ŽIEMA. Ar šunys neužuodžia vaiduoklių?
„Žiurkės metai (…). Žiurkė pasižymi kruopštumu, puikia atmintimi, žiurkės kupinos energijos. Šie metai bus geri tiems, kas tikslų sieks sąžiningais būdais, bus darbštūs ir padės aplinkiniams.“ („Žaliasis pasaulis“, 2020-01-09)
Sutinku, toks apibūdinimas yra geras. Štai skaitau ką tiktai lietuviškai pasirodžiusią amerikiečio David Epstein knygą „Žmogaus ribos. Kodėl universalai triumfuoja specializuotame pasaulyje“ ir surandu tokį pamokymą jaunam sportininkui: gali galvoti apie didelius pasiekimus ir pergales, bet viską daryk sąžiningai, be apgaulės, tai – svarbiausia. Yra ir kita, labai panaši išmintis: niekada nemeluok ir tau niekada nereikės dėl ko nors teisintis, tu niekada neapsiriksi… Gal reiktų dar prisiminti, kad Lietuvoje gyvena dvi žiurkių rūšys: rudoji žiurkė, nelabai pašlovinta, tikra kosmopolitė, daugiau ar mažiau kenkianti žmogui visuose kontinentuose, ir juodoji žiurkė, kuri gali gyventi ir miške, ir prie sodybų.
Bet šie metai gali prasidėti truputį mistiškai, ne tiktai apie simbolišką kai kurių gyvūnų elgesį galvojant. Sausio 10-osios užrašas mano fenologiniame dienoraštyje yra toks: „Naktį lijo, rytą lynoja smulkiai. Vakare lyja. Jau temstant einu su Gauronu prie Nemuno. Atsegu šunelio dirželį, nubėga žvejų takais. Lyja jau nesmarkiai, vėjo nėra, ilgai stoviu, bandydamas įsiklausyti, išgirsti upės kalbą. Ir girdžiu – kažkas kalba. Einu atsargiai garso link ir jau matau: po šlapiu uosialapiu klevu tamsuoja kažkas aukštas, su juodu gobtuvu. Kalba monotoniškai, tyliai. O iš upės atslenka balto rūko banga. Atlekia kažko sunerimęs Gauronas, visai nereaguoja į tą kalbančią figūra. Vaiduoklių jis neužuodžia? Kylam takeliu į kalną neatsigręždami…“ Žinoma, ten tikriausia buvo dvasininkas, atvykęs į Liškiavą, į vienuolyną. O ką galėtų pagalvoti koks nors suvėlavęs žvejys, nežinantis, kad už kilometro yra ir bažnyčia, ir vienuolynas?
Lietingos ir truputį niūrios, nežiemiškos dienos tęsiasi ilgai. Sausio 16-ąją termometras rodo net 7 laipsnius šilumos. Labai sužaliavo žiemkenčiai, nejaugi prasideda vegetacija? Grėbiu klevų ir trapiųjų gluosnių lapus, mulčiuoju tais lapais vynuoges ir obelis. Ir matau, kaip nugrėbtuose ploteliuose žaliuoja sudygusios garšvos, dygsta klevukai. O retųjų augalų daigyne kyla šviežūs narcizialapių česnakų laiškai.
Trijų karalių dieną (sausio 6-ąją) šiemet pravoslavai švenčia Kūčias. Toks įdomus sutapimas. Įdomu ir tai, kad pravoslavai pokalėdį (Sviatki) gali švęsti dvi savaites. Man ypač patinka sentikiai pravoslavai, besimeldžiantys iš senųjų, ranka rašytų knygų, ignoruojantys bet kokias krikščionybės reformas. Jų gyvenimas gana asketiškas, rūstus ir sveikas. Tai galima pastebėti net iš nuotraukų sentikių kapinėse. Netgi toks uolus komunistinės ideologijos gynėjas Maksimas Gorkis savo raštuose yra pagyręs sentikių vadovą vienuolį Avakuumą, kurį caras įsakė sudeginti, kas ir buvo padaryta… Bet man patinka ir protestantai, ypač Mažosios Lietuvos evangelikai. Jų gyvenimas irgi griežtas, o kokios kuklios senosios jų kapinės, koks gilus savosios tėviškės jausmas.
Sniego retkarčiais vis dėlto sulaukiam. Kokie gražūs tada net ir paprasčiausio katino pėdsakai ant balto sniego. Sausio 22-ąją – griaustinis. Toli pietų pusėje, vos girdėti. Dangus šiek tiek skaidrėja, ir jau matyti, kad lazdynų žirginiai geltoni. Jau prasideda ir plačialapių šaukščių, šventagaršvių vegetacija, jau auga pavasariniai grybai – raudonosios plačiataurės Bet vis dar labai maža vandens Krūčiuje.
Vasario pirmą dieną – devyni laipsniai šilumos. Vasario ketvirtąją jau šaukia gervės laukuose netoli Cecervinės. Vasario 13-ąją sužydi snieguolės, dygsta girinės tulpės. Barsukai dar miega, nėra pėdsakų jų takuose.
Užgavėnės (vasario 25 d.) su lietumi. Vakaras niūrus, anksti temsta. Ir staiga – skardi klarneto melodija. Ir akordeonas pritaria, ir būgnas. Šokiai Vieciūnuose, už Nemuno. Užgavėnių šokiai. O koronavirusas jau artėja prie Lietuvos.
