Neseniai dienos šviesą išvydo nauja knyga, pavadinta „Nepaprastųjų situacijų valdymas“. Šios knygos autorius – dr. Arvydas Survila, šiuo metu dėstantis sostinėje esančio Mykolo Romerio universiteto (MRU) studentams.
Arvydas Survila yra baigęs Vilniaus universiteto Matematikos fakultetą, dirbdamas tuomečiame Lietuvos MA Geografijos institute Ežerotyros ir pelkėtyros laboratorijoje, 1989-ais apgynė mokslinį darbą (disertacija vadinosi „Daugiamatė ekologinio monitoringo duomenų analizė (Lietuvos ežerų pavyzdžiu“) daktaro laipsniui gauti Vandens problemų institute Charkove.
Anksčiau yra dirbęs ir Aplinkos ministerijoje (ir ministro patarėju), po to aštuonerius metus vadovavo Krizių valdymo centrui prie Krašto apsaugos ministerijos. Šį likvidavus (tokia buvo valdžios dievukų išmintis – specialistai, kurie stažavosi JAV, Švedijoje ir kitose šalyse, buvo paleisti pavėjui), ėmėsi mokslinės bei pedagoginės veiklos. Paskaitas skirtingais laiko periodais skaitė Klaipėdos universitete, Vilniaus Gedimino technikos universitete, o nuo 2011-ųjų – Mykolo Romerio universitete.
Neatsitiktinai naujojoje knygoje publikacijos tampriai susietos ir su aplinkos apsauga. (Beje, vienas iš recenzentų – Rapolas Liužinas, VšĮ „Grunto valymo technologijos“ prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos direktorius.) Knyga „Nepaprastųjų situacijų valdymas“, kaip susivokiau, yra skirta ne vien studentams (mokymui), o ir praktikams (juk civiline sauga besirūpinančiųjų esama ir šalies savivaldybėse). Skirta visiems tiems, kurie turi išmanyti, kaip elgtis esant nepaprastajai situacijai ar domisi šiuo klausimu.
Beje, mes dažnai nugirstame, jog yra kokia nors ypatinga, kokia nors ekstremali situacija, o čia – nepaprastoji… Ar galima visa tai kaip nors neprastai paprastai paaiškinti?
Kiekviena nepaprastoji situacija yra ir ekstremali, tačiau ne kiekviena ekstremali situacija yra nepaprastoji. Ekstremalioji – ta, kurios padarinius likviduoti užtenka esamų išteklių, o nepaprastoji situacija paveikia dideles teritorijas, susieta ir su žmonių sveikata, ir jų gyvybėmis, ir su dideliais nuostoliais, kai viską atstatyti būna labai keblu ir kartais gali prireikti ne vienos šalies (ar ne vienos savivaldybės) visų turimų išteklių.
Rašant šią knygą vadovavausi užsienio mokslininkų ir organizacijų patirtimi, nes Lietuvoje jos pernelyg mažai. Be abejo, esama aiškių apibrėžimų, kas yra įvykis, kas yra ekstremali situacija, kas yra krizė, kas yra nepaprastoji situacija. Į tai siekiau žvelgti sisteminiu, vadybininko rakursu.
Pradedu nuo rizikos suvokimo, jog rizika yra labai svarbi priimant sprendimus. Mums visiems reikia gerai žinoti, kokios grėsmės yra aplink mus. Jų esama gal ir tūkstančiai, tačiau čia turime įvertinti tikimybę joms pasireikšti bei padarinius, kuriuos sukels viena ar kita grėsmė. Kai jau vertiname šiuos veiksnius, pradedame kalbėti apie situacijos valdymą. Tada jau reikia kalbėti apie išteklius: finansinius, žmogiškuosius, įrangą bei medžiagas ir… vadybos metodus.
Nepaprastosioms situacijoms reikia ruoštis. Po nepaprastosios situacijos reikia atkurti: bendruomenės ryšius, verslą, neminint jau statinių… Knygoje į bendruomenių vaidmenį valdant nepaprastąsias situacijas, socialinę pusę yra kreipiamas gal ir esminis dėmesys.
