Trumpi pamokymai moksleiviams
Zoologai profesionalai pasakytų, kad kartais būna sunku atskirti, kas yra pasyvus, o kas – aktyvus stebėjimas. Visą naktį tyliai pratūnojęs prie apleisto miško viensėdžio gali pamatyti ir išgirsti daugiau nei toli eidamas. Kai tiriamos žvėrių migracijos, mitybos subtilybės ar slėptuvių buveinės, zoologai vaikšto daug. Ornitologai vėlų rudenį, kai nukrinta medžių lapai, irgi toli keliauja, vildamiesi surasti kokį naują, iki šiol dar nežinomą tauraus sparnuočio lizdą. Bet pavasarį tą lizdą jau reikia stebėti iš tolo ir gerai pasislėpus. Botanikai vaikšto daug, bet kai ką galima stebėti pasyviai. Vasaros pabaigoje, pavyzdžiui, labai įdomu stebėti vis dar žydinčius augalus. Kodėl kamanės rūpestingai apžiūri kiekvieną žvaigždūnės žiedą, ilgai tyrinėja kanadinės rykštenės auksu tviskančius žiedynus, o virš pavėluotai žydinčių kraujažolių prabimbia nelėtindamos greičio? Toks ilgas, nors ir pasyvus stebėjimas yra prasmingas – mums tik iš tolo atrodo, kad medunešiai plėviasparniai atsitiktinai tupia ant žiedų, bet iš tikrųjų jie jaučia daugiau nei mes. Tai galima pamatyti ir sužinoti daugiau nei rašo medingųjų augalų knygos.
O kas yra eksperimentas? Nesunku būtų įrodyti, kad mažoji gamtotvarka (be jokių finansų, be projektų ir leidimų) taip pat dažnai yra eksperimentas. Savame miške ką nors darydamas ne taip, kaip rašo senieji miškininkystės vadovėliai, tu eksperimentuoji. Radai mažą miškapievę, prižėlusią skėtinių augalų, pašienauk nukirsdamas ne tiktai gurgždžius, builius ir garšvas, bet ir mažus lazdynų, sedulų, ožekšnių daigus, pamojuok dalgiu per vasarą du ar tris kartus, sekatoriumi nukirpk medžių šakas, užstojančias saulę – kitais metais pamatysi, kaip atsiranda nauji, įdomūs augalai: plačialapiai skiautalūpiai, šliaužiančiosios sidabriukės, pievinės šilagėlės, alpiniai dobilai, gal net dvilapės blandys. Daug yra miško, pamiškių ir pievų žolynų, kurie laikinai prapuola dėl šviesos stokos, gi kai kurios orchidinių, lelijinių, česnakinių rūšys gali dešimtmečiais tūnoti žemėje, gyvybę saugodamos svogūnuose, o sužaliuoja tik tada, kai jų buveinė sujudinama kastuvu ar labiau apšviečiama. Eksperimentatoriui čia tikra laisvė, ir stebėti tą ypatingą žaliojo rūbo kaitą galima dešimtmečiais… Lygioje, atviroje pievoje smalsu yra supilti mažą kauburį ir pamatyti, kaip atsiranda ant jo pionierinės rūšys, nebijančios smėlio ir sausros. O kam teko pamatyti, kaip prie žemės prisiglaudusios senos liepos ar eglės šaka išleidžia savo šaknis ir darosi tarsi nepriklausoma nuo motininio medžio? Atkirsk pavasarį aštriu kastuvu tokią šaką, pasodink tarsi medelį ir stebėk, kaip jis auga, sužinok, ar iš šakos gali atsirasti normali viršūnė… Visokiausių eksperimentų galima sugalvoti. Ir tai bus ne tiktai tavo žingeidumo patenkinimas, o ir biologinės įvairovės gausinimas. Prikrauk, pavyzdžiui, ant smėlėto upelio dugno akmenų krūsnį ir ten apsigyvens šližiai, tokios mažos, labai baikščios žuvelės. Joms būtinai reikia kur nors pasislėpti, be to, prie akmenų būna vabzdžių vikšų, kuriais šližiai minta.
Tokie paprasti patarimai, žinoma, moksleiviams. Gamtininkų profesionalų mokyti nereikia. (Yra tokia liaudies patarlė: „Nemokyk mokyto, bo sugadinsi“.) O kaip stebi gamtą valstiečiai, visi kaimo žmonės žiemą vasarą būdami šalia įvairiausių įdomybių bei keistenybių? Ką jie pamato ir ką po daugelio metų prisimena? Kartais, deja, tenka nusivilti jų stebėjimais. Kai kiaunė ar šeškas išpjauna vištas tvarte, kai vilkas nuneša avį, viskas lyg ir aišku. (Tvarto pamato skyles reikia užkišti, o avių naktį nepalikti lauke.) O paklausk vietinio sodiečio, ar Kreisos upelis išteka iš Maželio ežeriuko, ar iš pelkių, tikslaus atsakymo neišgirsi. Į tokį paprastą klausimą tas dzūkas, iš savo kiemo puikiausiai matantis ir Maželį, ir pelkes, ir Kreisos slėniuką, atsako taip: „Labai sporyt negaliu, bet man rodos, kad ty iš ažaruko kažkas teka“.
