Jūs rasite šią „miško gerbėjų“ šeimą pačioje Latgalijos širdyje: Anita Reščenko su trimis vaikais ne tiesiog gyvena laukinės gamtos apsupty, bet ir maitinasi bei rengiasi iš to, ką duoda miškas…
***
Jau kuris laikas Latvijoje tampa superpopuliaru viskas su žodeliu „eko“: nuo ekoturizmo iki ekoproduktų. O jeigu gamtoje – visas gyvenimas? Pasakysite: tokio dalyko XXI amžiuje negali būti? Bet latgališka Reščenkų šeima ne tiesiog įrodo, jog gali, bet ir agituoja visus prisijungti – pradėti gyventi būtent tokį gyvenimą, pabėgus iš sveikatai kenksmingų miestų.
Anita Reščenko, vadinanti savo latgališką sodybą „Žemuogių krantu“, visus atvykstančiuosius sutinka su pagaliu – tiesiogine to žodžio prasme. Iš pradžių padaro masažą beržiniu pagaliu, vėliau išstuksena nugarą uosiniais kuoliukais, kelis kartus šlepteli šermukšninėmis vantomis, o pabaigoje kelis kartus suduoda gydomąja ąžuolo šaka. Ir svečiams patinka! Visi sakosi pajuntantys energijos antplūdį – tarsi būtų po dešimčia metų atjaunėję…
Pyragai iš beržo lapų
Į Rygą Anita atvyksta nedažnai – pavyzdžiui, į parodas. Ir visada atsiduria dėmesio centre. Visus domina jos gyvenimo būdas ir dosniai dalijami patarimai, kaip sveikai gyventi ir nesirgti.
„Mes su šeima ramiai sau gyvename nedideliame namelyje ant Geranimo ežero kranto, miško pakraštyje, greta žemuogių pievelių, – pasakoja Anita. – Aplink – turtingiausias kraštas! Maisto greta – į valias! Ir į parduotuves mums nėra reikalo bėgioti. Tik reikia žinoti, kaip panaudoti gamtos gėrybes. Prie namų esančiame žemės sklypelyje pasisodiname įvairiausių daržovių, o miške visą vasarą ir rudenį renkame uogas, grybus, vaistinguosius augalus – užtenka visiems metams…“
Svečiai bando teirautis: kur ji imanti kitus produktus, ne tuos, kuriuos dovanoja daržas ir miškas, bet ji tik pečiais patraukia: o ko, girdi, dar bereikia?
„Kai užsimanome kuo nors save palepinti, kepame pyragus – iš beržų lapelių, dilgėlių sėklų ir kitų gamtos gėrybių, – sako ši miško gyventoja. – Net traškučiai pas mus ne parduotuviniai – cheminiai, o savi – iš beržų, uosių ir liepų lapelių, kuriuos džioviname krosnyje pagal ypatingą technologiją, o po to juos su apetitu kramsnojame. Plius dar jie labai naudingi organizmui. Argi jūs nežinote, kad dilgėlių traškučiai didina tiek vyrų, tiek moterų seksualumą? Apskritai dilgėlė – visomis prasmėmis naudingas augalas.“
Universali gydymosi priemonė – baltasis molis
Kai Reščenkų šeima suserga, pirma gydymosi priemone tampa baltasis molis, renkamas Geranimo ežere. Sausus molio miltelius Anita ištirpdo vandenyje ir duoda gerti sutrikus skrandžiui arba apskritai norint išsivalyti organizmą nuo toksinų. O jau miesto gyventojams, sako ji, tokie vaistai būtų tiesiog nepakeičiami, juk chemijos pilna visuose parduotuviniuose produktuose (o ji nusėda mūsų organizme ir pati niekuomet lengvai nepasitraukia). Tarp kitko, baltąjį molį galima puikiausiai naudoti veido kaukėms (tada veido oda tampa švelni, išsilygina raukšlelės) bei vietoj muilo, tinkančio ir kūnui prausti, ir drabužiams skalbti. Taip darydavo mūsų seneliai, kartais baltąjį molį dar sumaišydami su pelenais…
Kitokia pirtis
„Apskritai pagal pašaukimą aš esu pirtininkė, o ne kažkokia „miško burtininkė“, – tyliai sako Anita, tarsi dalindamasi kažkokia paslaptimi. – Daugybę metų Latgalijos turguose esu pardavinėjusi vantas, kurias pati ir rišdavau. Dabar prie mano namų irgi yra pirtelė, bet į ją įsileidžiu anaiptol ne visus – tiktai gerus žmones, su šviesiomis mintimis. Pirtis – šventas dalykas! Bet juk galima „nueiti į pirtį“ ir be pirties. Netikite?
