Žagarė nuo seno garsi ypatinga vyšnių rūšimi – žagarvyšnėmis, nes dolomitinis žemės paviršius palankus šios rūšies vyšnios skoniui susiformuoti. Žagarvyšnė – ankstyvoji vyšnių veislė, pagal vieną iš versijų, kilusi iš Žagarės dvare augintų vyšnių sėjinukų. Įdomu tai, kad dar apie 1786 m. Žagarės gyventojų prievolėse buvo nurodyta, kad kiekvienas gyventojas savo sodyboje turi pasodinti po vyšnią. 18 a. žagariečiai vyšnių derėjimo metu užsidirbdavo visiems metams. Sakoma, jog kelių apylinkės kaimų ūkininkai augino kiekvienas po 2-5 ha žagarvyšnių. Jeigu jos kurią vasarą gerai užderėdavo ir pavykdavo gražiai su koteliais nuskinti, nuvežę į Rygą vežimą, gaudavo tiek, kiek už gerą arklį. Iki Rygos buvo daugiau nei 80 km kelio. Kad vyšnios nesusikratytų, varydavosi žingine ir tekdavo važiuoti 30 valandų. Dažniausiai važiuodavo keli kaimynai kartu.
20 a. pradžioje Peterburgo turguje buvęs net atskiras žagarvyšnių skyrius, o vienas Rygos fabrikas iš žagarvyšnių gamino likerį. Manoma, kad Sankt Peterburge net Sergejus Jeseninas su mylimąja Aisedora Dunkan ragavę žagariškių gardėsių.
Kas lankydavosi Žagarėje, visada susidomėdavo šitomis žemomis, anksti sunokstančiomis vyšniomis ir parsiveždavo jų į savąjį kraštą. Bet daugiausia jos plito tada, kai šių apylinkių gyventojai keldavosi gyventi į kitą vietą – į Lietuvoje nacionalinį augalų veislių sąrašą įrašyta 1962 metais.
Žagarvyšnių yra kelios atmainos, kurios skiriasi vaisių prinokimo laiku, derlingumu, vaismedžių forma ir kitais požymiais. Iki pat šių dienų žagarvyšnės auga beveik kiekvienoje sodyboje ir yra tarsi išskirtinis Žagarės miesto simbolis.
2011 m. gegužės viduryje Žagarės miesto pakraštyje, Švėtės upės pakrantėje 1,7 ha plote pradėtas sodinti pirmasis Lietuvoje vyšnių sodas. Būsimame sode vyšnaitę pasodinti panoro daugiau nei 300 šeimų, organizacijų, įstaigų, kaimo bendruomenių. Vyšnaites pasodino ne tik Joniškio rajono savivaldybės meras Gediminas Čepulis su žmona, LR Seimo narys Saulius Bucevičius, krepšinio treneris Antanas Sireika, bet ir Šiaulių universiteto dėstytojai humanitarai, Šiaulių krašto bajorai, Joniškio rajono kaimo bendruomenės ir kiti. Kiekvienam, pasodinusiam vyšnaitę, įteikti sertifikatai, nurodantys jos numerį ir sodinimo vietą. Vėliau sode pastatyta amfiteatro formos regykla, įrengti takai, poilsiavietė su pavėsine, informaciniu stendu, lauko tualetu, automobilių stovėjimo aikštele. Sodas kasmet vis pildytas vyšnaitėmis.
Šiais metais vyšnių sode pastatytas ir pirmas Žagarės regioniniame parke vabzdžių viešbutis. Šiame įdomiame statinyje gali apsigyventi pavieniui gyvenančios bitės, kamanės ir parazitinės vapsvos, drugeliai, patys įvairiausi plėšrūs ir medienoje gyvenantys vabalai, šimtakojai. Kartu su vabzdžiais čia gali gyventi grybai, kerpės, moliuskai, vėžiagyviai, vorai. Medienai pūvant, vieni tą namelį paliks, bet atsikraustys kiti, tad viešbučio „gyventojai“ nuolat keisis, kaip ir tikrame viešbutyje – pagyvena vieni, vėliau įsikuria kiti. Vieni čia maitinasi, kiti slepiasi ar žiemoja, treti dauginasi.
Šiais, 2016-aisiais, regioninio parko vyšnių sodui – jau penkeri. Nuoširdžiai dėkojame visiems, rėmusiems ir prisidėjusiems prie vyšnių sodo įrengimo, dovanojusiems ir sodinusiems jame vyšnaites, tvarkiusiems aplinką, dalyvavusiems talkose ir kitaip prisidėjusiems prie šio sodo kūrimo. Su visų pagalba sunkiai bet atkakliai įgyvendiname idėją turėti Žagarėje vyšnių sodą, kur pasigrožėti vyšniomis galėtų ne tik vietiniai gyventojai, bet ir atvykstantys regioninio parko lankytojai.
Autorės nuotrauka
