Vacys PAULAUSKAS

Žvėrį nušauna, o žuvį kankina…

Patyrusio žvejo atsivėrimai

Stasys JAKUTAVIČIUS

Taip jau surėdyta, kad kai kurios nuostatos prasiskina sau kelią ir tampa norma. Dauguma jas priima ir neabejoja jų pagrįstumu. Tačiau visada įdomu sutikti gamtą gerbiantį, ankstesnius laikus prisimenantį žmogų, kuris kritiškai vertina naujoves ir pasisako prieš jų taikymą. Kaip tik toksai yra nuo mažumės susigyvenęs su gamta ir žvejyba, dabar Vilniuje gyvenantis Stasys Jakutavičius.

Tėvą prisimenant

Stasio Jakutavičiaus tausojantį požiūrį į gamtą lemia Molėtų krašto ežerai ir šviesios atminties tėvo žvejybinė bei aplinkosauginė veikla.

„Gimiau Molėtų r. Papiškių kaime 1950 metais. Mano tėvas Pranas buvo 1920 gimimo ir žvejoti pradėjo Inturkės žydų artelėje prieš Antrąjį pasaulinį karą. 1944 m praslinkus frontui į armiją nepateko, nes žvejų, kaip maisto ruošėjų, neėmė į kariuomenę. Pokariu 1953 m. Vilniuje veikė Mažosios žuvininkystės trestas, nuo 1954 vadinamas Mažosios žvejybos trestu. Jis suburdavo pagal sutartis žūklaujančias žvejų arteles. Tėvukas priklausė artelei „Naujasis žvejys“. Pradžioje tapo brigadininku, vėliau, iki 1957 metų, buvo pirmininkas. Nuo 1957 metų kūrėsi Molėtų žuvininkystės tarybinis ūkis ir tėvas, su keturių klasių išsilavinimu, neteko darbo“, – prisiminė S. Jakutavičius.

Tais pačiais 1957 metais liepos 26 d. prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos įsteigtas Gamtos apsaugos komitetas (GAK). S. Jakutavičius prisimena, kaip 1958 m. sausyje motociklu Emka pas tėvuką atvyko GAK atstovas ir prikalbino dirbti Galono, Gėluoto, Išnarų, Kertuojų, Juodųjų ir Baltųjų Lakajų ežerų prižiūrėtoju. Anot pašnekovo, gal GAK turėjo kažkokių sumanymų, nes apie 1964 m. prie Kertuojų ežero atsirado Antano Sniečkaus vila.

Tarp kitko, 1969 metų Algirdo Šaulio knygos „Turistui meškeriotojui“ antrajame leidime rašoma: „Juodieji Lakajai, netoliese esantys Kertuojai ir Išnarai yra medžioklės-žūklės draustinyje. Juose pačiam, aistringasis meškeriotojau, nėra kas veikia nei spiningu, nei meškeryte“. Knygos pabaigoje įvardijant vandenis, kuriuose mėgėjiška žūklė uždrausta arba ribota, randame, kad medžioklės-žūklės ūkio draustiniuose – Kertuojų, Išnarų, Juodųjų Lakajų ežeruose – mėgėjiška žūklė nuo kranto leidžiama tik vietiniams gyventojams.

1968 m. išleistoje knygoje „Medžiotojo ir žvejo vadovas“, be minėto leidimo meškerioti vietiniams gyventojams, teigiama, kad vandens draustinių teritorijoje draudžiama medžioti, žvejoti, bet kokiais būdais žaloti gamtą. Medžioklė ir žūklė čia leidžiama tik su GAK leidimu.

