Margarita Lužytė

Žalioji fėja – Margaritos Lužytės pasakų herojė

Margarita Lužytė. Iš pasakų ciklo „Žalioji fėja“

Žalioji fėja – Margaritos Lužytės pasakų herojė

Pasvalietė rašytoja Margarita Lužytė, jau pažįstama „Žaliojo pasaulio“ skaitytojams, išleido naują knygą, kurios herojė yra Žalioji fėja, praeityje buvusi paprasta moteris ir dabar atrodanti kaip žaliarūbė, žaliakūnė moteriškė, bet… išnyranti miške iš po seno kelmo („Žalioji fėja“. Pasakų ciklas, Panevėžys: „Reklamos forma“, 2024). Ši veikėja turi gerą širdį, ji labai jautri gamtos pasauliui, todėl jai pavyksta sukurti stebuklus, padėti kitiems, globoti, užjausti. Ją galima pasikviesti, ištarus burtažodžius: ,,Žaliam sode žali paukščiai, žalias šaltinis, žalias valdovas… Ir išnyra Žalioji fėja…“ O jos kelyje – ir piemenaujantis Karalius, senas Burtininkas, ir delfinas, stirnutė, šarka, lokys… Ši knyga, kurią sudaro 21 pasaka, labiau skirta suaugusiems nei vaikams. Autorei svarbūs ne tik veikėjų poelgiai, bet ir judesiai, žodžiai, būsenos – tai labai subtili proza.

Tai 7-oji M. Lužytės knyga (pirmoji „Karaliavimai“ išleista 1999 m.). Rašytoja kuria pasakas, fantastines noveles, poetines miniatiūras, esė. Ji yra Pasvalio literatų klubo „Užuovėja“ narė, taip pat Lietuvių kalbos draugijos narė.

Skaitytojams autorė siūlo keletą naujosios knygos fragmentų.

Regina GRUBINSKIENĖ

Pasvalio literatų klubo „Užuovėja” pirmininkė

 

Margarita Lužytė. Iš pasakų ciklo „Žalioji fėja“

*

Fėja atsisėda ant uolos krašto ir galvoja… Sukteli smaragdo žiedą ir sušnabžda: ,,Noriu mokytis iš delfino…“ Ir Fėja stovi jūros pakraštyje, įbridusi iki kelių vandenin. O kiek atokiau išnyra iš bangų senas delfinas – galbūt jų karalius. ,,Pamokyk mane ko nors…“ Ir ji virsta delfinu. Plaukioja, nardo, šokteli… žaidžia, šoka su visais… Kai vėl sutinka senąjį delfiną, šis kepšteli peleku mokiniui per nosį – ir ji vėl atgauna Fėjos pavidalą. Ji padėkoja delfinui, ir šis nuneria jūron… („Norų pasaka“)

*

Takeliu pasiekė karklyną, už jo – bekraštę žalią, kvapnią pievą su retais krūmokšniais. Matėsi pievoje besiganančios avys. Taip ir būtų praėjusi, bet pastebėjo ant kelmo, pavėsyje, sėdintį… turbūt piemenį: senyvą, barzdotą žmogų, apsivilkusį drobiniais marškiniais ir tokiomis pat kelnėmis, dėvintį šiaudinę skrybėlę, avintį, rodos, vyžas… Ir peiliuku kažką drožiantį iš medžio…

Fėja kiek priartėjo ir pasilabino: ,,Labdien, piemenie!“ Šis pakėlė akis nuo drožinio: ,,Sveika, ponia!“ Fėja apstulbo. Nuo labai pažįstamų akių, žvelgiančių į ją, ir vidinės šypsenėlės… ir balso. Kas jis?!.. Kelias sekundes ji bandė atsitokėti ir prisiminti, įsižiūrėti… Šalia kelmo išvydo pintinę – matyt, su užkandžiu. Ji pažino šį pintą krepšį – jos dovanotąjį. Kam?.. (Iš pasakos „Pievomis…“)

*

Ji važiavo pirmose rogėse, tad sustoti turėjusios ir kitos dvejos. Visos trejos jos laukė.

Vos atsisėdo savon vieton, atsisukusi į Ilarijų, tarė: ,,Atleiskite, esu suirzusi… Karaliau, ką veikia tavo miškininkai, kad žvėrelių neprižiūri? Baltasis badas aplink – silpsta žvėrys. Liepk girių sergėtojams geriau prižiūrėti gyvūnus!“ ,,Taip, Fėja, tikrai…“ – priėmė priekaištą karalius.

Jie vėl skriejo rogėmis. Fėja papasakojo apie stirnutę… Kai sopulingas įspūdis atslūgo, vežėjas užtraukė dainą: ,,Oi, laukai laukai… Jūs, balti keliai…“ Rogių žmonės jam pritarė: kas nemokėjo žodžių, išmoko čia pat. Skambėjo aidėjo ir varpeliai, ir visų trejų rogių daina…

Grįžę pilin sveteliai Didžiojoje menėje vakarieniavo.

Po vaišių Ilarijus pasakojo apie tolimus kalnus, į kuriuos neseniai kopė… aukštai aukštai įkopė… Pasakojo, ką matė, ką išgyveno. Apie bambukų atvašynus, o juose – beždžiones; apie laukines melsvąsias kalnų avis ilgomis, iki pat žemės vilnomis; apie kraupius maitvanagių šešėlius; apie uolas ir ledynus, ir šaltį; apie kopiančiuosius į kalnus… Visi suklusę klausėsi. Juolab kad Ilarijus porino gyvai ir išraiškingai. Kiekvienas svetys jautėsi, tarsi pats tai regėtų, kopdamas į aukštį.

,,O papėdėje mačiau nuostabų žalią drugelį… Visi drugiai gražūs. Bet šitas… neapsakomas… Trobelėje, kur nakvojau, tenykščiai žmonės pasakojo, kad, anot legendos, šie drugiai neša laimę – jei palieti ar bent išvysti. O gaudyti jų nevalia… Tad menininkai, amatininkai daro iš įvairių medžiagų panašius drugius – ir parduoda… Ir man pavyko nusipirkti… gana daug… Manau, jums visiems, manieji sveteliai, užteks… Lai gyvena žaliasis drugys iš papėdės ir jūsų namuos…“ Tarnai atnešė pintus padėklus, kaupinus žalių suvenyrų. Svečiai ėmė sau ir džiaugėsi… Fėja taip pat…

<…>

Kai karalius už minutės atsigręžė, norėdamas darsyk pažvelgti į žaliąją figūrą – dabar jau nakties sniego fone, jos nebeišvydo. Driekėsi tuščias kelias su giliai įvažinėtomis provėžomis, vietomis netgi slidžiomis, tapusiomis ledu, – tuo Ilarijus įsitikino, vos vos neišsitiesęs ant vieno kauburėlio – o dar ir tamsu…

O žaliąjį drugelį Fėja įsegė į senovinį rankšluostį rankšluostinėje – kažkur abu rastus ir pirktus, jai būtinus, nes dvelkiančius kažkokia nepaprastąja šiluma… („Spindulinga pasaka“)

Žaliasis Pasaulis
Privacy Overview

This website uses cookies so that we can provide you with the best user experience possible. Cookie information is stored in your browser and performs functions such as recognising you when you return to our website and helping our team to understand which sections of the website you find most interesting and useful.