Štai aš savuosius svečius „išmaigau“ kuoliukais-lazdelėmis, o mokslininkai tai
vadinama šaltuoju pėrimusi. Atitinkamos medžių rūšys gali padidinti arba sumažinti žmogaus temperatūrą, taip pat jos pašalina visą susikaupusį negatyvą, kuo, iš esmės, pirtyje ir užsiimama (o ne vien banaliai nuplaunami nešvarumai). Bet įprastoje pirtyje – karštas vanojimasis, o pagaliukais – šaltas, juo galima užsiimti ir lauke, ir paprastame kambaryje. Tarp kitko, beržinėmis vantomis galima ir „sausai išsivanoti“, tiktai šakelės turi būti ne su lapeliais, o su pumpurais. Dar galima „išsiperti“ alksnių šakelėmis, plonomis išdžiovintomis skiedrelėmis.
Tokios procedūros organizmui labai padeda: tonizuoja visas jo ląsteles, nuima nuovargį, priverčia kraują sparčiau tekėti gyslomis. Pagaliau tokia „pirtis“ padeda žmogui prisiminti, kad jis – taip pat gamtos dalis. Miestiečiai apie tai juk užmiršta! Taigi mano svečiai tarsi iš naujo atgimsta ir į pasaulį pradeda kitaip žvelgti.“
Visi vaistai – iš Gamtos
Taip ir gyveno sau ramiai Anita Reščenko su šeima, kol vieni pažįstami, atvykę eilinį kartą iš dūšios išsivanoti pirtelėje ir pavalgyti dilgėlių pyragų, nepasakė: reikia populiarinti tokį gyvenimo būdą! Ir Anita noriai sutiko. O populiarina su visa savo plačia latgališka dūšia. Atvyks kas nors į svečius – ir pirtelę pagal visas taisykles iškūrens, ir po pėrimosi savo pačios užraugta gira pavaišins, ir už turtingo stalo pasodins (o ant jo nebus nieko „parduotuvinio“).
„Duoną mes kepamės patys, tešlą maišome be mielių, tik su savuoju raugu, – sako mūsų herojė. – Mūsų trobelėje stovi pati tikriausia latgališka krosnis. Ekologiškų ruginių miltų nusiperkame iš netoliese esančio malūno. O aliejų, kai prireikia, naudojame alyvų, tačiau užpiltą ant jaunų eglių ūglių. Toks aliejus vartojamas ir kaip vaistas, ir maisto gamybai.
Juk žinote: jeigu taisyklingai maitinsitės, gyvensite su šviesiomis mintimis, į ligoninę gultis neteks. Mano giminėje nebūta nei žiniuonių, nei liaudies medicinos žinovų. Tiesiog su šeima gyvename gamtoje, o iki artimiausios vaistinės – per 60 kilometrų. Todėl ir gydomės tuo, ką mums duoda Gamta (visada iš didžiosios raidės!). Ir žinios mums atsiveria pačios – iš tos pačios Gamtos. Manote, tame yra kas nors mistiška? Nieko panašaus! Tai – paprastos tiesos, tiktai žmonės, persikėlę į miestus, apie visa tai primiršo.“
Varykite ligą šalin!
Pasak Anitos, visada reikia pamąstyti, prieš ištariant žodį… Pasakei: man bloga, pradedu sirgti – taip ir atsitiks! Smegenys juk duos komandą visam organizmui. Taigi, net pasijutę nekaip, varykite mintis apie ligą šalin, ir sau garsiai kartokite, kad „viskas gerai“, „man pakanka jėgų“, „esu sveikas ir žvalus“. Pamatysite, tai veikia!
Norėdami būti arčiau gamtos, ji ir jos šeimos nariai netgi rengtis stengiasi tuo, ką davė gamta. Vasarą jų naminis apavas – iš karnų pintos vyžos, suknelės – iš plonos medžio žievės plaušų, žolelių, galvos apdangalai – taip pat nupinti iš gamtinės medžiagos. Aišku, į miestą su tokiu apdaru neisi, bet namie – pats tas…
Ši šeima turi savo Medžių taką, po kurį svečius visada vedžioja jauniausioji dukra Amanda, gamtos paslaptimis dalijasi vidurinioji dukra Patricija, na, o vyriausiasis Raimondas – tikras ūkinių reikalų žinovas. Štai taip jie ir gyvena Latgalijos miške – vasarą tarp sirpstančių žemuogių, o žiemą – tarp sniego pusnių, žėrinčių saulėje. Ir visus kviečia į svečius.
Irinos Makarčiuk (N. Akmenė) nuotrauka
