Augustas UKTVERIS

Dūmų uždanga – diletantai

O medienos bosas tuokart sakytų: valstybinių miškų reformos karavanas juda – nelokite šuneliai!

Miškininkų mitingo prie Seimo 2017-03-16 metu...

Daugel gyvenimo žvaigždučių (tik nepaniokite čia žopso-popso elementų) regėjusieji ganėtinai gerai žino, jog ateinant demokratiniu keliu vis naujiems valdžios karavanams (ir Seime, ir… –isterijose), tų karavanų vedliai (o ir eiliniai seimūnai), kurie yra naujieji tos srities žygeiviai, savotiškai yra pasmerkti kurį laiką pabūti užribyje, kuris vadinamas nuošale diletantams. Pirmenybių, vadinamų Mamonos arka, dalyviai-profesionalai itin laukia to demokratijos periodo atoslūgio, kai jūra sausumoje ir palieka tuos, kuriuos vadiname diletantais. Jiems greitai po sukaitusia nosimi mamonininkai kiša kaka-kaolino gėrimėlį su spec. ingredientais, kas turėtų sužaidinti geidulį įvairioms reformoms.

Ir tada kad pasigirs pliaukšėjimas vadžiomis! Vykdome reformą!!!

Kiek tokių rėkimų girdėjome, kiek po to žmogelių buvo išvyta į airijas, tačiau niekas nepasimoko, arijos (reformos! reformos! reformos!) vis traukiamos, nes niekas už nieką dėl tų reformų vykdymo Lietuvoje niekada dar nėra su niekuo (bent pinigine) atsisveikinęs. Štai dar prieš 50 metų (dar sovietijoje…) buvo griaudžiama ir dabar teberėkiama apie reformas švietimo sferoje. Pasirodo, mokyklos dėl to griausmo iki šiolei dar ne visos sugriuvo!..

Dabar kad suriks karbauskininkai ir jo samdiniai: reforma reikalinga ir mišką valdant! Bet medžiai tebestovi dar vis, tarytum anoji Trakų salos senoji pilis! Gal todėl, jog, girdi, tik urėdams giljotina artinama (krūmų daug – atšips; arba – su krūmais susidorosime vėliau).

Tačiau veltui čia juokauju… Jei kas atsidūsta, jog šniojamos girios, ak, kaip šniojamos, reikėtų riktelti: maža to! Lietuvai girių nebereikia, tad miškus laikas išnuomoti kokiems 99 meteliams… užsieniečiams!

… Taip (ar panašiai) 2017-03-16 Vilniuje, Nepriklausomybės aikštėje buvo rūgojama apsakant padėtį tų, kurie dirba šalies valstybiniuose miškuose.

Šalies urėdų šiame sambūryje nemačiau, tik tuos, kurie dažniausiai miškuose vaikšto, kurie dūsavo: laikas girią sodinti, o dabar… gal jau kokie žuvėdai girias sodins, o mus pačius pasodins…

Kai Seime reformos (slaptas pavadinimas, sako, buvęs buldozerio „Stalinec“ garbei) eiga balsuojant tądien kiek įstrigo (niekas miškininkų, žinoma, neklausys, per atokvėpio laiką tik buldozerio „Stalinec“ kai kuriuos guolius lobistai suteps – reikia tept!), kai visa nesmagioji, bet išsamioji informacija jau paskelbta „Žaliojo pasaulio“ š.m. kovo 2 d. numeryje („Išvijo tėvelį iš miško!..“), lyg ir metas pasikalbėti su Virginija VINGRIENE, LR Seimo Aplinkos apsaugos komiteto nare (buvusia susivienijimo žali.lt viena iš steigėjų bei vadove).

Nepretenduoju, kad Jūs „Žaliajame pasaulyje“ atliktumėte vienokią ar kitokią išpažintį, tačiau vis tiek pokalbio pradžioje norėtųsi pasiteirauti: ar jaučiatės pakankamai susipažinusi su esama būkle Lietuvos miškuose (o ypač – valstybiniuose), ar Lietuvos girios Jums yra šiokia tokia gilesnė savastis, ar tik koks darbinis arkliukas, kai Seimas svarsto šalies valstybinių miškų valdymo peripetijas?