Štai šitaip ir galima įsitikinti, kad kartais pasyvus stebėjimas netoli nuveda. Kai kuriuos reiškinius būtina stebėti aktyviai. Pereik tu tą pelkutę, apkulniuok aplink ežerėlį – būtinai ką nors pamatysi. Ir kitam pasakysi… Pagalvojau šitaip ir netikėtai prisiminiau, ką yra rašęs garsus psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas: „Negerai, jeigu esi visiškas neturtėlis, nes negalėsi pagelbėti savo artimui, jeigu jis to paprašytų“.
Žiema: kaip įdėmiai žvelgia Liutauro Raudonikio vilkas
Kambario kampe vis dar kiūkso didelis praėjusių, 2018-ųjų kalendorius, kurio pirmajame puslapyje nepaprastai estetiškas ir teisingas vilko portretas (Liutauro Raudonikio daryta nuotrauka). Ir kailis žvėries labai švarus, ir sniegas baltas, ir aplinka paslaptinga. Tą kalendorių išleido Lietuvos ornitologų draugija, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija ir Biebržos nacionalinio parko (Lenkija) direkcija. Dvylika mėnėsių, tiek pat puikių nuotraukų. Nėra nė vieno paukščio, fotografuoto prie lizdo. Laukinės gamtos fotografai dabar jau eina sunkesniais takais. Vilkas išsiskiria labiausiai. Atrodo, kad jo žvilgsnis nėra piktas, tarsi jau žinotų, kiek daug žmonių yra jo pusėje. Gal jaučia, kad jo gentainių po truputį daugėja. Gamtininkas Petras Aidietis sako, kad žvėrių skaičiaus mūsų miškuose negali žinoti medžiotojai, nes jie yra tiktai mėgėjai. Apie laukinės gamtos fotografus dabar jau reikia sakyti kitaip: jie yra profesionalai. Ir būtent dabar, kai knygas ir albumus dar leidžia vyresnioji karta, bet vis atsiranda jauni talentingi fotografai, jau iš karto suvokiantys, kad tikroje gamtoje šį tą pavyks pamatyti, jei būsi kuklus ir kantrus svečias, o ne eksperimentatorius ar režisierius.
… Taip ir prasideda sausis; su nebaigtais praėjusių metų darbais, su atmintin įstrigusiais vaizdais. O kieme sausio pirmąją – trys laipsniai šilumos ir lietus. Ant vieškelio – pulkelis geltonųjų startų, jos kažką randa, iš tolo pastebi tai, kas mums visai nerūpi. Prie Krūčiaus dirba juodieji strazdai. Smagu pasislėpus stebėti, kaip energingai šie gražūs paukščiai varto pajuodusius juodalksnių lapus šaltinyje, matyt, ieško moliuskų… Lietuvoje žiemojantys strazdai yra labai baikštūs, ir tai yra gerai, nes paukštvanagiai irgi nesnaudžia.
Iki sausio pabaigos žiema labai permaininga. Sniego, tiesa, jau 30 centimetrų, be to, jis labai sluoksniuotas, yra ir puraus, ir suledėjusio. Kai kuriems žvėreliams gyvenimas darosi sunkesnis, bet aš tikiu tais biologais, kurie sako, kad mūsų krašte nėra tokios gyvūnų rūšies, kuri žūtų iš bado…
Sausio 24-ąją – net 18 laipsnių šalčio. Visur šerkšnas. Pusiaužiemio dieną sninga, prikrinta 10 centimetrų puraus sniego. Nesunku įsivaizduoti, kaip šitokias dienas brangina laukinės gamtos fotografai. O sausio 26-ąją atvažiuoja į Aušrinės vienkiemį sūrininkai Rasa ir Valdas iš Dargužių. Jie yra saviti Gamtos stebėtojai, nuolat seka savo augintinių elgesį, kuris keičiasi nuo oro salygų. Prieš keletą metų Valdas Kavaliauskas yra rašęs, kad karvės gali priprasti prie žiemos šalčių, dieną neina iš diendaržio į šiltą tvartą, nors durys atviros. Pašarai yra svarbiau nei šiluma. Svarbu ir galimybė judėti. Panašūs eksperimentai leidžia suprasti, kad šimtmečiais gludinta liaudies patirtis kartais gali būti neteisinga. Ir tikrai, juk nesunku pamatyti, kad mažame, aklinai uždarytame tvarte žiemą gyvuliams būna karšta…
O šį kartą Valdas užduoda man tokį klausimą: kiek mūsų žemės ūkis yra tautinis ir kiek globalaus ūkio dalis? Ir kaip bus ateityje? Tiesiai negaliu atsakyti, tik prisimenu, kad maždaug prieš 20 metų „Dienovidžio“ savaitraštyje esu šitaip klausęs: „Kokia mūsų žemės ūkio vizija? Jos nebuvo ir nėra“. Matyt, netoli per prabėgusį laiką ir nuėjome, nėra kada kurti kokią nors viziją, reikia tik išgyventi šiandien. O gal jūs, Valdai ir Rasa, atsakytumėt į paprastesnį klausimą: kodėl dabar parduotuvėje pirkti net ir žieminiai obuoliai yra saldūs? Gal prancūzai nori sugriauti mūsų šiaurietišką biologinį ritmą, kuris sako, kad žiemą reikia valgyti lašinius, raugintas daržoves, ypač rūgščius kopūstus ir gerti avižų kisielių, kuris taip pat rūgštokas. Ir tiktai vasarą džiaugtis saldžiomis uogomis bei vaisiais. Žieminių veislių obuoliai (Lietuvos pepinai, Antaniniai, Čiornogūzai, Landzbergio renetai) mūsų krašte nebuvo saldūs. Ir nesinori žiemą saldumo. Vasarą ir rudenį būtina daug bėgioti apie ūkį, ir saldumas tos energijos duoda, gi žiemą mūsų organizmas staigių judesių nemėgsta, todėl ir kokio „dopingo“ nereikalauja. Daktarė Eugenija Šimkūnaitė yra rašiusi, kad atostogauti geriausia gruodį, kad niekas netrukdytų išsimiegoti. Pavasarį ir vasarą miegoti reikia mažiau, per šienapjūtę užtenka ir penkių valandų miego, o rudenį ir žiemą mūsų sodiečiai įpratę miegoti daug… Nuo tokių senovinių tradicijų dabar jau esame nutolę, bet mūsų organizmas keičiasi ne taip greitai kaip pasaulėjauta. Todėl ir galime suabejoti, ar žiemą mums reikalingas saldus obuolys.