„Prižiūrėtojas nebuvo rajoninis gamtos apsaugos inspektorius. Tėvas atliko daugiau prevencines funkcijas negu baudžiamąsias. Tvarkos pažeidėjai jo privengė, nes niekas nežinojo, kada ir prie kokio ežero jis pasirodys, – apibūdino prižiūrėtojo darbą S. Jakutavičius. – Kai iš GAK buvo gautas 5 arklio galių ZIPF – valties variklis, būta kaime dar žmonių net neįsivaizdavusių, kaip valtis gali būti su motoru. Kai kurie galvojo, jog variklis tikriausiai pritaisytas prie irklų. Kaprizingas buvo tas varikliukas ir kartais neužsivesdavo. Svėrė jis 21 kg, tad užsimetus ant peties, su bakeliu benzino rankose nusinešti puskilometrį iki ežero nebuvo sunku. Ežerų prižiūrėtoju tėvukas dirbo iki 1975 m.“

Vaikystė prie ežerų

Žvejo ir gamtosaugininko vaikui nuolatinis bendravimas su gamta išugdė pagarbą jai, kuri liko vertybe visam gyvenimui. Gal kaip tik tokie sodrūs S. Jakutavičiaus vaikystės prisiminimai. Panašiu žveju į tėtį Stasiukas pasijuto ketverių, kai pirmą kartą gavo palaikyti traukiamo bradinio virvę, o vėliau, sulaukęs šešerių, pradėjo meškerioti.

„Pirmą kartą meškeriojau žiemą, Kertuojų ežere. Tėvas pažadėjo vestis ant ledo, jei šalčio nebus daugiau kaip 10 laipsnių. Ryte termometras rodė 7, ir mudu išėjome, – prisimena pirmą žvejybą S. Jakutavičius. – Tada pirmą kartą pagavau 7 ar 8 žuveles. Paskui prasidėjo vasarinė žvejyba. Eini liūnu, randi kieto kranto salelę, poros metrų gylį ir užmetęs meškerę gali žvejoti.“

Vasarą prasimanyti gyvo masalo kaime nebuvo problema. Bet ir žiemą meškeriotojai rasdavo išeitį, net pačiame viduržiemį.

„Iš kur paimti sliekų sausio mėnesį? – klausia meškeriotojas Stasys ir porina. – Būdavo eini prie ežero, kur 10-15 cm įšalusi pieva. Su koja sniegą atsikapstai ir peikena atsikerti velėnos. Apverti ją, o ten sliekučiai susirietę raudoni tupi. Prisirinkai į dėžutę ir jokių mandrybių. Dar žiemą naudodavom „cipus“, taip buvo vadinamos apsiuvų lervos. Į eketę įkišus aplaužytomis šakomis pagaikštį ir jį pasukinėjus ištraukdavom kuokštą vandenžolių su „cipais“. Apie uodo trūklio ir musės lervas kalbos nebuvo, jų niekas nežinojo, bet avižėlės buvo gaminamos ir naudojamos. Žiemą daugiausiai meškeriojome plūdine meškerėle. Vyrai, ypač ant pirmo ledo, eidavo blizgiauti, bet aš ant žieminių blizgučių taip ir „neužkibau“. Vasarą, be sliekų ir „cipų“, nepamainomu patiekalu, ypač raudėms, buvo laumžirgiai. Šių raudonpelekių žuvų žūklei tiko iš laibos pušaitės ir berželio sudurta meškerė, su sunkia iš pušies žievės išdrožta plūde. Tokia meškerė tiko tarp augalų taikliai užmesti masalą net vėjuotą dieną ir įveikti svarų laimikį.“ Tradicinė 4-5 m meškerė tiko meškerioti ir kitoms žuvims.

Guvus prie mokslų ir žuvų

Guvus vaikas ne tik anksti žveju tapo, bet ir mokyklą būdamas penkerių lankyti pradėjo. Tėvai, kad vaikas vienas namuose nebūtų, kartu su vyresne sesute už kilometro į Inturkę mokslų semtis išleido. Stasiukui mokytis patiko, tarp bendraklasių niekuo nesiskyrė. Tuo metu į mokyklą atvyko dirbti jauni mokytojai, o kaimo vaikams labai rūpėjo popamokinė veikla, meistravimas dirbtuvėse, konstravimas, noras kažką padaryti.