Jums atsidūrus MRU situacija atrodo suvis optimistinė (gal čia ir nejuokauju), nes bus parengti atitinkami specialistai… Ko mokote studentus?
Dėstau šešis dalykus: strateginį projektų valdymą, projektų vadybą, kokybės vadybą, rizikos valdymą, rizikos vertinimą ir nepaprastųjų situacijų valdymą. Šiuo metu taip pat esu paskirtas magistrinių studijų programos „Nepaprastųjų situacijų valdymas“ vadovu (programa unikali, nes tokia egzistuoja Lietuvos universitetuose tik MRU).
Matematikas ir knygos rašymas – lyg ir tolimos sritys, tačiau ko tik nenutinka su žmogumi…
Knygą, žinoma, ne grožinę, rašant taipogi reikėjo daug dėlioti ar net skaičiuoti. Į esmę, rašymą privalėjau žvelgti sisteminiu rakursu. Čia – ir matematiko kelias pravertė.
Žinoma, pravertė ir mano aplinkosauginės žinios. Tiek iš darbo Geografijos institute, tiek Aplinkos ministerijoje (pradžioje – tuomečiame Aplinkos apsaugos departamente, kuris buvo atskaitingas Seimui), tiek Krizių valdymo centre.
Knyga „Nepaprastųjų situacijų valdymas“, kurią aptariame, yra gana stora (392 puslapiai), tad ir teiraujuosi: ko reikėjo lįsti į tokį brūzgyną?
Tiesiog buvo imtasi paruošti „Nepaprastųjų situacijų valdymo“ magistrinių studijų programą, tad reikėjo dėstytojo, kuris imtųsi tokios temos. Tad nuo 2011-ųjų esu čia docento pareigose. Šiuo metu – MRU Politikos ir vadybos fakulteto Vadybos institute. Aptariamos tematikos paskaitas kviečiamas skaityti ir kitus universitetuose.
Ką, Jūsų nuomone, naujoji knyga „Nepaprastųjų situacijų valdymas“ teikia: mokslui, studentui, praktikui?
Mokslas – pamatas, kuris gali tapti atskaitos tašku vienam ar kitam veiksmui. Lietuvoje šioje srityje neturime tokios bazės (turiu omenyje ir įvairius tyrimus, modelius), kaip JAV ar kitose panašiose šalyse. Kita vertus, mokslas šioje srityje suteikia ir savotiškas nišas būsimiesiems darbams ateityje. Štai ir manęs paprašė, jog galėčiau moksliškai pagrįsti turizmo srityje klausimus, susietus su nepaprastųjų situacijų valdymu. Tarkime, kaip Lietuvoje turizmo verslą gali paveikti teroristai, ko čia reikėtų imtis, kuo vadovautis ir pan. Čia – ir mokslinė, ir praktinė pusės. Kita vertus, norint praktinio žingsnio, reikia mokslinių išvadų. Reikia žinoti, pavyzdžiui, kokia valdymo struktūra suveiks, kuri – ne.
Kaip minėjau, studentams pateikiama informacija yra ne vien iš Lietuvos. Žvelgiama globaliai. Dėl to ir knygoje „Nepaprastųjų situacijų valdymas“ informacija pateikiama ne vien mokslinė, o ir praktinė. Nes tai sietina su visomis gyvenimo sferomis. Manyčiau, jog tai, apie ką rašoma knygoje, labai aktualu ir praktikams aplinkosaugininkams, ir švietimo, susisiekimo ir kitų sistemų darbuotojams. Vien orlaivio iš Lietuvos nukritimas Baltijos jūroje juk aiškiai išryškino vieną pusę – visi dirbo savo nišose (pagal surašytas procedūras), tačiau nebūta lyderio, kuris imtųsi apibendrinančiai jungti visų veiksmus, lyderiauti.
