Nors jau sausis persirito į antrąją savo kelio pusę, žiemos, galima sakyti, dar ir nebuvo. Kiek ankščiau kelias dienas pas mus apsilankęs šaltukas išgaravo kartu su menka (bent pakaunėje) sniego danga. Tačiau sniegas iki pavasario dar sugrįš, tikimės, ne vieną kartą…
Nevargsta tokią žiemą miško žvėrys ir paukščiai. Kai nėra sniego patalų, o vietoj snaigių iš dangaus byra lietaus lašai, stirnos visuose pašaluose dar prisiskabo žaliuojančių žolelių, šernai lengvai rausia visai neįšalusią miško dirvą ar laukuose ieško po kasimo užsilikusių bulvių ir apartų derliaus nuėmimo metu žemėn nubyrėjusių kukurūzų burbuolių. Šernus dėl plintančio afrikinio kiaulių maro šerti uždrausta. Medžiotojai miškines kiaules gali tik pavaišinti nedideliu natūralių pašarų kiekiu prie žvėrių tykojimo bokštelių. Tačiau ilgašnipiai geriau ten neitų…
Miško karaliams briedžiams šaltis ir sniegas rūpi mažiausiai, kaip ir tai, jog žvėrių šėryklos šią žiemą privalo būti tuščios. Briedžiai skabo jaunų medelių ūglius, laupo žievę, ypač mėgsta lankytis miško kirtimo vietose, kur tarp kertamų medžių pasitaiko drebulių, blindžių, šermukšnių – šių medžių žievė briedžių skanėstas. Tiesa, stirnas, elnius, danielius medžiotojai gali šerti šienu (jo šernai nelabai ėda), bet tokią žiemą ir šieno paklausa tarp miško žvėrių menka.
… Kai menkai šalvenant išaušo fantastišku šerkšnu pasipuošusi sausio 19-oji, Kauno Vinco Kudirkos progimnazijos moksleiviai, jaunųjų miško bičiulių būrelio „Ąžuoliukas“ nariai, negalėjo atsispirti pagundai apsilankyti Dubravos girioje. O kaip gi važiuosi girion žiemos metu be lauktuvių žvėreliams. Gausus pirmokėlių būrys (su vadove mokytoja Gintare Jakaityte) atvyko į Dubravos miškų urėdijos Vaišvydavos girininkiją. Atvežė moksleivius savais automobiliais tėveliai. Girininkijoje jaunuosius miško bičiulius pasitiko Dubravos urėdijos JMB būrelių koordinatorius, vyriausiasis miškininkas Gediminas Kazlovas ir buvęs ilgametis Vaišvydavos girininkijos girininkas (dabar – eigulys) Julius Kurlavičius.
Vaikų lauknešėliuose – įvairiausi žvėreliams skirti skanėstai: obuoliai, morkos, kopūstai, batono riekelės, kruopos.
Vaišių stalą žvėreliams vaikai įruošė po skarotomis eglėmis miško aikštės pakraštyje. Gediminas Kazlovas paaiškino mokinukams (tik ar pirmokėliai galėtų susikaupti ir išklausyti kokią kalbą tokią gražią žiemos dienos popietę pasakiškai gražioje šerkšnotoje girioje!), jog miško žvėrys šiaip jau turi prasimaitinti natūraliais girioje randamais pašarais, jog žvėrių miške turi gyventi tiek, kiek gali išsimaitinti per daug nepakenkdami miškų jaunuolynams. Papildomai žvėris šerti reikėtų tik labai šaltomis ir giliasniegėmis žiemomis, ypač, kai sniego dangą padengia ledo pluta. Tačiau, kad vaikai per daug nenusimintų, miškininkas padėkojo jiems už atvežtas vaišes žvėreliams, sakydamas, jog tai bus žvėrims savotiškas desertas po to, kai jie prisivalgys gal būt ne tokių skanių natūralių miške randamų pašarų.
Palikę vaišes žvėrims, vaikai apsilankė „Lepšynės“ poilsiavietėje, kur prie liepsnojančio laužo miškininkai juos pavaišino karšta arbata ir saldumynais. G. Kazlovas mokinukams padovanojo Selemono Paltanavičiaus knygelių.
Tačiau pirmokėliams smagiausia buvo miške pašėlti, pačiužinėti ant leduko sukaustytų balų, pastriksėti apie laužą, pasisupti poilsiavietėse įruoštomis sūpuoklėmis.
Dabar miškininkai laukia jaunųjų girios draugų pavasariop, kai į girią atvyks inkilų kabinti.
Vytauto Ribikausko nuotrauka