PAVASARIS. Naujas, pavojingas virusas – jau Lietuvoje
Vasario pradžioje meteorologai kalbėjo, kad sausis buvo gerokai šiltesnis nei visada, o dabar, kovo pradžioje, sako, kad ši kalendorinė žiema buvo šilčiausia per visą orų stebėjimo laiką.
Kovo 1-ąją – 10 laipsnių šilumos. Švilpia strazdai, gieda geltonosios startos, cinksi zylės. Į šiaurės rytus skrenda žąsys. Šitokią tikrai pavasarišką dieną Elzė atveža naują Broniaus Šablevičiaus knygą „Per orchidėjų pievas ir miškus“. (Išleido Lututės leidykla.) Skaitau ir galvoju, kad šis nepavargstantis mokslininkas šiuo metu yra universaliausias gamtininkas. Kai jis prieš devynerius metus išleido iliustruotą knygą „Vabalai“ galvojome, jog toks yra laikinas nukrypimas nuo ornitologijos, bet dabar jau aišku: tokių gražių nukrypimų gali būti ir daugiau. Spalvingi ir įdomūs yra Broniaus Šablevičiaus aprašyti vabalai, bet orchidėjų knyga – dar estetiškesnė. Aprašytos net 34 Lietuvos orchidėjų rūšys. (Mūsų krašte gali būti 37 rūšys.) Autorius sugebėjo išsiaiškinti subtiliausius kiekvienos rūšies biologijos požymius, aprašė jų radimo vietas. Nuotraukos – ir meninės, ir dokumentinės.
Gerai prasideda pavasaris. Gera žinia ir iš Kauno rajono: Žemės ūkio akademijos mokslininkai sugrąžino buvusią pluoštinių kanapių šlovę. Pasirodo, lietuviai jau ir vaistus gamina iš kanapių… Kovo 4-ąją, švento Kazimiero, Lietuvos globėjo dieną, prie Krūčiaus jau žydi pavasarinės ankstyvės, šalpusniai, žibuoklės, plautės, vištapienės, žalčialunkiai. Gražiai želia meškiniai česnakai, žaliuoja pernykščiai miškiniai pelėžirniai, europiniai pūkeniai ir paprastieji ligustrai. Šitokios keistenybės, žinoma, yra globalaus klimato šiltėjimo ženklas. Jau ne pirmą pavasarį stebiu, kad kai kurie krūmai per žiemą išsaugo dalį pernykščių lapų, kurie nepraranda savo funkcijos – kartu su naujai atsirandančiais lapais dalyvauja fotosintezės procese.
Kovo 10-ąją Merkinėje, Dzūkijos nacionalinio parko parodų salėje – Alytaus kraštotyros muziejaus paruošta paroda „Vandenų kultūrinė atmintis: gyvenimas prie Nemuno“. Ir gamtos mokslų daktaro Mindaugo Lapelės iliustruota paskaita apie Nemuną prie Merkinės. Žiema buvo be sniego ir be ledo, o ekrane mes matome kažkurių nutolusių žiemų didžiules ledo lytis Nemuno pakrantėje, sniego vėpūtinius ir baltą šerkšną…
Kovo 13-ąją mus užklumpa uraganinis vėjas, o kitą dieną – sniegas ir šaltis. Gražiai, bet baugiai atrodo iš sniego kylantys žali augalai. Bet pavasaris vis tiek eina – ligutė sulygina dieną su naktimi.
Kovo 20-ąją, astronominės pavasario pradžios naktį, pasirodo naktiniai sliekai – rytą matosi daug mažų skylučių ant kiemo takų. Atrodo tarsi labai maži kurmiarausiai… Kasu kaulažolių šaknis, apskutinėju, nuplaunu ir užpilu degtine „Serebrianyj piatak“. Todėl, kad ji pigiausia, o stiprumas toks pat – gerai ištraukia iš kaulažolių sąnarius gydančias medžiagas.
Kovo 22-ąją – šeši laipsniai šalčio. Kaip staiga ryškiai sumažėjo Krūčiaus debitas. (Radijas, beje, pranešė, kad Alytuje net dešimt laipsnių šalčio.) Lietaus kubile ledas net trijų centimetrų storio. Bet dauguma ankstyvųjų, jau sužaliavusių žolynų trumpo atšalimo nebijo. Vakarop vėl žydi smailialapiai karklai ir visi pietinių šlaitų efemeroidai. Gandro sugrįžimo dieną (kovo 25 d.) jau gieda iš šiltųjų kraštų sugrįžę kikiliai.