Lietuvoje būta gero pamokymo, kai dar sovietiniais metais ties Klaipėdos uosto vartais audros metu sukiužo tanklaivis „Globe Assimi“, „padovanodamas“ smėlėtai Baltijos pakrantei didžiulį kiekį naftos produkto, kuris iki šiolei dar „ilsisi ramybėje“ ir po žeme užraustas… Kaip tai vadintumėte: incidentu, ekstremalia situacija ar nepaprastąją?
Pradžioje – incidentas. Tačiau tai jis gali tapti ekstremalia situacija ar net ir nepaprastąja situacija, paveikiančia didelę teritoriją, didelį turtą, turinčia tiek socialines, tiek ir kultūrines bei kitokias pasekmes. Nukrito lėktuvas – incidentas. Dega butas – incidentas, namas – ekstremali situacija. Miesto gyvenamųjų namų kvartalas dega – nepaprastoji situacija, nes reikia paramos iš išorės. Tarkime, avarija Černobylio AE iš karto tampa nepaprastąja situacija.
Dabar Lietuvoje, regis, yra taip: ekstremalių ar nepaprastųjų situacijų valdymas yra „įdėtas“ į atskirų žinybų nišas, tačiau bendro vadovavimo lyg ir nėra?
Visiškai teisingai, tačiau įvykus ekstremaliai situacijai į darbą įsitraukia Vyriausybinė ekstremalių situacijų komisija, kuri teikia rekomendacijas Ministrui Pirmininkui.
Prie Vidaus reikalų ministerijos yra Valstybinė ekstremalių situacijų komisija. Ar ji negali atlikti koordinatoriaus funkcijų?
Komisija yra komisija. Jos kitokia funkcija. Tačiau po teroristinių įvykių Paryžiuje darosi aišku, jog reikia žvelgti kur kas plačiau – per socialinę, švietimo prizmes…
Juk ir grėsmės yra skirstomos į gamtines (pastarosios pagal kilmę yra meteorologinės, hidrologinės, geologinės) bei klimato kaitos, technologines ir tyčines (terorizmas ir pan.).
Kokios, Jūsų manymu, gamtinės grėsmės Lietuvoje gali peraugti į nepaprastąją situaciją?
Na, tarkime, avarija Kruonio HAE, kai susprogdinami pagrindiniai vamzdynai, kuriais teka Nemuno vanduo, nevadinčiau gamtine, tai būtų jau tyčinė, kai elgiamasi antisocialiai.
Reikia vertinti įvykių grandinę. Tarkime, sostinėje sprogo „Vilniaus vandenų“ magistraliniai vamzdžiai. Techninė avarija. Iš vamzdžių pasiliejęs vanduo nuplauna šlaitą – lyg ir gamtinė. Po to – socialinės grėsmės, nes užtvindoma purvu ir vandeniu magistralinė gatvė, sutrinka eismas, galimos automobilių avarijos… Žodžiu, vienos grėsmės sukelia ir kitas.
Ar užvertus šią knygą galima bus sakyti: rašoma ir nauja?
Tema galėtų būti ir tokia paprasta: kaip užtikrinti mūsų institucijų tęstinumą, kai yra nepaprastoji situacija. Idėja suvis nenauja. Net yra tekę vesti tokia tema mokymus. JAV nuo 2007 metų šalies prezidento nurodymu privaloma garantuoti tiek viešojo valdymo institucijų, tiek verslo įmonių veiklos tęstinumą. Turime žinoti, kaip turi elgtis ir bendruomenės, nevyriausybinės organizacijos…
… dangui pajuodus, pajautęs, jog nėra elektros, neveikia radijas, telefonas, užkapstytas internetas, jau ir turėčiau sėsti į automobilį bei važiuoti į sodybą, kur dar liko kompoto, džiūvėsių?…
Klausimas yra kitoks: ką veikė kažkas iki to, kad nebūtų taip teirautasi. Neturėdami informacijos, nežinodami, ką tokiu atveju veikti, elgiamės kaip anos pelės, bėgančios iš skęstančio laivo. Svarbu, jog situacijoje būtų adekvačiai suvokiama, adekvačiai veikiama.
Dėkoju už pokalbį.
Augusto Uktverio nuotraukos