… Vasario antrąją dieną pirties šulinėlyje plaukioja pievinė varlė. Išmesta ant sniego neišsigąsta, žvaliai šokinėja. Vis dėlto sugrąžinu ją į vandenį. O iš šulinėlio dugno pakyla nedidelė dusia. Ir netgi ropščiasi ant ledo. Ir mažas pilkas voriukas plaukioja. Gal jis nukrito iš aukštai kartu su pušies kankorėžiu? Iškeliu jį lauk, jam netinka kartu su dusia, jis nėra plūdvoris… Visur pavasario dvelksmas Jau balti smailalapių karklų žiedpumpuriai. Aušrinės eglyne šaukia paukštvanagis. Jazmino krūme ciksi zylės. Iš sniego dangos išlenda žaliuojantys rugiai.
Vasario 15-ąją laša sula iš klevo, ne visur, tiktai pietiniuose šlaituose. Vasario 16-ąją – net 10 laipsnių šilumos. Ant vieškelio ledas. O Liškiavoje Juozo Uzdilos bitynas ūžia lyg tikrą pavasarį. Jau želia narcizialapiai česnakai ir tribulkos. Šaltiniuose žaliuoja karčiosios kartenės. Krūčius laisvas, bet pakrantėse ledų dar daug… Kasmet pasikartojantys vaizdai, o vis tiek žvelgi į tą žiemos ir pavasario susitikimą su nuostaba. Ir spėlioji, kas bus ryt, gal jau nebesugrįš žiema… Vasario 22-ąją, grįždami iš Knygų mugės, užsukame į Perlojos istorijos muziejų, kuris dabar jau yra Merkinės krašto muziejaus filialas, ir pamatome fotomenininko Juliaus Vaicekausko „Vieno kiemo fotografijos“ parodą. Visos nuotraukos rodo vieną kiemą visais metų laikais. Užsukame ir į tą kiemą. Ir viskas mus čia nustebina – nepaprasta yra Perlojos senbuvio Juliaus Vaicekausko pirkia, labai senobiški visi baldai ir rekybalai, nepaprastas ir kiemas, kuriame dar ruduoja pernykščiai tradiciniai senųjų darželių augalai. Paaiškėja, kad netgi ir linus augina šis fotomenininkas, ieškantis grožio mažoje savo oikumenoje. Jo nuotraukos gal kiek primena Stanislovo Žvirgždo užfiksuotus Vilnijos kraštovaizdžius, kur irgi nepamatysime jokios technikos nei cementinių stulpų.
Paskutinę vasario dieną prie Bitinų Balų šaukia gervės. Šeši laipsniai šilumos, jau dygsta tulpės, vis dar žydi snieguolės. Rytoj – pirmoji kalendorinio pavasario diena. Ir jau turbūt galime sakyti, kad praėjusi žiema nebuvo rūsti, didžiausias šaltis – tik 18 laipsnių. Tai svarbu žinoti, galvojant apie jautresnes daugiamečių žolynų rūšis ir apie introdukuotus medžius, krūmus bei lianas. Jau matau, kad Raudonosios knygos liana gebenė tikrai nenukentėjo nuo šalčio, ir šią vasarą įkops į juodalksnius dar aukščiau.
Pavasaris. Teatro diena: saulė ir sniegas
Apie miško teatrą rašė karelų poetas Jurijus Linikas. Pats paslaptingiausias jam pasirodė vabzdžių persikūnijimas, moksliškiau sakant – metamorfozė. Kai didžiulis spalvingas vikšras pajaučia, kad graužti lapus ar čiulpti augalų syvus jam jau nebereikia, susisuka į kokoną ir apmiršta. Ta lėliukė kokone jau sunkiai pamatoma, kartais ir paslepiama, netgi dirvožemyje. Bet reikia stebėti toliau, reikia laukti. O belaukiant kol iš lėliukės pasirodys skraidantis drugys ar žvilgantis vabalas, galima pagalvoti, kaip gi tuos įmantrius kokono siūlus pasidarė pats vikšras. Todėl vabzdžiai kartais panašūs į voragyvius, kurie yra dideli visokių pinklių ir audinių meistrai… Taigi šitaip: yra matomas ir nematomas miško teatras. Tie nematomi teatro veiksmai – sudėtinga biochemija, ir ji tokia pat įdomi kaip ir pirmasis pušinio pelėdgalvio skrydis naktį, tamsiame kambaryje, kai iš nejudančios lėliukės staiga išsirita gražuolis drugys. Tą lėliukę, žinoma, reikia rasti (ji slepiasi žemėje) įdėti į stiklainį kartu su pušyno žeme, kad nepasikeistų paslėpto teatro aplinka, ir laukti, kada pasirodys drugys. Paslaptingiausia, žinoma, jeigu tai atsitinka naktį – staiga pažadintas gali pagalvoti, kad lekia virš namo bombonešiai.