Karantinas. Radijas kalba, kad negalima dabar šluoti laiptinių nei koridorių, nes visos sausos dulkės lenda per mažiausius plyšius ir platina koronavirusą. Pasiklausęs tokios informacijos, plačiau atidarau besikūrenančios krosnies dureles ir sausa šluota šluoju kambarį – visas dulkes bei virusus sutraukia krosnies liepsna. Viskas, kas pakyla nuo žemės, lekia ten, kur šilčiau. Toks fizikos dėsnis. Kaime, beje, ir sirgti geriau, jeigu nelabai pavojingas virusas puola. Ir gulėdamas kažką gali pamatyti, kas tave priartina prie gyvenimo, prie pavasarinio atbudimo… Rytą žiūriu pro virtuvės langą į savo terikoną ir matau baltuojančius popierius, kurių vakar nebuvo. Žinau, kas iškasė. Vėl užkasiu, gal tas valkataujantis šuo įsitikins, kad tame terikone tiktai sugriautos krosnies plytos bei molis. Niekam nekenkia, užpilsiu smėliu ir auginsiu sukulentinius augalus. Toks terikonas lygioje vietoje yra gerai. O tas valkata šuo tegu suranda kitą vietą, kur galėtų pasižyvinti. Žinau, kad negerai kalbu. Visas atliekas būtina išvežti toli, o benamį šunį sugauti ir perduoti gyvūnų globėjų organizacijai. Bet kaime ir vėl kai ką galima padaryti kitaip, paprasčiau. Ir be jokios žalos aplinkai. Kai prieš 15 metų į Liškiavą atklydo nusususi lapė, jaunesni liškiaviškiai nežinojo ką daryti, o senasis Rameika užplumpino ją kastuvu, užkūrė už savo tvarto laužą ir tą lapę šakėmis – laužan. Jokių specialių tarnybų nereikėjo. Bet reikalavimas visiems visada yra vienodas: pranešk veterinarijos tarnybai, atvažiuos, įritins tą lapę į dvigubą plastikinį maišą ir išveš Varėnon. Būna šitaip, be tų specialių tarnybų kaimas irgi negali. Bet argi mes nematom, kad tos specialiosios tarnybos irgi šiukšlina. Ir elektrikai, ir kelininkai, ir medkirčiai su savo ypač galinga technika, ir visokie kontrolieriai, išvažiuodami nesigėdija palikti savo šiukšles. Aš nežinau, ar kaimo žmogus, net ir benamį piktą įnamį nudobęs, yra žiauresnis už tą specialiųjų tarnybų vairuotoją, kuris per vieną naktį gali suvažinėti du jaunus mangutus, vieną barsuką ir dešimt žalčių. Būdavo taip, esu suskaičiavęs. Kai anksti rytą dviračiu važiuoji į Merkinę, visi blogi nakties darbai labai matosi. Nemato viso šito tik tie, kurie visada važiuoja mašinomis.
Kovo 27-ąją – Teatro diena. Labai staigus atšilimas. Vakare prie Krūčiaus, prie Vaikšnoro Ravo ir pamiškės smiltpievėje suskaičiuoju net 18 žydinčių rūšių. Pasirodė gražūs pavasariniai drugiai – šeiriai. Tęsiasi sausas anticiklonas. Laistau persodintas šaltmėtes, katžoles ir auksinę šaknį.
Kovo 30-ąją – vėl sniegas. Augalai po sniegu. Bet kaip aišku, kad pavasaris greitai nugalės tą laikiną žiemą. Tas žinojimas nesiderina su koronaviruso baime. Nematomas priešas visada baisesnis. Štai kodėl tas nematomo mikrobinio pasaulio veikimas dar nelabai seniai buvo suprantamas kaip piktųjų jėgų, demonų veikla. Atsirado ne tiktai žyniai, bet ir šarlatanai.
Vaikšnoro Ravo aukštupy, ant aukšto sauso kranto – slankos lizdas. Keturi kiaušiniai ir vienas pušies kankorėžis. Išbaidžiau netyčia ir tuoj pat pasišalinau, tiktai išmečiau iš lizdo kankorėžį. Keistas reiškinys tas lizdas, nes šiose vietose ir migruojanti slanka yra retenybė. Matyt, tilvikiniai paukščiai ieško naujų buveinių, kai tikrosios jų vietos smarkiai džiūsta…
Balandžio trečiąją – pirmasis veltininės vyšnios žiedas. Rodos, niekada dar taip anksti nepražydo vyšnia. Jau ryškiai žaliuoja šermukšnialapės lanksvūnės. Iš pirties tvenkinėlio pakyla brastinis tilvikas ir smarkiai šaukdamas lekia virš pušų Liškiavos link. Aišku, kad tikroji jo buveinė yra Nemuno krantai…
Sausra tęsiasi. Sėjant retųjų augalų sėklas daigyne jau reikia daug laistyti. O darže prie namų net ir arkliapupių nepasėsi nelaistydamas. Rodos, jau ir pelynas kenčia nuo sausros.
Didelis žaltys labai išsigąsta, kai prie Saladaunios raguvos atvažiuoju dviračiu su ryškia apsaugine liemene. Jis greitai šliuožia žemyn stačiu šlaitu nė kiek nevingiuodamas. Baugu net žiūrėti, pirmą kartą regiu taip stačiai žemyn krintantį žaltį. O apačioje – šaltas Saladaunios šaltinėlis, kurio niekada neapšviečia saulė, ten žalčiui nebus gerai, pavasarį visi ropliai geidžia saulės.
Balandžio 27-ąją jau žydi kaukazinės slyvos, svarainiai, daugiametės blizgės, raudonosios obelys, forzicijos, trešnės, kriaušės, klevai. Skraido mažas, bet labai puošnus drugys – aušrelė.