Aš esu iš miškingojo Druskininkų krašto, iš miškininkų šeimos. Nuo miškų nenutolau ir baigdama agronomijos studijas Aleksandro Stulginskio universitete. Beje, studijuojant taipogi buvo miškininkystės disciplina. Šiandien manau, jog esu labiau miškininkė, nei agronomė. Be abejo, visų smulkmenų, su kuriomis susiduria miškininkai profesionalai, negaliu žinoti…

Jei kas anksčiau domėjosi mano veikla (ir susivienijime žali.lt), miškų tematika visada man buvo vienas iš svarbiausių „arkliukų“. Teko daug dirbti ir gilinantis į esamą Miškų įstatymą. Buvome netgi parengę kreipimąsi į Konstitucinį teismą dėl galimo Miškų įstatymo 11 straipsnio prieštaravimo Konstitucijos 54 straipsniui.

Dėl valstybinių miškų valdymo reformos: ar turite daugiau klausimų, ar atsakymų?..

Deja, klausimų esama kur kas daugiau… Atsakymai, kurie atėjo iš Aplinkos ministerijos pusės, yra tik kaip kritikos išdava. Turiu prisipažinti: nors aš esu iš valdančiosios dabartinio Seimo daugumos, tačiau vadinu save viena iš šios reformos kritikių.

Jei dėl minėtosios reformos turite daugiau klausimų, tai kokie jie?

Klausimai kyla dėl galimo monopolio parduodant medieną. Gyvename globaliame pasaulyje, visą medieną žemesne kaina gali įgyti vienas asmuo (fizinis ar juridinis), turintis tam finansinius išteklius, o po to pardavinėti kur kas aukštesne kaina. Žinoma, tada galimi ir kitokie variantai. Ar bus visi saugikliai, įgalinantys įsigyti medieną ir vadinamiesiems smulkiesiems vartotojams, įmonėms. Tai juk itin svarbu Lietuvos regionuose, kur reikia plėtoti smulkųjį ir vidutinį verslą. Tad šis verslas turi turėti galimybę medieną įsigyti tiesiogiai, o ne per tarpininkus.

Kone visi pripažįsta, jog permainos reikalingos. Dabartinė reforma, kurios karkasą patiekia Aplinkos ministerija (tam karkasui priešinasi mitinguojantys miškininkai profesionalai, netgi ir mokslininkai), vadintina revoliucine, o ne evoliucine. Demokratinėje visuomenėje tai lyg ir prilygtų mirtino ginklo atgręžimą dabartiniams miškų specialistams – dinkite iš Lietuvos arba…

Na, kalbėsiu paprasčiau: įsteigus įmonę „Lietuvos valstybiniai miškai“ ir medžių kirtėjų galima pasitelkti iš svetur, vadovaujantis logika dėl pigesnės darbo jėgos. Padidinus kirtimų apimtis, turint pigesnę darbo jėgą pradžioje visi ekonominiai rodikliai kad šoktels!.. O po to – pragaištis… Kas tada atsakys už ne momentinės veiklos, o keliolikos metų veiklos rezultatus (tiesa, miškui užaugti reikia kone šimtmečio)?.. Ar viską tada gelbės valstybinių miškų privatizavimo alaso užsakovai?.. Ar reikės regionuose steigti urėdijas, kaipo miškų šeimininkus, kurios už valstybės lėšas turės ne sodinti nusikaltėlius, o mišką?.. Tada gal atsiras Lietuvoje (jei ji dar išliks nepriklausoma išnuomojus girias personai N) kokia nors Lietuvos girių atkūrimą propaguojanti partija, kuriai visi lenksis ir plyšaus: šaunuoliai!

Tokia būtų mano, lyg ir ironiška, vizija, kurią prašyčiau sukritikuoti…

Pernelyg pesimistinis scenarijus… Esu optimistė, stengiuosi kiekvienoje situacijoje iškelti tai, kas yra geriausia, tai plėtoti ir puoselėti.