… Teatro diena (kovo 27-oji) šiemet buvo teatriška ne tiktai vabzdžių pasaulyje. Nakties šaltukas sustingdė vakarykštį šlapią sniegą, ryto saulė pamažu atitirpdo ledo varveklius. Viską reikia matyti. Miškų apsuptas viensėdis yra toli nuo miesto teatrų, todėl, žvelgdamas į besikeičiantį kiemą, bandau įsivaizduoti, kokios staigios, teatriškos permainos miške – žinau juk, kad barsukai jau pabudo iš žiemos miego ir švieži naktiniai jų pėdsakai sniegui tirpstant tuoj pasidarys dideli tarsi meškino…
Bet pavasaris juk prasideda kovo pirmąją. Smarkiai sninga pirmąją kalendorinio pavasario dieną. Ir šlapdriba, ir sniego kruopos. Dangaus nematyti, tik sniegas. Miega mano įnamiai – katinas Tigris ir kiemsargis Gauronas, neprašo ėsti. Neskubėdamas skaitau Karlo Gustavo Jungo knygą „Atsiminimai, vizijos, apmąstymai“. Labai įdomu, bet jaučiu, kaip vis labiau kojas suka reumatas. Skauda ir sąnariai. Išeinu laukan, ir kai nusikrūpštinu iki Bitinų Balų skausmai prapuola. Kas čia galėtų būti? Karlas Jungas čia turbūt nekaltas. Tiesa, jis apie save yra ir taip rašęs: „… jeigu tu šiandien neišsiaiškinsi šito sapno prasmės, privalai nusišauti“. Čia nėra bliauzgas pasižadėjimas, visi biografai prisimena, kad šis žmogus dirbdavo iki išsekimo. Bet sugebėdavo sustoti, nes buvo ne tiktai psichologas, o ir gydytojas…
Labai gražūs snieguoti šluotelinių viksvų kupstai Bitinų Balose. Ilgai gali žiūrėti ir kažko laukti. Pernai atlekdavo čionai juodasis peslys, bet dabar gal dar nėra sugrįžęs iš šiltųjų kraštų… Panašios oro bei savijautos permainos ir kovo 11-ąją. Rytas aiškus, sniego nėra, o kol iškeliu vėliavą, kol pritvirtinu lazdyno kotą prie stulpo – danguje atsiranda tamsūs debesys, pakyla vėjas ir pabyra baltos sniego kruopos. Po pusvalandžio žemė jau balta lyg viduržiemy.
Žiemiškas atšalimas tęsiasi visą savaitę. O kovo pabaigoje vis tiek sužydi žibuoklės, blužnutės, žalčialunkiai, sužaliuoja šventagaršvės, raktažolės, valerijonai, kaulažolės, gurgždžiai, meškiniai česnakai. Kovo 29-ąją Krūčiaus slėnyje sužydi plačialapiai šaukščiai. Ir tuoj pat atsiranda kamanės. Bitės gaudžia žydinčių blindžių viršūnėse, o kamanės lėtai ropoja ant didelių plačialapių šaukščių žiedynų, apžiūri kiekvieną rausvą žiedelį. Čia visada pavėsis, bet kamanėms gerai. Gal dabar labiausiai ir skiriasi medunešių bičių ir laukinių kamanių biologija: ankstyvą pavasarį, kai šešėliai dar ilgi, kai slėniuose daug drėgmės, bitės ieško saulės, ir žydinčios blindės viršūnė, iškylanti virš kaukolynų ir šeivamedžių, yra svarbiausias orientyras šiems žmogaus godojamiems plėviasparniams. Gi kamanė nebijo drėgnų pavėsių, vasarą ji gali dirbti net lietui lyjant.
Balandžio pradžioje nakties šaltukas ir saulėtos dienos labai džiovina arimų žemę. Mažame gėlyne dirvožemis jau irgi praranda drėgmę. Daugiametės gėlės (šalavijai, lofantai, raktažolės, narcizialapiai česnakai, valerijonai, gelteklės) to džiūvimo dar nejaučia, bet vis tiek nereikia dirvožemio vėdinti nei grėbliu, nei kauptuku. Ir pernykščių lapų grėbti nereikia. Kaip gerai dabar matyti, kad dygstanti tulpė be vargo praduria pernykštį vinkšnos lapą, ir dabar tas lapas jau bus mulčas, jau saugos dirvos drėgmę. Nei želiantys lofantai, nei rausvi valerijonų ūgliai nė kiek nebijo pernykščių lapų – jų grėbimas pavasarį yra tik mada, tik ritualas. O kamienų dažymas baltai irgi yra ritualas, tik jau su prestižo atspalviu. Įsismaginę sodininkai kartais ir liepas, ir klevus nudažo baltai. Atrodo labai juokingai.
… Sugrįžo kielės. Grakščiai bėgioja kiemo takais, kapsi snapeliais kažkokius mažus vabalėlius ar voriukus. O liepsnelė lesa iš Gaurono lakataušės. Dirba kaip zylė, nė kiek nebijo Gaurono, kuris guli būdoje, iškišęs lauk priekines letenas, ir abejingai žvelgia į paukštelį. Taip tolerantiškai mano kiemsargis elgiasi ir tada, kai zylė vagia jo kruopas, bet vos tik prisiartina kėkštas, veja jį šalin… Balandžio vidury išbluko blindžių šviečiančios viršūnės. Greit peržydėjo.