Gegužės pradžioje sužydi pavasariniai pelėžirniai, tripirštės uolaskėlės, prasideda eglaičių vegetacija. Sausra tęsiasi, o šviesiai žali eglaičių ūgliai kyla aukštyn. Bet ar ilgai mus džiugins toks pavasariškas gyvybingumas, jei nesulauksime lietaus. Kaimo žmogų dabar labai piktina toks sinoptikų kalbėjimas: dienos giedra jiems yra geras oras, mums gi geras oras būtų tada, jei pradėtų lyti. Mūsų piktumą turėtų suprasti visi miestiečiai, juk kaimo vietovėse gyvena trečdalis Lietuvos gyventojų. Ir visi jie vienaip ar kitaip kenčia nuo sausros…
Gegužės aštuntąją jau žydi meškiniai česnakai, daugiažiedės baltašaknės, miškinės neužmirštuolės.
Gegužės 11-ąją – net 24 laipsniai šilumos, kitą dieną – sniegas. Naktį prisnigo daug. Sudygę aguročiai, svogūnai, baltosios garstyčios – viskas po sniegu. Daug jaunų, sulapojusių berželių nulinko iki žemės, reikia purtyti nuo jų sniegą, kad greičiau atsikeltų. Liškiaviškė Danutė Rameikienė pasakoja, kad 1954-ųjų žiema buvo be sniego, o gegužę labai snigo. Žiūriu į Arūno Bukančio knygą „Neįprasti gamtos reiškiniai Lietuvos žemėse XI – XX amžiuose“, tikrai apie 1954-ųjų žiemą parašyta panašiai: „.. šalta, besniegė žiema, susidarė daugiau kaip 1 metro gylio pašalas (… o šalnos – net birželio 5 d. (…), labai lietinga vasara.“
Gegužės 14-osios rytą – šalna. O dieną Sode, prie įrankių namelio, labai rūpestingai dirba šūdvabaliai, jie ritina Teplioriaus šunelių Gulkio ir Mulkio ekskrementus, daro iš jų apvalias bombeles ir laidoja urvelyje. Tie šuneliai yra švelniaplaukiai jagterjerai, visiškai praradę savo įgimtą sugebėjimą medžioti lapes, patapę žemo intelekto kiemsargiais, matyt, ir jų vardai tą patį sako. Bet šalia retųjų augalų kolekcijos tokie savo kvalifikacijos netekę šunys gali būti tam tikras biologinės įvairovės garantas, juk ir šūdvabaliai ir maitvabaliai mūsų kraštovaizdžiui labai reikalingi.
Gegužės 23-oji – vėl šalna. Pražydo pušys. Raudonai sužydėjo dekoratyvinės švedinės žemuogės, kurios pernai buvo prapuolusios, o šiemet vėl atsirado. Nepaprastai žydi Ziboldo obelys ir putinalapiai pūsleniai. O Krūčiaus slėnyje, netoli drėgnos vaistinių šventagaršvių buveinės, gražiai žydi drugiažiedės našlaitės. Stipresnio vėjo čia niekada nebūna, o šių retai kur matomų našlaičių dideli žiedai visada vos vos plevena, ir tikrai primena baltukų drugių sparnus. Ir laukinių, ir miškinių našlaičių rūšių yra daug, bet jas atskirti nesunku, gi darželiuose auginamos našlaitės kartais mums užduoda keblių klausimų. Trispalvė didžiažiedė našlaitė gali labai nutolti nuo savo klasikinės formos, o kai kurios kultūrinės našlaitės (pavyzdžiui, drugiažiedės, kvapiosios) iš darželių visiškai prapuola. Kodėl?
Balandis buvo šaltas ir sausringas. Tokia ir gegužė. O juk seniai žinoma: pavasaris be lietaus – ruduo be derliaus.
VASARA. Varėnos krašte – didžiausias miško gaisrų pavojus
Dekoratyvinių obelų ir gudobelių žydėjimo banga nutolo. Bet kokie puošnūs dabar paupiniai jonpaparčiai kairiojo Krūčiaus kranto pavėsingoje salpoje. Turistai, plaukiantys plaustu iš Pervalkos į Kauną, ateina į Sodą prie Krūčiaus ir labiausiai stebisi jonpaparčiais. Aš irgi galiu stebėtis, nors regiu juos kasdien. O labiausiai tą dieną, kai kokiame gėlių darželyje pamatau, kaip tokie pat jonpaparčiai skursta pasodinti pietinėje namo pusėje. O turistai, palikę savo plaustą Liškiavos prieplaukoje, lengvai surado mūsų augalus, nes jau yra pastatytos net trys dekoratyvios rodyklės. Saugomų teritorijų tarnyba ir Dzūkijos nacionalinio parko direkcija pasirūpino, kad Sode prie Krūčiaus atsirastų ir iliustruotas stendas, ir pavėsinė, ir stalas prie laužavietės. Į žydintį augalą reikia žvelgti neskubant, kartais reikia ir nuo lietaus pasislėpti. Kuklūs miško baldai ir informaciniai ženklai reikalingi, nors jie, be abejo, yra jau kultūrinio kraštovaizdžio liudininkai. O visai šalia naujosios pavėsinės – gili erozinė Vaikšnoro ravo raguva. Dešiniajame šios raguvos krante tamsuoja išlakus šaltiniuotas juodalksnynas, toliau – pušynai, beržynai ir skaistšiliai nutolsta iki Aušrinės kaimo. Ir šie Krūčiaus aukštupio miškai, ir Nemuno pakrančių paupiniai miškai gana natūralūs, nors agresyvių invazinių rūšių, žinoma, yra. Labiausiai kraštovaizdžiui ir biologinei įvairovei kenkia uosialapiai klevai. Ir vis tiek čia, prie naujosios pavėsinės, galima prisiminti, kad mūsų Parkas yra priimtas į Europos laukinių parkų asociaciją. Europoje liko nedaug. Ukraina gali pasididžiuoti natūraliomis Taurijos stepėmis ir Askanija Novos rezervatu, Lenkijoje ir Baltarusijoje saugoma didžiulė Belovežo sengirė, o kai kuriose Baltijos šalyse saugomi palyginti nedideli, bet labai turtingi kraštovaizdžiai.