Bandau įžvelgti tai, kas galėtų atrodyti kaipo blogiausias variantas, kurio išsipildymo tikrai nenorėčiau.

Beje, ir aš nuolat kartoju: kas galėtų prisiimti asmeninę atsakomybę?.. To šiandien tikrai nėra. Kai niekas konkrečiai už nieką neatsako, rezultatai gali būti ir niekiniai. Politikai? Jie tikrai asmeninės atsakomybės nesiima, nors ir balsuoja kiekvienas pagal savo įsitikinimus (ar partijos siekius).

Sakau: reforma yra grįsta pačiais geriausiais norais, esu įsitikinusi, jog niekas kenkti nenori, tačiau ir geri norai, kaip žinome, kai kada nuveda… Ypač tada, kai skubama, juk tada ir atsiranda klaidos. Čia, manyčiau, esama ir Aplinkos ministerijos vadovų patirties stokos.

Gal kvaili tie vakariečiai, kurie sako, jog į priekį reikia eiti „laiptelis po laiptelio“?..

Būtent tuo principu ir reikia vadovautis, o ne siekiu kuo greičiau atlikti reformą, kuo greičiau atitinkamiems politikams prie savo kepurės įsirašyti riebų pliuso ženklą. Niekam neturi būti pakenkta: nei miškams, nei visuomenei, nei gamtosaugai…

Gal galite konkrečiau pasakyti: ko trūksta valstybinių miškų valdymo reformos vežimaityje? Ar tik buldozeris, buldozerinis principas – pagrindinis minusas?

Didžiausia klaida – komunikacijos stoka, kalbėjimosi, bendravimo su miškininkų bendruomene stoka.

Girdžiu klausimą, atskriejantį iš Aplinkos ministerijos: kiek tos komunikacijos reikia – ar reikia diskutuoti metus, ar užtenka diskutuoti tik kokiame Lietuvos miškininkų sąjungos suvažiavime? Gal yra ir kitaip: jei jau pasamdytas buldozeris, pomiškio krūmai ir medžiai greitai įveikiami, o paukščiai išsiskraido į šiltesnius kraštus?..

 

Sakau vienareikšmiškai: deramo bendravimo su miškininkų bendruomenėmis tikrai nebuvo. Todėl ir reformos projektas, nors ir skambantis, tačiau ganėtinai tuščias. Tikrai matau ir aš tą bauginančią viziją: nepasisekus įmonės „Lietuvos valstybiniai miškai“ veiklai, girios gali būti išnuomotos verslo atstovams. Tada verslas iš girių pasiima tai, kas geriausia, valstybei palikdamas riestainio skylę…

Žodžiu, jei ir bus nubalsuota Seime, jog steigiama viena įmonė „Lietuvos valstybiniai miškai“, dirbsiu ta linkme, kad miškams būtų geriau. Kaip politikė sakau, jog negalime palikti ateinančioms kartoms tik kirtavietes. (Jau kovo 20-ąją Seime buvo organizuojama konferencija šia tematika, tačiau joje – tik pakalbėjimai paskubomis… – red. pastaba.)

Beje, socialine prasme, aptariama reforma turi būti orientuojama ne į darbo vietų mažinimą, o kūrimą. Juk Bavarijos miškininkai (Vokietija) dirba ir tokia linkme, kai kuriamos naujos darbo vietos.

Ekonomistai žiniasklaidoje dažnai labai keistai skeryčiojasi, girdi, urėdijos, nors ir dirba pelningai, galėtų daugiau iš girios monetėlių išridenti. Mokslininkai į tai atsako: galėtų, tačiau reikia tada padidinti kirtimų apimtis arba išvyti specialistus (žmones) iš miškų, tiesa, galima ir neišvyti, o mažiau mokėti.