Atvažiavo į Sodą prie Krūčiaus būrelis Lietuvos indėnų. Tai išsilavinę žmonės, pabėgę iš miestų į kaimus ir mažus miestelius, suradę sau gyvenimo nišą, susisiekiantys internetu ir iš visų žygeiviškų, romantiškų sambūrių išsiskiriantys nepeprastu žingeidumu. Jie tiesiai gali paklausti, kodėl tu gyveni būtent čia, kaip sutari su kaimynais, ką užsiaugini savo darže ir ką perki iš kaimo parduotuvės. Jie, beje, atvažiavo iš Musteikos, pasakojo, kad matė, kaip plėšrioji medšarkė Romo Norkūno kieme pagavo driežą. O buvom sustoję kaip tik prie didelės akmenų krūsnies, kurią aš vadinu driežariumu, nes čia tikrai pasislepia driežai, kai Sode pasirodo lapė ar Teplioriaus katinas.
Balandžio 23-ąją, švento Jurgio dieną, kraustomės į naujus namus, į Liškiavą, paliekam Aušrinės viensėdžio begriūvančią pirkią. Dirba visi – Irena, Aušra, Elzė, Gediminas. Elzė užsakė didelę mašiną, nuo sunkių krovimo darbų esu nušalintas, todėl įkišu Keršį – Tigrį maišan, dedu į dviračio krepšį ir važiuoju su savo katinu į naują vietą lyg bajoras. Žinau, kad nepagirtų manęs gyvūnų globėjai, yra juk ir katinams narveliai, per kurių groteles viskas matosi. Deja, mano patirtis yra kitokia: perkeliami įnamiai neturi matyti, į kurią pusę vežami, nes kelią atsimena ir sugrįžta į seną vietą. Tuo labiau, kai nuo Aušrinės iki Liškiavos tik pusantro kilometro. Tokia ir yra kaimiškoji patirtis – maži įnamiai perkraustomi maišuose, o visokie kanopiniai ir skeltanagiai varomi pėsčiomis… Gyvenimas pasikeičia ryškiai. Viensėdyje daugiau laisvės, gali jaustis atsiskyrėlis, bet žinai, kad ir tykus tavo buvimas valstybei reikalingas, gi istorinėje Liškiavoje reikia būti piliečiu, nes ir pilis visai čia pat. Visą tą pavasarinį perversmą geriausia, matyt, galima būtų apibūdinti etnologo Gintaro Beresnevičiaus žodžiais (iš knygos „Vilkų saulutė“): „Persikraustymas yra mirties repeticija“. Galiu dar ir tiek pakartoti: ir Liškiavoje sausra. Mano fenologiniame dienoraštyje kiekvieną dieną užrašyta: sausra tęsiasi…
Bet pavasaris eina. Pražydo kvapiosios stumbražolės. Iš toli užuodžiu jų kvapą. Ir galiu prisiminti, ką prieš daugelį metų kalbėjo marcinkoniškis vaistažolių supirkėjas Jonas Jezukevičius: „Kai sveriu ir kraunu į mašiną glėbius pelynų, taip užsinoriu valgyti, kad turiu nors duonos kriaukšlį pagraužti“. Stiprūs kvapai iš tikrųjų veikia gerai – pažadina tuos archetipinius, pasąmonėje slypinčius pojūčius, kuriuos moksliškai paaiškino Karlas Jungas. Ir kai dabar žmogus nori duonos, dar nereiškia, kad jis yra alkanas, juk ne pokario metai, o tą alkanumo jausmą, matyt, sukelia kolektyvinės sąmonės reliktas, nes per prabėgusius šimtmečius mūsų tauta badavo tikrai daug. Tremtinių prisiminimuose yra užrašyti tokie skaudūs atsitikimai: prašo žmogus duonos, nors menką gabalėlį, atsiranda barake tas gabalėlis, prašantysis suspaudžia delne duoną ir numiršta… Pagalvojęs apie tai, jausdamas stiprų žydinčių stumbražolių kumarino kvapą, užsirašau ant menko lapelio, kokie žolynai man dabar gali pasitarnauti, kai pavasarį labiausiai norisi žolės – ne šaknų, ne vaisių, ne uogų, ne sėklų ar riešutų, o žolės. Tai, be abejo, yra jausmų ir norų reliktas, ateinantis iš vaikystės, kai viskas buvo labiau ir užuodžiama, ir liežuviu pajuntama. Taigi dabar galiu čiulpti, graužti, čiaumoti: gelsvalapės usnies lapelius, viksvameldžių baltus minkštus lakštus, laukinių česnakų ūglius, dilgėlės lapus, garšvas, kartenes, liepų pumpurus, kiaulpienių žiedus, raktažolių karčius lapus, kiškio kopūstus, rugštynes. Čia, žinoma, dar ne viskas. Dabar dar neblogai išsilaikė ir neprarado rūgštumo barbarisų uogos, slyvų sakai, kadagio uogelės. Visko reikia su saiku, pernykščių kadagio uogų tiktai dešimt patariama suvalgyti, o dilgėlės lapus prieš valgant reikia mokėti taip suspausti, kad dilginantys syvai prarastų stiprumą. Pernykščiai varpučių šakniastiebiai, beje, irgi valgomi, tik reikia juos išdžiovinti, sumalti ir iš tų miltų kepti paplotėlius. Nesu bandęs valgyti varpučių, bet varnalėšų šaknų skonis man žinomas. Surasti jas dabar sunkoka, turi būti peržiemojusios pirmametės tos šaknys, o jei varnalėša jau žydėjusi, jeigu ji antrametė, šaknys jau nevalgomos, jau kaip medžio karna.