Vandens turistų pulkelį labiausiai nustebina paupiniai jonpaparčiai ir žydinčių meškinių česnakų pieva. Jie sako, kad plaukiant didelės upės farvateriu mato žaliuojančius krantus, bet konkrečių augalų įžiūrėti negali. Todėl ir nudžiugo, kai kopdami į kalną link paminklinio Liškiavos architektūrinio ansamblio pamatė rodyklę, vedančią į „Retųjų ir vaistinių augalų kolekciją“.
Lyg ir gerai prasideda vasara. Bet erškėčiai sužydi šiek tiek pavėluotai. Jau ne pirmą kartą pastebiu, kad kai kurie fenologiniai ženklai tarsi nepaiso saulės ir šilumos poveikio. Viskas šį ankstyvą pavasarį sužydėjo anksčiau nei vidutiniškai, tai kodėl pavėlavo erškėčiai? Tiktai birželio 7-ąją sužydi radasta – smulkiadyglis erškėtis. Ir iš karto pasirodo net 30 baltų žiedų. Bet nerandu dar nė vieno orchidinio – nei blandžių, nei skiautalūpių, nei šliaužiančiųjų sidabriukių. Iš tolo blizga kaštanalapių rodžersijų lapai. Priliečiu ranką prie blizgančio lapo – lipčius. Bet nematau nė vieno amaro. O juk lipčius yra amarų išskyros. Ir dažniausiai jos būna karštą dieną.
Bitininkas Juozas Uzdila pasėjo grikius, kurie žydės vėliau nei ūkininkų grikiai, pasėti gegužę. Tokiu būdu bus pratęstas medunešis. Bet kaip užpuolė lauką karveliai – ir keršuliai, ir naminiai, atlėkę iš Vilkiautinio. Dar daugiau karvelių atsirado lauke, kur ūkininkas pasėjo vikių, žirnių ir facelijų mišinį. Jie išrenka žirnius, tarsi juos būtų galima užuosti. Bet paukščiams nebūdinga gera uoslė… Kasdien matau pulkus keršulių būtent laukuose, kur kas nors pasėta, bet dar nesudygę. O anksti rytą kartais nebegali pasiklausyti nei kukučių upsėjimo, nei gegučių kukavimo – visur ūbauja keršuliai. Rodos nebėra jų miškuose, sulėkė į kapinių medžius, į sodo obelis ir gluosnius. O kai skrenda, atrodo, kad lekia kokie bombonešiai. Gal jau ateina laikas pagalvoti, kaip reguliuoti ne tiktai kormoranų ar garnių kolonijas, bet ir keršulių pulkus. Aš prisimenu, kad prieš keturiasdešimt metų „Mūsų gamtos“ žurnale vyko gyva diskusija apie kėkštus. Tada jų tikrai buvo labai daug. O dabar, rodos, yra tiek, kiek reikia. Gal ir tuos keršulius kas nors sureguliuos be žmogaus. Bet kol kas jie yra vagys. Taip sako ūkininkai, su kuriais kartais pasikalbu. Gamtininkai nelinkę pritarti tokiems griežtiems vertinimams, bet kai pasižiūri, ką apie keršulį rašo „Lietuvos fauna“, tai aišku, kad šio paukščio statusas keičiasi. Gal ne tiek ryškiai kaip naminio žvirblio, bet keičiasi.
O žiedų banga iš upelio slėnio ir arboretumo jau persikėlė į pievas ir smiltpieves. Spalvingiausios dabar atrodo mažos, pusiau natūralios pievelės su pievinių šalavijų, smaliukių, šlaitinių žemuogių, sinavadų sąžalynais. Žydi ir smiltyniniai bei šiliniai gvazdikai, geltonžiedžiai pelėžirniai, dar vis geltonuoja sidabražolės.
