… Bent prieš 38 metus į dabartinį Aukštaitijos nacionalinį parką atvyko ir gamtininko veiklos ėmėsi vienas iš Lietuvos gamtos tyrėjų-praktikų dr. Bronius Šablevičius. Ne kiekvienam lemta būti tokiu užsispyrėliu gamtos tyrimų labui… Apie jie geriausiai galėtų kalbėti tiesiog kitų gamtininkų žodžiai. Tad šių eilučių autorius tegu patsai kopia į medį ir klausosi, klausosi (ką kiti apie Bronių Šablevičių kalba)…
Mat kartą Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius Vidmantas Bezaras sakė: tipiška situacija yra valdininką sutikti sėdinti prie darbastalio, tarsi varstoto, tačiau Bronių Šablevičių labiau tipiška yra matyti aukštai medyje, su žiūronais rankose…
Gedas Kukanauskas, minėto nacionalinio parko dabartinis direktorius, teigė, jog norėtų Bronių su tokia sukaktimi dirbant nacionaliniame parke bent ženklia poema pasveikinti, tačiau… ne kiekvienam lemta būti menininku, tad geriau, girdi, sveikinti ne meniniu, o kasdieniu žodžiu. Juoba, jog ne kiekvienas gali būti ir geru gamtininku. Reikia tam iš kažkur gauti dieviškosios dovanos, pasišventimo…
„Jei Dievas Gamtą sukūrė, tai tas pats Dievas ir Bronių, skirtą Aukštaitijos nacionaliniam parkui, jo gamtai, sukūrė. Juk reikia kažkam, turinčiam neeilinius gebėjimus, Dievo kūriniją prižiūrėti, visą savo gyvenimą atiduoti Aukštaitijos nacionaliniam parkui“, – tarsi reziumavo Gedas Kukanauskas.
Neatsitiktinai ir pats Bronius Šablevičius, tarsi atitokęs nuo medžių, meilinosi kūrybai, rašydamas tokius žodžius: „Gera būtų prisėsti prie šilto židinio ir atsiduoti kūrybai. Kūryba – gyvenimas, skaidrinanti sielą ir trumpinanti tamsų rudenį.“
Toji kūryba yra reikšminga Broniaus gyvenime, gal net ir reikšmingesnė, nei jis pats apie save pamanytų, nes tik kūrybiškai nusiteikę žmonės geba surasti sąlyčio gijas su kitu žmogumi, kuris, deja, irgi keičiasi…
Bronius Šablevičius apie nacionalinio parko veiklą: „Tai jau nebeatitinka parko įkūrimo šviesiosios minties. Ir žmoniškumo pasigendu… Čia turi būti kultūros bei švietimo įstaiga. Greta – ekologinis ūkininkavimas, mokymas, ekologinis švietimas. Dabar viskas pernelyg… šiuolaikiška, naujos technologijos… Pernelyg daug techninių reikalavimų iš Briuselio, ir pasijaučiu, jog mano žinios lyg ir nebereikalingos, mano funkcijos lyg ir atliktos. Laikas eiti kūrybinio (biologo-fotografo) darbo link. Žinoma, labai dėkingas nacionaliniam parkui, jog stebuklo būdų 1977-ais čia gavau tokį širdžiai mielą darbą. Geri dalykai užgožia blogus, tad kas buvo negerai gamtoje netgi sovietiniais metais jau taipogi nebenoriu prisiminti. Tiek daug naujo ir gero patyriau… Be veiklos nacionaliniame parke, manau, nieko gero nebūčiau padaręs, nors pradžioje ir buvau įgijęs istoriko, o tik vėliau – biologo diplomus.“
