Neseniai vėl gegužė užkėlė pavasario vartus. Visi darbai atlikti: palieta žaluma, atgaivinti medžiai, kad būtų linksmiau – prismaigstyta žiedų. Žodžiu – Žemė prikelta gyvenimui.
Mūsų vidurinėje mokykloje gegužės mėnuo įsiliejo į bendrą gamtos prisikėlimą: ruošiamasi egzaminams, rūpinamasi trimestrais-pusmečiais… Ir šiaip būta įvairių darbų, bet smagiausios – šventės. Jų buvo sklidinas visas gegužės mėnuo.
Mūsų mokykla nedidelė, tačiau šventėse visada gausu dalyvių ir žiūrovų. Štai Mamyčių šventėje, kurią ruošė pradinių klasių mokytojos, dalyvavo visi mažieji. Skambėjo dainos, šildė žodžiai, širdelėse ir veiduose ruseno meilė mamai.
Šeimos dieną organizavo mokytoja Janina Vasaitienė. Šioje šventinėje programoje dalyvavo visi 5-12 klasių mokiniai bei keletas mamyčių, kurios šokių ir dainų sūkury niekuo nenusileido jaunosioms šokėjoms, dainininkams. Visi dalyviai ir žiūrovai susiliejo į bendrą, šiltą šeimą, kurią suvienijo mokykla.
Šventės metu mokykla buvo apdovanota Žaliąja vėliava – už pasiekimus darnaus vystymosi, švietimo srityje ir kryptingą mokyklos bei visuomenės aplinkosauginio vaidmens stiprinimą (vėliavą įteikė Lietuvos žaliųjų judėjimo administratorius A. Kerpauskas). Ši vėliava, kuria esame apdovanoti, jau ne pirmi metai plazda prie mūsų mokyklos. Ji mus įpareigoja saugoti Vištyčio gamtą ir jos išteklius.
Rodos, esame niekuo nesiskiriantys nuo kitų mokyklų, bet…
Šie metai – ypatingi. Išleidžiame paskutinę – penkiasdešimt aštuntąją abiturientų laidą. Nuskamba Paskutinis Vištyčio Petro Kriaučiūno vidurinės mokyklos skambutis, išlydime Paskutinę abiturientų laidą. Truputį liūdna, nes, pavarčius istorinius dokumentus, Vištyčio vidurinė mokykla yra seniausiai įsteigta Vilkaviškio rajone. Ir štai dabar, kaip R.Granausko apysakoje „Gyvenimas po klevu“. Pasižiūrime Kairienės akimis į praeitį ir skamba žodžiai: „Čia buvo Gyvenimas, čia – kitas Gyvenimas“… Čia buvo vaikų, ėjo į mokyklą, čia buvo dvylika klasių, čia mokėsi apie penki šimtai mokinių, čia koridoriai skambėjo juoku ir vaikų išdaigomis, čia mokė patys geriausi mokytojai. Čia buvo… Čia gyveno…O dabar… Nuskambėjus paskutiniam dvyliktokų skambučiui staiga pajunti, kad laikas daro savo, kad nieko nėra amžino. Tarsi Lietuva merdi – nuo senojo kaimo, nuo mano ir Jūsų šaknų.
Miršta senosios kaimo mokyklos – gamtos pradžiamoksliai. Tik čia jau nuo gimimo puoselėjamas žmogaus ir gamtos ryšys, tik čia išmokstama saugoti tekančio upeliuko vandenį, nemindžioti skruzdėlių tako, neardyti paukščio namų.
Argi visa tai – kokia slogi praeitis?..
Autorės nuotrauka
