Varėnos „Ąžuolo“ gimnazijos II c klasės mokiniai, klasės vadovė Rita Kisielienė ir gimnazijos mokytojas Saulius Tamošiūnas vyko į Kauną. Aplankyta Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo oranžerija, pabuvota ir Valstybinio M. K.Čiurlionio dailės muziejaus Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (Velnių muziejuje), Kauno „Žalgirio“ arenoje stebėtos Eurolygos TOP 16 krepšinio rungtynės tarp Kauno ,,Žalgirio“ ir Barselonos „FC Barcelona“ komandų.
… Pradžioje atvykome į Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodą, esantį Aukštojoje Fredoje. Kaune šis sodas įsteigtas 1923 metais. Aplankėme didžiausią Lietuvoje oranžeriją, pasigrožėjome unikalaus grožio brandžiu parku su tvenkiniais ir romantiškais tilteliais. Mus pasitiko Edita Braun, edukacijos ir rekreacijos sektoriaus ekskursijų vadovė. Ji supažindino su oranžerijos atsiradimo istorija: statyta 1923-1938 metais, atnaujinta 2005-2006 ir 2010 metais, bendras plotas – 880 kvadratinių metrų. Augalų kiekis – per 1500 rūšių, veislių, formų.
Ekskursijos vadovė supažindino su drėgnųjų atogrąžų miškų, tropikų ir subtropikų zonos augalijos atstovais ir gyvūnais, kurie gyvena šioje oranžerijoje. Pamatėme čia augančius seniausius oranžerijos augalus: tikrąjį bananą, vadinamą ,,atogrąžų duona“ – didžiausią žolę pasaulyje, kuri gali užaugti iki 8-10 metrų aukščio; Madagaskarinę ravenalą – endeminį augalą, kilusį iš Madagaskaro, vadinamą ,,keliautojų medžiu“; Bengalinį fikusą – augalą, turintį 17 proc. kaučiuko ir galintį augti iki trijų tūkstančių metų. Vadovė parodė ir seniausią oranžerijoje augantį augalą – valgomąjį kiaušvį, turintį apie 120 metų. Mums buvo priminta, kad augalų kolekciją 2007 metais papildė XX a. botanine sensacija vadinamas augalas, rastas Australijoje (1994 metais) – kilnioji volemija. Šis augalas buvo laikomas seniai išnykusiu, pavadintas vietovės (Wollemi), kurioje rastas, ir jos atradėjo (David Noble) vardu. Augalą sodui įteikė „Wollemi International“ organizacijos atstovai. Pamatėme ir kitus biologiniu atžvilgiu įdomius augalus, kaip Veičo pandanu, kurio žemutinėje stiebo dalyje išauga pridėtinės šaknys, o stiebo pagrindas sunyksta ir augalas atrodo lyg ant ramsčių iškeltas; mangrove – augančią jūrų įlankose, kuri turi pridėtines orines šaknis, tarnaujančias atramai, kvėpavimui, mitybai; baltąją strelicija – jos žiedas primena paukščio galvą, žiedlapiai melsvi, vidiniai balti. Stebėjome ir tris vabzdžiaėdžius augalus: ąsotenį, jų „ąsočiai“ išauga lapų galuose, būna raudoni arba margi, kad priviliotų vabzdžius, pradžioje dangteliai būna užsidarę, vėliau pasikelia ir vabzdys atsitupia ant ąsotėlio krašto, patenka į vidų, kur įklimsta į skystį, kur ir žūva; panašiai gaudo vabzdžius ir kitas vabzdžiaėdis augalas – purpurinė saracenija; tuklės lapai sudaro skrotelę, kiekvienas lapas turi daugybę liaukų ir truputį užlenkti į vidų, patekus vabzdžiui ant lapo jis apsukamas čia pat, tai užtrunka 1-2 dienas, po to lapas atsilenkia.
Oranžerijoje sukauptos vertingos kolekcijos ir atskiri įdomūs egzemplioriai. Augalų kolekcijos eksponuojamos taip, kad primintų jų natūralias augavietes. Čia galėjome susipažinti su cikainių, kaktusų, fikusų, palmių, orchidėjų, begonijų ir kitų augalų kolekcijomis.
Mokiniai ir mokytojai buvo sužavėti ne tik oranžerijoje vešinčiais augalais, bet ir šiltajam klimatui būdingais gyvūnais. Kauno botanikos sodo oranžerijoje gyvena pitonai, žalčiai, ryškiaspalvės medvarlės, chameleonai, plėšrieji vėžliai, iguanos, gyvalazdės, vorai paukštėdos, amerikiniai tarakonai ir kiti egzotiški gyvūnai. Sodo oranžerija yra tikras perlas Lietuvos viduryje, kur gana vėsu ir lietinga, pasijunti lyg tikrose atogrąžose.
Vėliau nuvykome į A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejų (velnių muziejų). Arūnas Stankūnas, muziejaus ekskursijų vadovas, supažindino mus su muziejaus ekspozicijomis. Ekskursijų vadovas priminė, kad garsus Lietuvos dailininkas ir profesorius Antanas Žmuidzinavičius buvo plačiai žinomas kaip didelis kolekcionierius. Vienas iš įdomiausių jo rinkinių yra velnių kolekcija, pradėta rinkti apie 1906 metus. Muziejų sudaro du pastatai: Velnių muziejus (atidarytas 1965 m.) ir dailininko A.Žmuidzinavičiaus muziejus (atidarytas 1966 m.).Velnių muziejus turėjo 260 statulėlių.