Palūšės bibliotekininkė (2016-ųjų Ignalinos rajono Metų bibliotekininkė) Rita Ramanauskienė kalbėjo: „Mūsų bibliotekoje yra 16 Broniaus parašytų knygų. Tai – tarsi jo gyvenimo bei veiklos Aukštaitijos nacionaliniame parke rezultatas.“
Fotografas Rimas Ūdras, buvęs ANP direktoriaus pavaduotojas: „Dar būnant ir dirbant mums Meironyse, po darbo visada skubėdavo į savo daržą – gamtą. Beje, dabar Bronius yra ir Aukštaitijos gamtos fotografijos klubo vienas iš steigėjų.“
„Ko čia dabar apie Bronių kalbate, jog jis Aukštaitijos nacionaliniam parkui paaukojo savo gyvenimą. Nė velnio jis nepaaukojo. Jis tiesiog čia gyveno ir gyvena. Ir visai gražiai gyvena! Ir laimingas yra! Viskas čia jam patiko… – kalbėjo rašytojas ir gamtininkas Selemonas Paltanavičius, pridurdamas, jog pripažintų gamtininkų gretose, kaip ir rašytojų, nėra nei senių, nei jaunų, yra tik gražiai ir kūrybiškai dirbantys. Tokie būtent buvę prieš daugel metų vaikigališkieji ir pražilę ornitologai, susiburiantys Kaune, Tado Ivanausko zoologijos muziejuje. Beje, Selemonas paminėjo, jog Tado Ivanausko tritomyje „Lietuvos paukščiai“ apie lututę visai nedaug teparašyta, o Bronius Šablevičius turėjo galimybę Ignalinos krašte lututę itin gerai pažinti, studijuoti.
„Kai krašte yra gamtą pažįstantis ir daug dirbantis žmogus, tame krašte įvairiausių lutučių, pasirodo, besą…“ – kalbėjo Selemonas apie kolegą Bronių, primindamas, jog žinant kur kas daugiau, nei gali į kokią knygą (kad ir apie lututę ar augalus beigi vabalus Aukštaitijos nacionaliniame parke – gamtos pažinimo spektras netgi neaprėpiamas keliais žodeliais) sudėti, ir parašoma išsamiai bei gracingai.
Selemonas tarsi savęs, tarsi ir kitų (pašlovindamas Bronių) klausė: kam reikia gamtininkui knygose suguldomais žodžiais eiti į žmones? Ir tarsi patsai atsako: „Jei Tadas Ivanauskas nebūtų rašęs, kiek mes gamtininkų neturėtume… Ar apie tai pagalvojame?“.
Ignalinos rajono savivaldybės vicemeras Gintautas Kindurys (dirbęs kiek ir Aukštaitijos nacionaliniame parke): „Noriu pasidžiaugti, jog ne vien Ignalina, o ir visa Lietuva turi tokį nuostabų ir niekur neemigruojantį žmogų“.
Gamtininkas, Anykščių rajono savivaldybės vicemeras Sigutis Obelevičius: „Mane visą laiką stebina tai, jog Bronius nori pažinti viską gamtoje: ir paukščius, ir vabalus, ir augalus, ir… Manau, jog tokio plataus akiračio gamtininko Lietuvoje reikės ieškoti su žiburiu – ar ne paskutinis mochikanas Bronius būsiąs…“
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė: „Bronius yra tiesiog pavyzdys, kaip nacionaliniame ar regioniniame parke turi dirbti ekologas ar biologas. Nes žino ne tik apie vieną kokį vabalą, o ir apie jų pasaulį, apie augalijos ir gyvūnijos pasaulį. O tokių specialistų, kurie matytų bei suvoktų visumą, daug nėra. Mados, modernios technologijos dažnai praeina, jei visa tai nėra tinkama. Statistinės lentelės neatsveria žmogiškojo faktoriaus, specialisto noro sąžiningai dirbti.“