Birželio 12-ąją sužydi jazminai, sibiriniai vilkadalgiai, alpiniai dobilai. Bet labiausiai nustebina kuklus augalėlis – skėtinė paukštpienė. Atrodo, kad prieš daugelį metų ši dekoratyvi, pavasarį baltais žiedais sužydinti gėlė būdavo kiekviename darželyje, o dabar yra prapuolusi. Tai – pavasarinė gėlė, bet mano godojamoje lysvėje ji pražydo tik dabar. Gal todėl, kad ir jos atsiradimo istorija ypatinga. Suradau skėtinę paukštpienę Liškiavoje, buvo išmesta iš gėlyno Pasodinta mano darže greitai prigijo, bet ir pirmaisiais, ir antraisiais metais nežydėjo. Tik šiemet iškėlė šešiolika baltų žiedų ir atrodo labai iškilmingas augalas. Deja, jos statusas yra nežinomas. Povilas Snarskis rašo (1954 m.), kad auginamas darželiuose, o kaip laukinė rūšis randama Ukrainos pietvakariuose. „Lietuvos Floroje“ (1963) parašyta: „Auginama Botanikos soduose, pasitaiko ir darželiuose“. Bet nei Zigmantas Gudžinskas (2010 m.), nei Gražina Žumbakienė (2016 m.) savo knygose apie tradicinius gėlių darželius šio įdomaus ir tikrai estetiško augalo nemini. Nėra paukštpienės ir D. Dainauskaitės, J. Vaidelio, O. Skeivienės knygose. Kęstučio Vilkonio atlase (2001 m.) matome net dvi paukštpienes: skėtinę ir nusvirusiąją. O „Sodo augalų enciklopedijoje“ (lietuviškas Alma littera leidinys – 2003 m.) galima pamatyti arabiškąją paukštpienę. Išvardindamas šiuos šaltinius, atrodo, ieškau kokios pagalbos: augalas tarsi užmirštas, ir negaliu garantuoti, kad tas vienintelis skėtinės paukštpienės krūmelis mano darže yra patikimas rūšies išlikimo garantas Liškiavos apylinkėse. Gal sėklos bus nedaigios, o žemėje svogūnėlis tik vienas. Šitokia kartais ir būna populiacijos pabaiga: prieš mirtį sužydi paskutinis egzempliorius. Ir gali būti, kad jis yra kitoks nei Botanikos soduose auginamas.
Prasideda birželio karščiai. Ir sausra. Bet pastebiu štai ką: nė kiek nelaistomos kvapiosios vakarutės, sudygusios iš kažkada išbyrėjusių sėklų, žydi visą mėnesį (nuo gegužės 20 d. iki birželio 20 d.). Atsirado jos todėl, kad kieme, kovodamas su kaukolynų (paprastųjų ievų) šakninėmis atžalomis, sujudinau žemę, sėklos gavo oro ir sudygo… O kapinių akmeninės tvoros plyšiuose žydi karpatiniai katilėliai ir baltažiedžiai šilokai. Ir kaip čia neprisiminsi poeto Algimanto Mikutos, kuris rašė: „ Žmoneliai čia bučiavosi, čia pyko / Gyvenimas languotas kaip skara / Miestely buvo daug gražių dalykų / Užvis gražiausia – kapinių tvora.“ Poetas vaizdingai giria savo Žemaitiją, kur akmeninės tvoros yra įprastas vaizdas, bet štai Liškiavoje kapinių tvora irgi akmeninė. Tokioje tvoroje tarp akmenų gerai auga sprakšės, perkūnropės ir smiltyninės neužmirštuolės, ne tiktai kalnų katilėliai. O gal galima būtų surasti ir kalnarūtę? Kol kas šie ypač reti augalai (kalnarūtės gentyje yra trys rūšys) Lietuvoje surasti tiktai keliose vietose.
Ankstyvą Joninių šventės rytą šienauju takus prie upelio, kertu dilgėles prie plačialapių begalių ir miškinių lelijų. Žiūriu, vėtra išvertė tris pačias aukščiausias vaistines šventagaršves, reikia atkelti ir pririšti prie kuolo. Ligustro šakninės atžalos jau užstoja šaltinio srovę, jau kenkia didžiojo debesylo buveinei – reikia kirpti tas atžalas sekatoriumi, o šaknis kapoti aštriu kastuvu. Dirbu neskubėdamas, pasiklausydamas, šiandien juk šventė. Girdžiu kaip savanoris Lukas kerta ameliankius, paskui jis juos raus su šaknimis. Tie krūmai jau įrašyti į naikintinų augalų sąrašus, be to, ši kadaise buvusi žaliatvorė dabar be reikalo dalina arboretumą į dvi dalis. O prie laužavietės dirba meistrai, jie dažo neseniai atvežtus stalus ir suolus. Net keista, kad šventės dieną visi darbuojasi visiškai nesusitarę. Gal iš tikrųjų tas Krūčius traukia. Mane jis traukia kasdien, ir kai koks nors svečias netikėtai pasako, kad aš esąs laimingas žmogus, kasdien būdamas prie to kalnų upelio, galiu tiktai sutikti su tokia nuomone.