Netrukus prieš mirtį dailininkas savo kolekciją ir savo namą Kaune perdavė valstybės žinion.
Ekspozicijai gerokai išsiplėtus, 1982 metais prie dailininko namo pastatytas trijų aukštų priestatas. Vieninteliame pasaulyje Velnių muziejuje saugoma per 3 tūkst. velniukų – vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių, suvenyrų, kaukių.
Velnias nuo senų senovės giliai įleidęs šaknis į lietuvių tautosaką ir etnografiją. Tai išties juokinga, negrabi ir nelabai gudri, dažniausiai žmogaus proto įveikiama pasakų bei padavimų būtybė. Lietuvių tautosakoje velnias nėra labai blogas, jis lengvai permaldaujamas, užjaučia ir supranta vargšą žmogų, bendrauja su juo, sutinka jam padėti, žinoma su tam tikra sąlyga. O žmogus, būdamas gudresnis už velnią, moka su juo susitarti, priverčia velnią tarnauti, laimi derybas. Net ir per Užgavėnes dažna kaukė atspindi linksmą velnią.
Pirmame Velnių muziejaus aukšte eksponuojami jo pradininko A.Žmuidzinavičiaus kūriniai, sudarę pagrindinį pirminės ekspozicijos branduolį. Pasakojama, jog pirmąjį velnią jo kolekcijai padovanojo geras dailininko bičiulis, lietuvių klasikas ir rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Iš pradžių ketino surinkti trylika velnių – velnio tuziną, bet netruko kolekcija peržengti šį skaičių. Įdomu tai, jog visos kolekcijos velniai dovanoti, kas tik norėdavo suteikti dailininkui džiaugsmo arba jį pagerbti, nešdavo dovanų velnią. Todėl kolekcijos velniai labai įvairūs: vieni – vietiniai, kiti – svetimšaliai, vieni – gera linkintieji, kiti – blogį sėjantieji. Ir kiekvienas jų turintis ilgesnę ar trumpesnę savo atsiradimo istoriją ir biografiją.
Antrame muziejaus aukšte surasime drožinių iš medžio – daugiausiai slavų tautų.
Viršutiniame, trečiame aukšte eksponuojama ,,velniava“ nuo Armėnijos iki pat Jakutijos. Pristatomi daugiausia vyriškos giminės velniai, kurie perteikiami įvairiais būdais. Dauguma jų yra tiesiog meno kūriniai, tačiau dalis pavaizduota kasdieninio naudojimo namų apyvokos daiktuose bei rakanduose: riešutų spaustukai, žarstekliai, lėkštės, pypkės, peleninės ir pan. Daugiausia velnių statulėlių padaryta iš medžio, akmens ir keramikos, o atvaizdai nutapyti ant šilko ir drobės. Kai kurie parodomi tradiciškai – su ragais, kanopomis, kiti uodeguotieji, gauruoti. Greta pateikiami velniai iš Meksikos, Kubos, Suomijos, Japonijos ir kitų pasaulio šalių.
Ekskursijos pabaigoje pabuvojome ir A.Žmuidzinavičiaus memorialinio namo muziejuje. Ekskursijos vadovas supažindino su tapytojo ir jo šeimos gyvenimu. Name ir jo dirbtuvėje išlikusi 3-4 dešimtmečių aplinka: autentiški baldai ir įvairios interjero detalės (šviestuvai, telefono aparatai ir kt.). Muziejuje išvydome ir A. Žmuidzinavičiaus paveikslų, susipažinome su dalimi jo sukauptų rinkinių.
Galutinė ekskursijos stotelė – Kauno ,,Žalgirio“ arena, kur stebėjome Eurolygos TOP 16 krepšinio rungtynes tarp Kauno ,,Žalgirio“ ir Barselonos „FC Barcelona“ komandų. Per šių rungtynių didžiąją pertrauką stebėjome garsaus šalies ir pasaulio krepšininko Modesto Paulausko pagerbimo ceremonialą, kai į „Žalgirio“ arenos palubes buvo pakelti M. Paulausko marškinėliai su jo vilkėtu 5-uoju numeriu, su pagarba išklausėme garsaus krepšininko žodžius ta proga. Tai buvo vos antrieji marškinėliai ir tik antrasis ,,Žalgirio“ krepšininkas, kuriam suteikta tokia garbė. Prieš pusmetį taip buvo pagerbtas Arvydas Sabonis. Simboliška, jog 14 metų Kauno miesto komandą į pergales vedusio M. Paulausko jubiliejus sutampa su „Žalgirio“ jubiliejumi – jie abu švenčia garbingus 70 metų gimtadienius.
.. Norisi nuoširdžiai padėkoti Ritai Kisielienei, gimnazijos II c klasės vadovei, už nepriekaištingai surengtą ekskursiją į Kauną, už naudingą ir turiningai praleistą laiką; dėkojome ir ekskursijų vadovams – Editai Braun ir Arūnui Stankūnui – už žinias ir gerą ekskursijų pravedimą VDU Botanikos sodo oranžerijoje ir Velnių muziejuje.
Autoriaus nuotrauka