Irena Čeponienė, buvusi Aukštaitijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotoja: „Atsimenu tą dieną, kai Bronius atėjo ir sako, jog nori dirbti parke nors ir darbininko pareigose, nors yra diplomuotas istorikas. Tuo metu parko direktorius atostogavo, tad Vilniuje, Gamtos apsaugos komitete išgirdau: „Reikia priimti tokį darbininką – arba bus geras, arba eis šunims šėko pjauti…“. Bronių visada matydavau nuoširdų: jei pykdavo – nuoširdžiai, jei dirbdavo – nuoširdžiai, jei linksmas – irgi nuoširdus. Tiesa, būdavo neramu, jog atvykėlis iš kito rajono nakčiai dažnai išeidavo į mišką – kad tik nepasiklystų tas istorikas… O dar į medžius aukštai lipa… Kita vertus, dar tais laikais būdavo toks suvokimas: jei sėdi prie stalo – gerai, dirba, o jei nuolat išeina į girią… Gaila tik vieno, jog Bronius labai mėgsta žvėrelius, paukštelius, tačiau kažko su vaikais mažai bendrauja…“
Beje, apie tuos vaikelius Bronius paporina, jog užaugę, nors ir vesti gamtos link, jie gali pasidaryti gamtos nedraugais, teršti girią atliekomis, šūkavimais baidyti paukščius ir žvėrelius…
Neatsitiktinai fotografas Jonas Danauskas išrėžė: „Žmonių jaunikliai jau taipogi nusipelnė Broniaus dėmesio.“
Gal dėl to nebūtojo dėmesio buvęs parko direktorius Algis Panavas prisiminė: „Buvo ir toks atvejis mūsų saugomoje teritorijoje, kai Bronių dviese vos mirtinai neužkuteno, tačiau tą moną baigus išgirdome tik padėką dėl išgelbėtos Broniaus gyvybės – dar kiek kutenimo būtų suvis pribaigę…“
„Kai aš atsisuku savo kūryboje į žmogų, dėl to atsisukimo ne visi nudžiugę būna…“ – tarsi neatsitiktinai šmaikštavo, tarsi atsiduso Bronius Šablevičius.
Gamtosaugos mochikanas dr. Romas Pakalnis linki: „Geriausias laikas yra dabar. Kai gyveni, kuri, dirbi… Tik kai rašysi knygas ateityje apie žmones, apie mus gal itin blogai nerašyk…“
Buvęs parko direktorius Algis Panavas: „1977-ais dirbau rajone valstybinio gamtos apsaugos inspektoriaus pareigose. Tada ir susitikau su Broniumi, kuris tada atrodė keistokas jaunuolis. Nei šnapsą geria, nei medžioja… Kai jau buvau laikinuoju direktoriumi, nugirdau, jog Bronius ruošiasi disertaciją moksliniam laipsniui gauti ginti. Suruošėme palaikymo komandą, stebėjome. Mačiau, jog vadinamojoje politinėje dalyje Bronius vis kosi (valdžią sovietmečiu reikėjo citatomis pašlovinti…), o kai priartėjo prie esmės – kaip paukštis per girią nuskrido!“
Kai direkcijoje pasigirsdavo griausmingų ginčų garsai, visi žinojo, jog šitaip bendrauja Bronius Šablevičius ir kultūrologė Dalia Savickaitė.