Birželio 27-ąją didžiulė vėtra Liškiavoje nulaužė storas trapiojo gluosnio šakas. Gaila, nes senas medis yra brangesnis už jauną, tegu ir labai estetišką. Jauni medeliai ar krūmai yra panašūs vienas į kitą, o tie, kurie išbūna bent šimtą metų, pasidaro saviti, ypatingi, turintys savo istoriją… O kitą dieną į Liškiavą atvažiuoja rašytojas Mindaugas Nastaravičius ir istorikas Tomas Vaiseta. Ir vėl – naujas žvilgsnis į tai, ką mes saugom ir ką prarandam išsiveržę iš „Nuobodulio visuomenės“ (Tomas Vaiseta yra išleidęs populiarumo sulaukusią knygą „Nuobodulio visuomenė. Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964 – 1984)“)…
O naktį – lietus. Pagaliau vos-vos palyja, bent du centimetrus… Paskutinę birželio dieną ilgai stebiu smėlio kopą, noriu žinoti, kas čia gyvena. Visi vabzdžiai, voragyviai ir ropliai jaučiasi čia gerai, bet visiškai nematau mėlynsparnių tarkšlių. Kur jie galėjo dingti? Lukas prieš mėnesį išrovė čia visus smiltyninius lendrūnus. Dirbo labai kruopščiai, nepaliko nė vieno gyvybingo šakniastiebio, nes nematau jokio žalsvo ūglio, auga tiktai vienagraižės vanagės, dvimetės nakvišos, smiltyniniai šlamučiai, žemuogės, trijų rūšių naktižiedės, šliaužiantieji čiobreliai ir vienas kitas smiltyninis šepetukas. Jeigu vėl užeitų agresyvūs smiltyniniai lendrūnai, visus šiuos tikruosius smėlio kopos kserofitus užgožtų, tada ir driežams, ir plėviasparniams, ir drugiams būtų blogai. Kol kas viskas gerai, tik nežinia, kur dingo tarkšliai, labai gražūs skėrių šeimos vabzdžiai.
Pirmąją liepos dieną sužydi liepos. Pavėlavo maždaug savaitę. Bet per dvi dienas išsiskleidė visi žiedai. Šimtametė liepa prie Markelevičiaus sugeltonavo visa, nuo viršūnės iki pat žemės. Toks žydėjimo apogėjus ne visada būna staigus. Iš toliau pažvelgęs galiu šią liepą palyginti su baltai pražydusia vingiorykščių pieva, kuri dabar irgi labai gaudžia ir kvepia. Kai kas, tiesa, sako, kad žydinčių vingiorykščių kvapas nelabai malonus, bet man tas aromatas yra geras. Musteikoje su šeima vasarojanti Renata Malūnavičienė iš vingiorykščių žiedų daro hidrolatą – gaivinantį vandenį veidui. Bitininkai sako, kad bitėms dabar nebeįmanoma visur suspėti, nes vienu metu žydi ir liepos, ir vingiorykštės, ir facelijos, ir barkūnai, ir pievų lipikai, ir daržo arkliapupės. O mano retųjų augalų daigynėlyje tik dabar sudygo juodosios drignės ir gauruotieji gvazdikai. Dėl drignių nelabai jaudinausi, nes jos dažnai sudygsta ir nesėtos, jau yra dirvožemyje sėklų fondas, bet Lietuvos raudonosios knygos augalas gauruotasis gvazdikas tikrai pradžiugino. Jo sėklas pernai atvežė Kęstutis Obelevičius iš Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo. Pasėjau balandžio mėnesį, o sudygo tik dabar. Ir nežydės šiemet, šis gvazdikas yra dvimetis. Bet kai kitais metais sužydės kartu su smėlyniniu, šiliniu ir Borbašo gvazdikais, žinosiu, kad šitas gauruotasis yra pats rečiausias, labiausiai brangintinas: Lietuvoje surastos tik dvi šio gvazdiko natūralios buveinės – prie Zapyškio ir Ilguvoje (Šakių rajone).
Septynių miegančių brolių dieną (liepos 10-ąją) pastebiu, kad natūraliose pievose ir smiltpievėse jau vyrauja gelsva spalva: geltonai žydi šilokai ir liucernos, dirvuolės ir nakvišos, sauleniai ir vanagės. Gelsta ir liepų žiedai. Druskininkų urėdijos jauname pušynėlyje pridygo labai daug blyškiai gelsvų miškinių gluosvių. Tai apyrečiai parazituojantys augalai, neturintys chlorofilo.
Sausra jau visur matoma. Krūčiaus debitas visai mažas. Jau byra beržų sėklos – lengvai atpažįstamos trikampiškos sėkliukės plaukioja ir pirties šulinėlyje.