Gegužės pirmąją – pirmas ekskursantų laivas iš Druskininkų į Liškiavą. Vandens Nemune nelabai daug, Krūčiaus srovė irgi menka. Žiedų daug, anksti šiemet sužydėjo lieknosios plukės, kaštonai, obelys, česnakūnės. Bet gražiausiai atrodo žydintis raudonasis ąžuolas – visa jo laja ryškiai gelsva. Gegužės penktąją išsiskleidė balti meškinių česnakų žiedai. Ir alyvos jau žydi, ir geltonosios akacijos. Liškiavoje kasdien girdžiu upsinčius kukučius. Gieda sodinė devynbalsė, bet visai nėra lakštingalų. Radijas praneša, kad Varėnos krašte jau penktos klasės miškų gaisringumas. Silpnas lietus gaisrų pavojaus nesumažina, nes perdžiūvusi yra miško paklotė.
… Gegužės 22-ąją, Biologinės įvairovės dieną, pasivaikščiojau Druskininkuose po „Eglės“ sanatorijos „Vaistažolių sodą“. Viskas labai gražu ir visko daug. Ir drėgmės reikalaujantys augalai palaistyti, ir apmulčiuota smulkinta pušų žieve, ir pakalkinta kur reikia. Truputį gal negerai, kad nepabandyta supilti kokio „terikono“’, visas Sodas labai lygus. O juk kai kurios rūšys daug geriau jaučiasi kalvelės papėdėje, o kitos – viršūnėje. Be to, supylę nors ir mažą kalvelę mes turime ir pietinį, ir šiaurinį šlaitą. Atsiranda skirtingos pusiau natūralios buveinės. Šiaurinėje kopos papėdėje ir meškiniai česnakai, ir šventagaršvės pasijustų šiek tiek priartėjusios prie savo tikrojo biotopo. Laistymas dar ne viskas, drėgmė turi būti ne tik dirvožemyje, bet ir ore, šalia augalo lapų…. Nesunku žvelgti kritiškai, kai darbas padarytas (šio „Vaistažolių sodo“ prie „Eglės“ sanatorijos atidarymas buvo 2017-ųjų vasarą), bet bandyti patobulinti turbūt visada galima..
… Gegužės 24-ąją pražydo radastos krūmai, sugeltonavo krūminės sidabražolės žiedai. Radasta (smulkialapis erškėtis) rodo, kad vasara prasideda, o ką pranašauja taip anksti pražydusi krūminė sidabražolė? Matyt, sulauksime šiais metais dar visokių anomalijų. Sausra vis tęsiasi. Viskas žydi, bet žiedai išsilaiko neilgai. Dejuoja gėlininkės, kad ir stropus laistymas kai kurių augalų neatgaivina, nes labai sausas oras.
Vasara. Varėnos krašte – ekstremali sausra
Iš Šveicarijos, turtingos, truputį egzotiškos ir labai estetiškos šalies, paštas atgabeno atviruką, kuriame – labai lygus ežeras ir daili kaštonų alėja. Taip ir užrašyta: „Arbon am Bodensee, Kastanienallee“. O ant pašto ženklo nupieštas žydintis pomidoras. Užrašyta lotyniškai „Lycopersicon esculentum“. Abejonių nelieka, čia tas pats pomidoras, kurio vaisius ir mes valgom. Įdomu, žinoma, bet žvelgiant į tas grožybes kyla ir klausimų: ar žydinčiuose kaštonuose dūzgia kamanės, ar tie dekoratyviniai pomidorai yra jau paskutinis selekcininkų atradimas, ar sulauksime dar tokių veislių, į kurias be pašaipos negalėsime žiūrėti. Iš tolo, žinoma, nesunku kritikuoti, bet juk yra universalūs dėsningumai – ir turtingose šalyse savo gyvenimą žmogus gali taip grožybėmis praturtinti, kad prasideda tik paikiojimas. Tas paikiojimas yra dviejų rūšių: geras būna tada, kai ruošiama tikra šventė, kurioje žiūrovai tokie pat aktyvūs kaip artistai; o blogas tada, kai apie kokią nors kūrybą niekas nė negalvoja – vieni maivosi, kiti spokso. O gulėt nuogam prie jūros ir laukti kol nukris tau koks vaisius irgi yra paikiojimas. Todėl aš ir sakau: nebereikia vasarą keliauti į Pietų šalis. Nieko naujo ten nebepamatysi, nes viskas, kas kadaise buvo svarbu, ką pietiečiai atsigabeno iš Amerikos bei Afrikos, jau yra ir Lietuvoje – ir saulėgrąžos, ir kaštonai, ir bulvės, ir pomidorai, ir vynuogės, ir kukurūzai… Gyvenimo išminties dabar reikia mokytis iš šiauriečių. Jeigu tik turi laisvo laiko ir pinigų – važiuok į Šiaurę. Ir nebūtinai į Skandinaviją. Tuoj pat už Peterburgo prasideda taiga. Ir žuvingi Karelijos ežerai. Ir niūrūs eglynai. Važiuok ir į Šiaurės Uralą, į Archangelsko tundrą. Kai sugrįši, pamatysi, kokia turtinga ir įvairi Lietuvos gamta.