Kita vertus, miškininkystės sferos mokslininkai sako aiškiai (ir pagal Vytautą Landsbergį): miškas – ne morkų lysvė (galima kaltinti, jog jokios naudos iš tos morkų lysvės nėra, tarkime, jau birželio mėnesį), o ir mediena miške vidutiniškai sudaranti apie 20-30 proc. (Kai kas teigia, jog 13 proc., kai kas – jog 40 proc. Viskas priklauso nuo to, kokios kategorijos yra giria.) Visa kita – gamtos vertybės (ir drėgmės režimas, ir dirvožemio apsauga, ir rekreacija, ir grybai, ir…), kurias turint ir klimato kaitą galima kiek reguliuoti…

Ar nejaučiate, kad miškas, kaip trečdalis Lietuvos, kaip ekosistema, miškas, kaip gamtos dalis, plakant reformos arklius yra ganėtinai nepelnytai ignoruojamas?

Medienos ruošėjams, be abejo, tokie klausimai neteiktini – kita veiklos specifika.

Kodėl tos pramonės žvaigždės nepriartėja medžio ir žmogaus link? Nenaudinga visiems būti kartu?..

Tai man taipogi nepatinka. Juk miškas yra pats didžiausias Lietuvos turtas. Ir ne vien finansine prasme. Čia – ir kraštovaizdis, ir rekreacija, ir biologinės įvairovė, ir… Visko nė neišvardinsiu.

Kunigas Ričardas Doveika, kai pamatė, jog jo girią nušniojo kažkokie niekdariai, patyrė didžiulį emocinį šoką. Kažkam dar norisi matyti ir ošiantį medį, ypač, jei po juo sėdėjo tėvai, seneliai…

Liūdina mane ir privatūs miškai. Štai Druskininkų savivaldybėje didesnioji dalis girių – privačios. Liūdna matant, jog kirtimo tempai, mastai tose giriose yra tikrai didingi… Masiniai kirtimai… Liūdna, jog verslas ir privatūs miškai su masiniais kirtimais tik ir siejami… Pirmiausia kertamas medis su juodojo gandro lizdu, kad tik nepaliktų greta ošiantys medžiai.

Valstybiniuose miškuose miškininkystės funkcijos turi būti užtikrinamos. Dėl to man, būnant Seimo nare, yra būtinybė, kad valstybiniai miškai išliktų valstybės rankose. Plotai, kurie rezervuoti nuosavybės atstatymui, turi būti perduodami valstybiniams miškams. Geriau būtų, kad valstybė grąžintų pinigais, o ne mišku. Juk tokios galimybės esama.

Kai kas pastebi, jog valstybinėse giriose esama korupcijos nežymių vežimaičių vadeliotojų. Ar neįtartumėte, jog į valstybinius Lietuvos miškus atlekia visas korupcinio traukinio sąstatas, su labai stotingais mašinistais?.. Kai atsiranda įmonė su vienu centru, atsiranda dar rimtesnės sąlygos veistis diktatūros katinams, kurie pelių ir nebegaudo – centras yra centras, žinote, tokia sosto vieta, prie kurios artintis mirtingajam nevalia?..

Sutinku, monopolis yra pavojinga. Gal mes tos grėsmės nė neįžvelgiame. Čia, kita vertus, turi dirbti tos tarnybos, kurioms korupcijos apraiškos ir parūpsta.

Esate žmogus, iš miško išėjusi…

… tikrai gerai pasakėte!..

… tad turėtumėte suvokti, jog ir valstybinių miškų valdymo vienetai (ar dvidešimt penketai) turi būti steigiami efektyvumo, specialistų veiklos (tvarios gamybos ir asmeninės gerovės) motyvavimo, ekologinio komplekso išlaikymo ir kitais panašiais motyvais vadovaujantis. Galima juk ir geriausius specialistus pasmerkti: įsteigei Telšiuose visos Žemaitijos urėdiją, skyrei 3 specialistus – ilsėkitės ramybėje, esate gyvi palaidoti. Paskui ateina metas tos urėdijos miškus 99 metams išnuomoti privatininkui.

 

Už regioninį aspektą tikrai pasisakyčiau, tik reikia suteikti ir darbui sąlygas, o ne… Alternatyvų tikrai pasigendama…

Augusto Uktverio nuotraukos