„Mokytojai dirbo sąžiningai, iš pašaukimo. Sudarė sąlygas užklasinei veiklai. Norėjai, galėjai krapštytis į valias, – prisimena Inturkės vidurinės mokyklos laikus S. Jakutavičius. – Man namo tik kilometras su trupučiu, o buvo vaikų, kurie vakare žiemą per laukus po keturis kilometrus įveikdavo. Užtrukdavom mokykloje, nes buvo įdomu. Turėjom jau Anapilin išėjusį pokarinės laidos gerą fizikos mokytoją Albertą Umbrasą. Patiko jo pamokos, tad po mokyklos baigimo patraukiau į techniškus mokslus, tapau radiotechnikos specialistu. Po studijų – armija, šeima, bet meškeriojimas nenutrūko. Dažnai grįždavau į gimtinę, įvairius darbus dirbau, šieno papjaudavau. Kai lydavo, ar šiaip darbų nebūdavo, o ypač sekmadieniais, kai dirbti buvo negalima, su tėvuku plaukdavome meškerioti. Išvis jį meškeriojantį aš daugiau matęs negu su tinklu, nors šis įrankis dažnai padėdavo išgyventi. Kaime ne visi žvejodavo, ne visi turėjo noro ir laiko. Nuo prieškario žmonės tinkliuką statydavo. Tikslas buvo pasigauti sau pavalgyti. Jokių pardavimų nebuvo.“

Iki GAK įsteigimo vandenyse, nepriskirtuose žuvies pramonės įmonėms, žvejų kolūkiams ir nepagrindiniams žuvų paruošėjams, žuvų ir vėžių sportinė žūklė asmeniniam naudojimui buvo leidžiama: vienu statomuoju tinklu iki 20 m ilgio, kurio akys ne mažesnės kaip 22mm; trimis bučiais vėžiams gaudyti iki 80 cm ilgio kiekvienas; šniūru, turinčiu ne daugiau kaip 25 kabliukus.

Šie duomenys paimti iš Žūklės taisyklių Lietuvos TSR vandenyse, kurios – 1957 m. išleistoje knygoje „Meškeriotojas“.

1974 m. patvirtintose Mėgėjiškos žūklės Lietuvos TSR vidaus vandenyse taisyklėse tarp mėgėjiškosios žūklės įrankių tinklų, šniūrų (teisingiau jas vadinti ūdomis) neliko. Leidžiami tik trys bučiukai bei samtukai vėžiams gaudyti. Apie tuos senus laikus S. Jakutavičius prasitaria:

„Mes alkani nebuvome, betgi buvo šeimų, kurių vaikai negalėjo eiti į mokyklą, nes neturėjo kuo apsiauti. Tiems, kas gyveno prie ežero, žvejyba buvo priverstinis užsiėmimas. Tais laikai tikrai žuvies buvo. Tai matau vartydamas tėvo senus penkių žmonių brigados popierius. Juose sutartys su įsipareigojimais, kiek centnerių, kuriame ežere, kokiame kvartale pagauti lydekų, kuojų ir kitų žuvų. Reikia manyti, kad tos sutartys buvo ne šiaip sau surašytos ir sėkmingai vykdomos.“

Stop jaukinimui

Nenuostabu, kad nuo mažens prie gamtos prisišliejusio žmogaus požiūris į meškeriojimą gali skirtis nuo šiuo metu išplitusių tendencijų. Išsakydamas savo mintis garbusis pašnekovas remiasi įgyta patirtimi ir savo stebėjimais.