Didžiausias mūsų kraštovaizdžio stebuklas yra augalai. Visiems tas mūsų augalų pasaulis, rodos, turėtų būti įdomus. Bet kartais matau, kad iš dvidešimties aštuntokų klausosi tiktai dešimt. Vienok reikia pasakoti ir rodyti taip, tarsi klausytų visi… Ekskursijų grupės ir grupelės būna labai įvairios Jaunos šeimos dabar nebijo keliauti su visai mažais vaikais, o dar, žiūrėk, ir šunelis iš paskos bidzena. Ir tai yra gerai. Kuo margesnė kompanija, tuo įdomiau. Štai atvažiuoja dviračiais į Sodą prie Krūčiaus mokslininkas kristalografas su dviem sūnumis, vyresnysis dvyliktokas jau žino, kad studijuos lietuvių kalbą ir literatūrą, o jaunesnysis, aštuntokas, labai domisi augalais. Botaniniu taku vaikštome dvi valandas, nors kartais jį galima apibėgti ir per pusvalandį. Paskui tas aštuntokas pasiguodžia, kad natūralioje buveinėje dar nėra matęs nė vieno orchidinio augalo.
Keliaujame prie orchidinių, kurie slepiasi netoli, bet jau ne mūsų parko Retųjų ir vaistinių augalų kolekcijos plotuose, o privataus miško pievelėje, Vaikšnoro Ravo aukštupyje. Žydi čia dideli plačialapiai skiautalūpiai, kelia žiedynus dvilapės blandys ir šliaužiančiosios sidabriukės. Vis tai mūsų krašto orchidiniai, globojami ir saugomi taip pat kaip ir visoje Europoje. Ne visi tie orchidiniai atrodo egzotiškai, ne visi žydi ryškiai, bet užtenka vieną kartą pamatyti bent vieną augalą iš šios šeimos, ir jo nepamirši jau niekada. Taip atsitinka ir tą kartą, kai tas aštuntokas, pažįstantis jau daug pievos ir miško augalų, sustoja prie žydinčių plačialapių skiautalūpių… Pažinimą turi lydėti nuostaba. Oranžerijoje nuostabos, žinoma, daugiau, bet juk ne kiekvieną nustebimą tu prisiminsi ilgai. O kai pamatai retą ir gražiai žydintį augalą savo krašto miške, tai jau yra atradimas.
… Kalendorinė vasara prasideda vis dėlto nelabai linksmai. Kodėl negirdžiu nei griežlių, nei putpelių? Nebuvo šių paslaptingų pėsčių paukščių pavasarį, nėra ir dabar. Machaoną, puošniausią Lietuvos drugį, matau irgi retai. Šiemet atrodo, kad ir volungių, ir lakštingalų mažai beliko. O pavasarinė sausra tęsiasi. Dauguma augalų kenčia, net ir tie smėlynų sukulentai, kurie prie sausros yra prisitaikę, vidudienį atrodo prastai. Pajuodo net šventagaršvių lapų kraštai, o juk šie augalai glaudžiasi prie šaltinių.
… Birželio 12-ąją Liškiavoje termometras rodo 34 laipsnius karščio. Musteikoje – trisdešimt penki su puse. Varėnos rajone paskelbiama ekstremali sausra. Birželio 16 dieną atslinko virš Liškiavos tamsiai mėlynas debesis – ir pabiro iš dangaus ledai, ne apvalūs, o suploti, vieno cento didumo. Tokia kruša greitai baigėsi, bet aguročių lapai liko skylėti.
… Birželio 17-ąją jau žydi liepos. O juodalksnių pavėsiuose jau pasirodo net vaivadrugiai. Drėgnesniuose erozinių raguvų šlaituose prinoko žemuogės, nemenkas jų derlius, bet uogos nelabai saldžios, ir jų negalima ruošti žiemai. Paskutiniąją birželio dieną Sode prie Krūčiaus svežiuojasi „Medumėlės“ klubas. Gražiai dabar žydi lietuvinės naktižiedės, ir visi šio klubo nariai, botanikai profesionalai ir mėgėjai, gali įsitikinti, kad pusiau natūralios šio ypač reto augalo buveinės atrodo neblogai.
… Liepos 7 dieną stačiame miško šlaite netoli Nemuno, tarp Liškiavos ir Kartaklonio, aptinku didžiulį, gal trijų arų žydinčių šakotųjų šiaudenių sąžalyną. Tai reti, globojami lelijinių šeimos augalai. Iki šiol Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje žinojome gal tiktai keturias šio augalo buveines, gražiausiai jis atrodo Aukštagiryje prie Skroblaus, kur nedideliame Locus Klasicus plotelyje veši net keturios Raudonosios knygos rūšys. Ši ką tik atrasta šakotojo šiaudenio buveinė yra nutolusi tik 200 metrų nuo Nemuno, ir labai gaila, kad miško plotas po atvejinio kirtimo čia atrodo tarsi plyna biržė. Toks staigus apšvietimas, be abejo, pakenks šių retų augalų populiacijai. Visi paupiniai miškai turėtų būti griežčiau saugomi, tą sako ir įstatymai, bet tikrovė kol kas kitokia.
… Į Liškiavą jau nebeplaukia laivas iš Druskininkų, per maža vandens Nemune. Jau rausta šermukšnių ir putinų uogos, jau juoduoja aronijos. Jau valgomi vasariniai obuoliai.