Liepos 27-ąją ir 28-ąją termometras rodo 30 laipsnių karščio. Jau prinokę alyviniai obuoliai, bet nedideli, ir obelys rodo, kad nuo sausros kenčia. Iš Liškiavio ežero į Krūčių jau nė kiek neišteka vandens, visas upelio debitas – iš šaltinių. Darže ką tik išdygę maži krapai tuoj pat sudegė nuo karščio ir sausros. Bulvės, iškastos iš dirvos, yra karštos. Liepos 30 dieną bažnyčiai priklausančioje pievoje kažkokie vyrai užkūrė didelę krūvą iškirstų karklų. Kyla juodi dūmai, matyt, buvo ten primesta ir padangų, iš sausų degančių karklų turėtų kilti tik melsvas dūmelis. Liepsna didelė, todėl iš toliau žvelgiant truputi baugu, nes aplink – nušienauta ir išdžiūvusi žolė. Tuos karklus iškirto todėl, kad lyg tai ruošiamasi čia statyti mažą saulės elektrinę. Rodos, buvo derinta ir su Dzūkijos nacionaliniu parku. Ateina prie laužo kaimynas Juozalis, kažką aiškinasi su degintojais, mosuodamas rankomis. Matyt, reikia eiti ir man, gana spoksoti nuo kalnelio. Bet atvažiuoja į pievą didelė raudona mašina, užrašyta „Merkinė, Nr. 112“, o ant durelių nupieštas vienaragis, Merkinės miestelio herbinis ženklas. Gaisrininkai pikti, išlipę mosuoja rankomis, rodo į sausas Balkės miško pušis. Jie teisūs, aš gerai prisimenu gaisrą Gaudiškėse. Degė pušų jaunuolynas tarp Darželių ir Margionių, staiga vėjas pakėlė liepsnojantį miško paklotės plaką, pernešė per Gaudiškės pievą ir užkūrė sausas žoles pamiškėje. Tai buvo labai sausringų 1992-ųjų birželį. Gesino gaisrą visi Darželių kaimo žmonės, iš Puvočių atvažiavo du autobusai su studentais, atlėkė gaisrinės iš Druskininkų ir Merkinės… Niekada jau nepamiršiu, koks raudonas kaip ugnis buvo Margionių girininko Sergiejaus Lavrenovo veidas, kai jis bėgdamas pro mus šaukė: „Dabar nesitrauksim, ar girdit?“
Dabar, po 28-erių metų galvoju, kad tas viršūninis, labai staigus ugnies išsiplėtimas jaunuolyne buvo lyg perspėjimas visam gyvenimui, užtenka tokį vaizdą pamatyti, užtenka nors kartą pamojuoti su kastuvu šalia pragariško karščio ir alsinančių dūmų – esi jau perspėtas. Ir kaip gaila, kad šito merkiniškių gaisrininkų ginčo su krūmų degintojais sausringą dieną neišgirdo vietiniai gyventojai. Visiems būtų buvę aišku, kad karštą dieną negalima su ugnimi juokauti. Nesvarbu, kad lyg ir nėra vėjo, jis gali atsirasti labai staiga, ir du vyrai tikrai nesustabdytų greit šliaužiančių ugnies liežuvių. Gaisrininkai išsitraukė iš mašinos vidurių žarnas, greitai užpylė didelį laužą vandeniu ir išvažiavo.
Kitą dieną, liepos 31-ąją, „Merkio kraštas“ atspausdino Lietuvos žemėlapį, parodantį, kad Varėnos krašto miškuose yra penkta gaisringumo klasė, o Vakarų Lietuvoje – tiktai pirma ir antra.
Rugpjūčio pradžioje antrą kartą žydi raukšlėtalapiai erškėčiai. Jau gelsta jaunų liepaičių lapai. Atkeliavo kažkokiais aplinkiniais keliais Elzės atvirukas iš Bulgarijos, išsiųstas liepos 7 dieną. Visą mėnesį keliavo. Bet kokie ženklai: baravykas raudona kepure – Boletus pinophilus, vilkas lyg ir mūsų, bet parašyta „Eвразийси вълк“ ir gražus naktinis drugys – Noctua tertia.
Tik dabar (dėl karantino toks vėlavimas) paskelbtas Poezijos pavasario laureatas, juo tapo gamtininkas ir poetas Alis Balbierius iš Biržų krašto. Jam įteikta ir Maironio premija. Labai labai seniai jis (berods, trejetą metų) žiedavo paukščius Ventės Rage. Pirmojoje Alio Balbieriaus knygoje „Delno irklas“ (1986 m.) yra „Du Kuršmarių motyvai“. O eilėraštis, skirtas Broniui Šablevičiui, prasideda taip: „Ta pati griežlė mums griežia. / Šitiek metų, šitiek metų / Nesikeičia paukščio balsas, / Nesikeičia lapas medžio…“.
Pražydo didieji šilokai. Dekoratyvinės šių šilokų veislės žydi visokiomis spalvomis, o laukiniai didieji šilokai yra tiktai geltonžiedžiai. Ir šitokio žydėjimo pradžią visada parodo medunešės bitės. Gi nokstančias vynuoges pirmiausia suranda juodieji strazdai.
Rugpjūčio 13-ąją Sode prie Krūčiaus dirba linksmų talkininkų pulkelis iš Swedbanko. Labai margas kolektyvas – vyrai, moterys, vaikai ir moksleiviai. Visi dirba nuoširdžiai, gerai, kad vadovauti padeda savanoris Lukas.
Rugpjūčio 14-ąją Lietuvoje paskelbta hidrologinė sausra.
Keliaujame su Luku palei Nemuną ir matom tą sausrą labai aiškiai: akmeninguose upės atabraduose stirkso apdžiūvę vandeniniai augalai – strėlialapės papliauškos, gyslotieji dumblialaiškiai, skėtiniai bėžiai. Išdžiūvusios net gilios įlankų sietuvos, tik mažuose duburiukuose plūduriuoja tankiai sužėlusios mažosios plūdenos. Bet upės farvateryje vanduo švarus.
Paskutinė kalendorinės vasaros naktis įsimintina: žaibai, trenksmas ir stiprus lietus tęsėsi tris valandas. Prilijo net penkis centimetrus. Bet atrodo, kad šito lietaus nepajuto upeliai ir ežerai, nes žemė perdžiūvusi ir visas vanduo susigėrė.
Henriko Gudavičiaus nuotraukos