Bronius visa tai pateisino tampriais kūrybiniais ryšiais, o Dalia: „Nieko čia tokio, tik patalpos buvo darbui netinkamos – be jokios garso izoliacijos. Be to, parke buvo tuomet mažo ūgio vyrų era: Kuliešius, Šablevičius, Ūdras ir dar vairuotojas Petriukas. Tačiau Bronius kur kas aukštesnei pašnekovei vis atsikirsdavo: mes – tarsi ledkalniai, jūs tik nežinote, kas yra apačioje!.. Tad dažnai ir pagalvoju: ar man jis yra daugiau gero padaręs ar tik pridaręs… Baigsiu juokus: negaliu nusilenkti žmogui, kuris tiek daug yra padaręs mūsų visai Lietuvai. Negaliu nenusilenkti žmogui, kuris taip žaismingai, su įvairiomis dermėmis aprašo gamtą. Gal tik Leonardas Grudzinskas rašė aštriau ir sentimentaliau, tačiau Bronius rašo tiksliau. Tad manosios kokios nuoskaudos tėra tarsi žaismingosios žiežirbos apie laužą.“
Biologė Gintarė Grašytė (Labanoro regioninis parkas): „Bronių atsimenu nuo tada, kai gebėjau ką nors atsiminti. Mane jis į pelkes išsivedė kai buvau gal kokių 10 metų. Tuo metu savo sąsiuvinėlyje ir užsirašiau, jog užaugusi norėčiau būti tokia pati, kaip ir Bronius – gamtininke. Pasisekė du kartus: šį gamtininką galėjau pažinti nuo vaikystės, o dabar kartu su juo dirbame tą patį biologo darbą.“
Ignalinos miškų urėdas Alfredas Aškelėnas: „Seniai Bronių pažįstu, tačiau jo miške niekada negali pamatyti. Paslaptingas. Pradžioje galvodavau, jog tik miškininkai giriose viską žino, pačias slapčiausias kerteles, pačius aukščiausius medžius… Kai važiuodavome į girią, susitikdavome Bronių grįžtant iš jos. Kai mes – iš girios, Bronius – į ją. Susitikdavome tik ne girios kelyje – jais miške nevaikščiojo. Kaip pamatysi Bronių girioje, jei sėdi ten aukščiausioje eglėje. Todėl ir jausdavome, jog ir mes esame matomi, kaip ir tie stebimieji ereliai. Kai ryte sutinki Bronių iš miško grįžtantį, niekada nesu matęs paniurusio, nes visada per naktį kažką aptikdavo naujo, todėl ir džiaugėsi. Dažnai pasitardavome ir dėl kirtimų Ažvinčių girioje, nes žinojo visus girios kvartalus, sklypus, neminint jau sengirės.
Kartą stebiu, kaip Bronius prisimetęs prie žemės kažką pievoje išdarinėja. Pasirodo, fotografuoja minutę-kitą trunkanti procesą: kaip iš vikšro drugelis atsiranda… Kas galėtų tokį reiškinį laiku pastebėti?..“
Gamtininkas Andrejus Gaidamavičius: „Jau 20 metų nuo mano pažinties su Broniumi, kai laukiau gal kokių dešimties būdamas autobuso. Dabar žiūriu į Bronių ir galvoju: į kokį žvėrį jis panašus. Žinoma, vilkai man labai svarbūs, tad nejučia Bronių su jais ir tapatinu. Ir paslaptingas, ir naktimis vaikšto po girią, ir žmonių nemėgsta, nors juos visada mato…“
***
Bronius Šablevičius:
„Išeini į šitas kalvas, kur žąsys kleketuoja rudenį… Išeini pavasarį, vos žvilgsniu aprėpdamas pušynuose iškukuotus beržus… Išeini vasarą… Trumposios naktys žėruoja negęstančiai žalsvai melsva kosmoso pašvaiste… Rasotose pievose atsipalaiduoja žolės ir žiedų našta, o gilioje dauboje įkritęs žaliasis ežeras saugo žalią vandenį. Čia pakyla ryškiausi mėnulio pilnatys…“
***
Bronius Šablevičius:
„Žygio tikslas buvo nupjauti aukštos eglės viršūnę ir toje vietoje įrengti lizdą ereliui žuvininkui. Kai lizdą pagaminau, atrodė toks tvirtas, kad galėjau net ir atsistoti. Bet nenoriu aš lipti iš aukštojo medžio. Labanoro girios magiškieji toliai laiko savo nelaisvėje – ankstyvojo rudens miškų grožis… Ir kvėpuoti netgi lengviau nei ant žemės. Trisdešimties metrų aukštis… Kitąmet lizde užaugs trys nauji ereliai.
… Tą dieną aš dar nežinojau, jog ereliai šiame lizde gyvens šešiolika metų.“
Augusto Uktverio nuotrauka