Liepos 17-ąją prasideda rugiapjūtė. Liepos pabaigoje – vėl karščio banga. Sausra tęsiasi. Visiškai sudžiūvo neprinokusios kultūrinės gervuogės. Nelaisčiau aš jų, žinoma. Staiga nurudavo liepaičių lajos. Ir nuo senų liepų jau krinta geltoni lapai. Užklydo vienas šernas. Norint atsekti jo maršrutą, nereikia nė pėdsakų žiūrėti – kai išsivoliojo purvo vonioje prie pirties tvenkinėlio, kai keliavo link šėryklos įprastu taku, vis trynė dumblinus šonus į medžių kamienus.
Rugpjūčio pradžioje jau žydi jurginai. Prie Krūčiaus atvyksta grupė botanikų iš Kauno, iš Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo. Visada malonu susitikti su specialistais, kurie augina šimteriopai daugiau augalų, bet pamatę retųjų rūšių natūralizacijos buveines prie Liškiavos, iš karto įvertina šios vietovės unikalumą.
… Kolega Algimantas Černiauskas grįžta iš Italijos ir praneša tokią naujieną: Padujos universiteto Botanikos sode prie pat įėjimo auga durnaropės. Gi mano durnaropės dabar žydi antrą kartą. Pakartotinai pražydo ir kregždūnės, ir žalsvosios naktižiedės, o pieviniai šalavijai žydi jau trečią kartą. Niekada dar šitaip nebuvo. Vis tai yra sausros padariniai. Rugpjūčio pradžioje šiek tiek palijo, todėl ir atgijo kai kurie augalai.
Baigiantis kalendorinei vasarai Liškiavos kultūros centre atidaroma Lietuvos laukinės gamtos fotografų klubo nario Jono Bilinsko nuotraukų paroda. Autorius pradžioje rodo savo filmą, kuriame užfiksuoti unikalūs retųjų paukščių ir žvėrių gyvenimo akimirksniai. Kai pamatome, kaip vištvanagis atsineša į savo postą vištą ir pradeda ją doroti, Jonas Bilinskas truputį sustabdo filmą ir aiškina: čia vištvanagis parodys šeimininkėms, kaip reikia teisingai nupešti vištą. Filmas vėl sukasi, ir tas taurus plėšrūnas, pasiguldęs vištą ant nugaros, aštriu snapu traukia iš pilvo žarnas. Bet buvo ir gražių vaizdų, ypač filmuotojui pavyko parodyti, kaip barsukai ruošiasi žiemai – glėbiais velka į savo urvą rudus klevo lapus.. Tą pačią dieną pavyko ir man pastebėti (savo darže, prie pat namo), kaip smėlėtoji amofila slepia didelį žalsvą, leisgyvį, matyt, paralyžuotą vikšrą. Pamačiau aš tą amofilą, neramiai bėginėjančią tarplysvyje, ir žiūrėjau į jos darbą gal penketą minučių. Kai pradėjau stebėti, vikšras jau gulėjo vos vos krutėdamas, o šalia jo amofila rausė urvelį ir žemes savo nasruose nešė tolokai nuo urvelio, gal už 15 centimetrų. Rausė, rausė, tada atbula įtraukė vikšrą į urvą. Nežinia, kaip ten ir sutilpo, nes ir vikšras nemažas, ir pati amofila dvigubai ilgesnė už vidutinišką vapsvą. Išlindusi amofila paslėpė urvelį, bet ne ta pačia žeme, kurią sukrovė į kupstelį, o graužė kietą keliuką čia pat, prie urvelio. Ant paslėpto urvelio uždėjo akmenuką, kurio ilgai ieškojo, bėgdama ratais. Dirbo amofila labai skubėdama, tiesiog karštligiškai, gal bijojo, kad vikšras gali atsigauti, o jis ten tikriausiai bus maistas iš kiaušinėlio išsiritusiai amofilos lervai. Tiesą sakant, amofila daug ką darė nelabai racionaliai, bet niekas jos nepamokys.
… Dabar, kalendorinei vasarai baigiantis, kiekvieną naktį miške prie Nemuno šaukia naminė pelėda. Liškiavos kapinėse prieš rytą ūkčioja pelėdikė (Athene noctua). Ornitologai šios gana retos rūšies statusą kol kas apibūdina tiktai šitaip: nepakankamai ištirta. Ji maža, tokia kaip lututė, jos garsas girdimas tik iš arti. O vieną rytą lietaus kubile surandu plaukiojantį šikšnosparnį. Tiktai galvelė lauke, o visas vandeny pliuškenasi. Iškeliu su kauptuku, žinau, kad aštrūs jo dantys. Bet padėtas kieme ant žolės nepakyla. Sušalęs. Tik rausiasi į tankesnes žoles kaip kurmis. Paliestas piktai čypia. Atsitraukiu ir stebiu: pamažu pamažu pėsčias keliauja šikšnosparnis ir pasislepia po mediniais pirkios laiptais. Gerai, galvoju, dabar jo net katinas neras. Pratūnos dieną, apdžius, o vakare pakils ir pratęs savo keliones, tai tikriausiai migrantas. Man rūpi, kad neprapultų žvėrelis, bet turiu prisipažinti, kad didelės simpatijos šitai „skraidančiai pelei“ nejaučiu. Žaltys man gražus, beveik tobulas savo buveinėse, o šikšnosparnis atrodo tarsi koks kentauras. Rupūžė man atrodo irgi gražesnė už šikšnosparnį.
… Rugpjūčio 29-ąją vėl 30 laipsnių karščio. Ir trumpa liūtis. Sausra vis dėlto tęsiasi, tokia menka liūtis negali sumažinti miškų gaisringumo, nes paklotė perdžiūvusi.
Henriko Gudavičiaus nuotraukos
