Žilvinas ŽITKUS

Žvejoti ar žudyti ?

Konkursui GAMTOS FOTOGRAFIJA-2017 Trakietis dainininkas, kompozitorius Aleksandras Makejevas gamtoje... VYTAUTO ŽEMAIČIO (Senieji Trakai) nuotrauka

Aplinkos ministrui pakeitus lašišų ir šlakių limituotos žvejybos sąlygas, buvo nustatyta,  kad nuo spalio 1 d. iki spalio 15 d. visas sugautas lašišas ir šlakius privaloma nedelsiant paleisti atgal į upę. Nors šis sprendimas priimtas po ilgų diskusijų su žvejų mėgėjų asociacijomis, Lietuvos meškeriotojų sąjunga, pritarus Mėgėjų žvejybos tarybai, tačiau sukėlė tikrą nuomonių audrą tarp žvejų mėgėjų. Žvejų forumai mirgėjo tokiais riebiais pasisakymais, kurie labiau tiktų xxx formato filmo pristatymui. Antai žvejų forumo dalyvis, pasivadinęs „Gerasdviratis“ dėsto savo pasvarstymus apie šią pažangią naujovę: „Aš žuvį paleidžiu, jei ji man nepatinka iš snukio, jei ji per maza ar per sena ir išvis nėr kur jos padėt; prisiminkite, kai buvo karščiai.
Žmogus su gamta gyveno simbiozėje, kol žmogus pasigaudavo tiek, kiek suvalgydavo. Kai prasidėjo reikalai dėl trofėjų – bizonai Amerikoj vos neišmirė… Pagavau-paleisk… (…) Trofėjų fotkinimas. Jei mano šaldiklis pilnas, aš išvis neinu žvejot – tegu gamta tvarkosi… Yra kitų užsiėmimų. Nevalia kankint gyvūnų asmeniniam (…) potraukiui tenkinti.
Visi sadistai – pirmyn, bet tikiuos, kad aš ant jūsų gyvūnų teises (ginančius) tipo PETA užsiundysiu.“

Antrina veikėjas, kurio slapyvardis „Profas“: „Sąmoningai eit nusiteikus pakankint žuvį ir paleist, parodyt koks aš geras ir krūtas esu. Tai visur gi iškrypėlių visokio plauko yra. Bet kad valdzia tai pradeda skatint ir propaguot – tikrai nesveikai!!!“

Visai nesinori nusileisti iki tokios leksikos lygio, todėl iš savo patirties pasistengsiu argumentuoti, kodėl šis taisyklių pakeitimas yra tiesiog būtinas, jeigu vadiname save gamtos draugais ir žvejais mėgėjais, o ne gamtos niokotojais ir žvejais „mėsininkais“.

Ši žuvis vis dar yra reta. Tik daugiametės ichtiologų ir aplinkosaugininkų pastangos lėmė jos populiacijos augimą. Vis dar yra sunku suvokti, kodėl dalis žvejų visuomenės, viešai demonstruodami meilę gamtai, abiem kojom ją mindo ir skriaudžia.

Reikėtų sau patiems užduoti klausimą: ar mes meškeriojame paskatinti alkio jausmo ir tetrokštame prikimšti skrandžius, ar visgi išvyką į gamtą lemia siekis patirti naujų įspūdžių, gauti gryno gaivaus oro injekciją ir paliesti nuotykių dvasią? Nejaugi, jeigu neparsivežam namo skerdienos, diena buvo nenusisekusi? Argi bus mažai, jei svečiuodamiesi gamtoje, sau pasiliksime ir namo atsivešime emocijas?

Žvejyba paleidžiant sugautas žuvis yra pripažinta žvejybos reguliavimo priemonė ir daugelyje šalių taikoma mėgėjų žvejyboje kaip alternatyva žvejybos draudimui, norint išsaugoti ir pagausinti žuvų išteklius. Šis žvejybos būdas pradėtas propaguoti apie 1930-uosius ir praėjusio amžiaus viduryje jau buvo plačiai paplitęs Europoje, JAV, Kanadoje, Australijoje, ­– tiek dėl asmeninio žvejų apsisprendimo nežudyti žuvų, tiek dėl žvejybos taisyklėse nustatytų reikalavimų.

Žuvų paėmimas nėra pagrindinė mėgėjų žvejybos vertės dalis, nes suskaičiavus žvejybos įrankių, masalų, kuro ir kitas išlaidas žvejybai, nusipirkti tą patį kiekį žuvų parduotuvėje visada bus pigiau. Mėgėjų žvejyba – hobis, sportas, noras nugalėti (kitus žvejus ir žuvį), poilsis, atsiribojimas nuo kasdienybės, bendravimas su gamta.