„Anksčiau mudu su tėvu meškeriodavome dėl malonumo, tačiau tais laikais nebuvo to nesveiko šiandieninio azarto, – pastebi mėgstantis pažuvauti žmogus. – Pasigaudavome žuvies tik tiek, kiek gali iš karto suvartoti. Kitą dieną, jeigu reikės žuvies, vėl pasigausi. Ežeruose masinio meškeriojimo nebuvo, nes tai darė tik vietiniai gyventojai ir žuvų nejaukino. Dabar, jeigu atvykėlis prie ežero nesineša kibiro pašaro – tai nėra joks meškeriojimas. Man žuvų šėrimas, jas norint pagauti, netelpa galvoje. Badaujančių žvejų dabar atrodo nėra, bent jau pas mus. Žmogus turėtų būti lygus su gamta, nes jis pats gamtos kūrinys. Daug įdomiau surasti žuvis, jas pergudrauti, kad užkibtų. Kita vertus, o kas kontroliuoja, kokios cheminės medžiagos patenka į vandenį jaukinant žuvis? Kokia tarnyba tiria jaukus, jų priedus ir kiek jų išpilama? Aš nemanau, kad naudojami saldikliai, dažikliai, kvapai, feromonai, skoninės medžiagos, įvairūs papildai, apetitą sužadinantys fermentai visi yra natūralūs ir nekenksmingi. Ar žinoma, kiek tokių medžiagų parduodama žūklės prekių parduotuvėse ir supilama į vandenį. Man atrodo, jog supilama šimtai tonų. Ir vardan ko? Kad patenkintume savo meškeriotojo ego ir terštume gamtą. Juk protingam žmogui turėtų būti tam tikri stabdžiai.“

Gaminant jaukus ir masalus iš tikro naudojama daug įvairių produktų ir priedų. Štai viena firma, reklamuodama karpininkams skirtą produkciją, teigia, jog kukulių gamybai naudoja 11-27 ingredientus ir tarp priedų mini: vitaminus, mineralus, paukščių lesalą, mėsos baltymus, vištienos ir žuvies miltus, pieno ir jo išrūgų proteinus, žuvų ir jūros gėrybių ekstraktus, eterinius aliejus. Ne veltui, nors ir ignoruodamas žuvų jaukinimą, S. Jakutavičius mano, kad saugant gamtą žūklėje naudojami pašarai turėtų būti sertifikuoti. Be to, jis, bendraudamas su meškeriotojais, turi patikimų duomenų, kai supilti kalnai pašarų surūgo ir žuvys iš tų vietų pasitraukė.

Ar etiška paleisti?

„Dabar plačiai propaguojamas principas „pagavai-paleisk“ man nelabai suprantamas, neaiškūs jo tikslai, – atvirauja pašnekovas. – Jei meškerioji proto ribose, ir pagavai žuvų, tai tu jas suvartok. Jeigu žuvų tau nereikia, tai neik jų ir gaudyti. Juk žuvys – gyva gamta, gyvi padarai. Negalima siekti pasitenkinimo jų žalojimo sąskaita. Tokia žvejyba yra įteisintas gamtos žalojimas. Juk negalima laužyti medžių, nepadoru spardyti grybų miške, ar kitaip žaloti gamtą, o žuvis žaloti galima. Ar patyrusi stresą, giliau kabliuką įrijusi paleista žuvis bus gyvybinga ir visada išgyvens? Esu tikras, kad pusė paleistų žuvų nueina perniek. Taigi taip elgdamiesi, kur mes nueisime? Medžiojamų gyvūnų kankinti negalima, o su žuvele – tai normalu.“

Kartais meškeriotojų elgesys tikrai neetiškas ir nepateisinamas. Kartą S. Jakutavičių papiktino atėjęs prie ežero dugnine meškere didelių žuvų gaudyti meškeriotojas. Smulkmė jo nedomino, o tąkart stambios žuvys nekibo. Po poros valandų, pasakęs, jog ežeras blogas, žmogus žvejybą baigė ir išvažiavo. Jo žūklavietėje žuvis gerbiantis pašnekovas pamatė nuskendusias ar pilvus išvertusias „paleistas“ žuveles. Tokių ir panašių atvejų S. Jakutavičius žino ne vieną ir abejoja kai kurių Mėgėjų žvejybos taisyklių vidaus vandenyse nuostatų tikslingumu.

