takus. Sniego nedaug, ir tie ryškūs takai atrodo labai keistai, rodos, niekada taip nebūdavo. Žiemą peliniai graužikai turi daug priešų ir bevelija keliauti po sniegu. Takai po sniegu yra tarsi požeminės galerijos, kuriose neskubant galima ieškoti augalų sėklų bei valgomų šaknelių. Gi takas virš sniego jau atrodo tarsi tranzitinis greitkelis, o ne mitybinis takelis. Keista žiema parodo vis naujas keistenybes, antai neaukštas, bet labai išsišakojęs europinis pūkenis žiemoja nenumetęs nė vieno lapo. Šitaip kai kurie pietinių kraštų dekoratyviniai augalai, veikiami klimato šiltėjimo, keičia savo gyvenimo formą.
Mažame pirties šulinėlyje gyvena keturios nedidelės pievinės varlės, slepiasi po trūnijančiais klevo lapais. Išmesta į krantą varlytė vėl šoka į vandenį ir neria gilyn, slepiasi po lapais. Sausio 21-ąją Lietuvoje jau yra pilkosios gervės. Šitokia žinia pirmiausia ateina iš Nemuno žemupio, bet ir iš Žuvinto biosferinio rezervato praneša, kad tradiciniai pavasario ženklai dabar atsiranda be tvarkos. Gal tiktai baltieji gandrai, tolimieji migrantai, dar primena, kad mūsų krašte tebėra keturi metų laikai.
Vasario pradžioje oras toks pat permainingas kaip ir sausio mėnesį. Dirbu prie naujosios Krūčiaus atodangos, čia kasdien naujos nuošliaužos. Griūna į upelį didžiuliai gargždo, smėlio, karbonatinių linzių luitai, velėnos ir kelmai. Farvaterio srovė nespėja visko greitai išnešti, reikia su lenktu ilgakočiu kastuvu ištraukti didžiausius kliuvinius ir tvirtinti pylimą. Nakties šaltukas sustingdo ir sulaiko nuošliaužas pusiaukelėje, o dienos šlapdriba ar lietus vėl viską išjudina. Reikia suspėti ištraukti į krantą įdomesnius titnagus, konglomeratiškus smiltainius su suakmenėjusiais kreidos periodo moliuskais. Kreidos periodo uolienos čia neišeina į paviršių, spėjama, kad tuos titnagus bei akmeninius moliuskus besitraukiantis ledynas atnešė iš Gardino… Pavasarį nauja Krūčiaus atodanga sutvirtės, atsiras naujos buveinės tulžiams. Mūsų krašte yra tik trys paukščių rūšys, perinčios atodangų urvuose, todėl joms būtinai reikia padėti. Nežinau ar apie tai galvojama, natūralizuojant melioracijos sugadintus mažus upelius. Sukurti upelyje krioklį, primetant didelių akmenų, pakreipti srovę taip, kad upelis pradėtų vingiuoti, matyt, yra lengviau nei atidengti aukštą krantą. Be to, reikia žinoti, kad ne kiekvienas biraus smėlio krantas tulžiams tinka, juk svarbu, kad gilus urvas neužgriūtų, būtų saugus. Krūčiaus žemupys yra ideali vieta tulžiams gyventi ir daugintis. Atodangų smulkiagrūdį smėlį sutvirtina kalkingi smiltainiai, taigi lizdas urve yra saugus, o maitintis tulžiai lekia ne tiktai į čia pat esantį Nemuną, bet ir į Bitinų Balas Krūčiaus aukštupy, visai šalia Liškiavio ežero. Iš tolo galima girdėti, kaip skrieja pašvilpdamas tulžys virš upelio, virtuoziškai nardydamas tarp nusvirusių ievų šakų ir juodalksnių kamienų…
Taip ir eina nelabai žiemiškos dienos. O laukiamą pavasarį priartina ir didysis šliužas: pamečiau prie Krūčiaus pirštinę, o kitą dieną, matau, kaip tūno ant tos pirštinės didelis šliužas (Lymax cinerea nigrum). Ar jis dar nebuvo užmigęs žiemos miegu, ar jau atsibudo? Klausimas toks pat svarbus kaip ir varlėms, besislepiančioms pirties šulinėlyje. Klausimas – be atsakymo. Dabar galiu prisiminti, kaip smagiai į panašius klausimus atsakydavo šviesios atminties žurnalistas Zenonas Butkevičius. Ir „Žaliajame pasaulyje“, ir ranka rašytuose laiškuose, kuriuos retkarčiais atsiųsdavo man į Aušrinės vienkiemį…
Vasario 22-ąją Liškiavoje beržų viršūnėse jau čirškia amaliniai strazdai. O be laiko pražydusių lazdynų geltonumas jau prapuola. Bet kasdien vis labiau subaltuoja snieguolės. Paskutinę kalendorinės žiemos dieną jau laša sula iš nupjautos mažos klevo šakelės. Ilgai kaupiasi sulos lašas, blizga prieš saulę, kapteli žemėn. Seku sulos lašo kelionę ir pagalvoju: gali būti, kad suras tą saldumą pabudusios skruzdės, suras ir apsidžiaugs.
Henriko Gudavičiaus nuotraukos