Meškerės broliai iš Anglijos, Olandijos, Belgijos gana pašaipiai mums klijuoja epitetą „killers“. Negaliu nesutikti, jog tai gan taiklus Lietuvos meškeriotojų dalies apibūdinimas. Kaip rašė forumo dalyvis, dovanoti gyvybę jis gali tik tada, kai jau šaldiklyje nebėra vietos. Užsienyje apskritai yra plačiai paplitusi nuomonė, kad neturi teisės žudyti tai, ką užaugino pati gamta. Juk ekologijos mokslo esmė: apsaugoti likusias gamtos oazes nuo mūsų pačių žalingos veiklos. Lašišos, kurios išvengė mūsų žabangų vandenyne ir jūroje, kurios pasiekė savo gimtąją upę ir ruošiasi vestuviniam šokiui, tikrai yra vertos visų mūsų pagarbos. Be abejo, meškeriotojui tai yra vienintelė proga susikauti su šiuo stipriu priešininku vidaus vandenyse. Mes, meškeriotojai, turime unikalią galimybę, kurios neturi medžiotojai: patenkinę savo pirmykštę aistrą, galime dovanoti gyvybę. Todėl norėtųsi pasidžiaugti, kad šis mažytis pakeitimas įteisina ir neršto laikotarpiu įpareigoja žūklėje naudoti šį metodą.

Negaliu sutikti su žuvienos mėgėjais ir dar dėl vieno teiginio, jog Aplinkos ministerija turėtų atsiklausti daugumos nuomonės ir neprimetinėti savo idėjų visai žvejų visuomenei. Aplinkos ministerija, kartu su gamtininkais ir ichtiologais, privalo visada būti vienu žingsniu priekyje, skatindama visuomenę vystytis ekologinio sąmoningumo kryptimi. Nejaugi mes esame akli klimato pokyčiams? Nejaugi mes nematome prastėjančios gyvūnų ir augalų bioįvairovės tendencijų? Lašišinių žuvų populiacija yra labai svarbi mūsų upių identiteto ir ekologinės pusiausvyros grandis, todėl mėgėjiška jų žūklė žuvienos suvartojimo tikslais galėtų būti visai uždrausta. Dabar gi man yra nesuprantamas „žvejų-vartotojų“ pyktis, juk mėgstantiems žūklę su lengvu kraujo ir mėsos prieskoniu lieka „sočiai“ laiko tęsti tradicinę „pagavai-suvirškink“ veiklą. Įsmeigti peiliuką lašišai po kaklu galite spėti iki spalio pirmos dienos arba nuo sausio mėnesio. Minėtos ministerijos valdininkų pastangos garantuotai išsaugo tikimybę, jog ir jūsų pačių vaikams bus šansas pasimokyti iš tėvelių.

Be abejonės, ši naujovė suteiks teigiamą pagreitį šlakių ir lašišų populiacijai, todėl galėsite vaikučiams perduoti savo neįkainuojamą patirtį: kaip teisingai pribaigti gyvastį, kuri taip troško pratęsti savo giminę.

Amerikos indėnų išmintis byloja: nejaugi tik tada, kai bus nupjautas paskutinis medis, kai bus sugauta paskutinė žuvis, nušautas paskutinis žvėris ir užteršta paskutinė upė, nejaugi tik tada, kai jau bus per vėlu, žmonės supras, jog pinigai nėra valgomi.

Mieli meškerės broliai ir seserys, už kelis papildomus eurus įsigiję licenziją, nematuokime jos kainos žuvienos kilogramų ekvivalentu. Yra pilna ežerų ir upių, kuriose pasiimti žuvį suvartojimui tuo laikotarpiu nėra draudžiama. Šaldiklis, kuris prikimštas laukinių lašišažuvių raudona mėsa, nėra meškeriotojo meistriškumo įrodymas, tai tik didelis raudonas brūkšnys meškeriotojo sąmoningumo įvertinime. Jeigu vykstame į gamtą pasisvečiuoti, tai ir elkimės kaip svečiai, susikauti su geidžiamu priešininku yra ne tas pats, kas paleisti jam žarnas. Išneršusios žuvys sugrįš ir kitais metais vėl dovanos nepakartojamas emocijas. Iš ikrelių išsiritusi ir per tris metus paūgėjusi nauja karta tik padidins šansą, jog  lašišos ir šlakiai lankys mus ir mūsų upes dar ne vieną rudenį.