„Dabar Taisyklės leidžia sugauti 3 vienetus ne mažesnių nei 45 cm ilgio lydekų. Man tas žuvies dydžio apribojimas yra truputį keistokas. Viskas gerai, jeigu užkibo 1-5 kg lydeka, bet jeigu pagavai tinkantį keptuvei mažesnį lydekiuką, imti jau negali. Aš siūlyčiau tokį principą. Galima pagauti 3 neribojamo dydžio lydekas. Pagavai tas 3 kokios užkibo, na, ir tiek tos laimės. Užkibo kilograminės, valio, pasisekė. Užkibo mažesnė – gamtai geriau. Likusios didesnės kitąmet išnerš ir žuvies bus daugiau. Pagavai tris lydekaites ir laimingas važiuoji sau į krantą. Jokių paleidimų. Nori, gaudyk kitas žuvis, o lydekų žūklė baigta. Ar čia geriau, ar blogiau, aš nežinau, bet per vienas žvejų varžybas teko girdėti: „pagavom dvi įskaitines lydekas, paleidom 28.“ Tai kiek iš jų liks gyvų?“

Įdomus pasiūlymas

Tarp Kertuojų ir Juodųjų Lakajų ežerų pašnekovas turi iš senelio paveldėto miško ir vasarą paežerėje organizuoja privačią stovyklavietę. Praleisdamas prie Kertuojų savaitgalius, bendraudamas su poilsiautojais ir meškeriotojais, išklauso jų pageidavimų. Konstatavęs, jog paskutiniu metu žvejybos tvarka pagerėjo, S. Jakutavičius tarp poilsiautojų pastebi ir negerovių.

„Pasitaiko matyti valtis, variklius, krūvas meškerių ir įrangos, o meškeriojimo dažnas rezultatas – šnipštas, kadangi žvejyba buteliu prasideda ir buteliu baigiasi. Tokios išvykos į gamtą tikslas pasipuikuoti vienam prieš kitą meškerių kolekcija ir kitais „pribambasais“, – karčiai šypteli pašnekovas. Jo nuomone, vasarą prie vandens telkinių poilsiautojų tiršta ir ne visi paiso gamtosaugos reikalavimų. Dažnai netinkamu atstumu nuo vandens telkinio statomos mašinos, ne vietoje kūrenami laužai, nepaisoma draudimų kai kuriuose vandens telkiniuose naudoti motorines valtis. Įsitikinęs, kad aplinkosaugininkų pajėgų neužtenka, S. Jakutavičius siūlo įdomią idėją – steigti privačias gamtosaugos tarnybas.

„Tarkime, su aiškiai įstatymais apibrėžtu statusu ir uždaviniais skelbiamas konkursas gamtosaugos tarnybai Molėtų rajone. Garantuoju, atsirastų firmų, norinčių tuo darbu užsiimti, – įsitikinęs pašnekovas. – Privati tarnyba tik fiksuotų ir įformintų akivaizdžius aplinkosauginius pažeidimus ir medžiagą pateiktų Valstybinės aplinkos inspekcijos pareigūnams, kurie skirtų nuobaudą. Be to, saugos tarnyba, skleisdama informaciją apie tinkamą elgesį, vykdytų švietėjišką misiją. Tai ženkliai padėtų stiprinti gamtosaugą ir sumažintų sunkiai dirbančių ir ne visur spėjančių pareigūnų krūvį. Vyksta akcijos „Darom“, bet vasaros metu prie ežerų neteko matyti „žaliųjų“ vykdančių švietėjišką gamtosauginę misiją tarp poilsiautojų.“

Gamtosaugai neabejingas, nuo mažens prie ežerų augęs žmogus supranta, kad šis jo pasiūlymas kol kas mažai realus ir dėl finansavimo, ir dėl neįprasto požiūrio. Tačiau, anot S. Jakutavičiaus, juk bankus saugo ir pinigus vežioja privačios struktūros – niekas nesugriūva. Gal kartais ateityje jo mintys susilauks pritarimo ir bus įgyvendintos. Išsakydamas, kas jį labiausiai jaudina, garbusis pašnekovas tikisi „Žaliojo pasaulio“ skaitytojų pritarimo kritiškai įvertinant besaikį žuvų jaukinimą ir beprasmį jų meškeriojimą. Jis tikisi, kad atsiras nors ir nedidelė grupelė „ekologiškų“ žvejų, kurie nežalos gamtos kūrinių – žuvų ir neterš mūsų vandenų dirbtiniais pašarais.

Vacio Paulausko nuotrauka