Nedaug rasis žuvininkystės specialistų, mokslininkų ichtiologų, mėgstančių meškerioti. Nuolat dirbant su žuvimis, atliekant specialiąją žvejybą mokslinių tyrimų tikslais ir tam naudojant ne mėgėjiškos žvejybos įrankius, buvimas prie vandens su meškere ar spiningu neleidžia „pabėgti“ nuo žuvų ir pailsėti nuo kasdienybės. Visiškai kitaip apie mėgėjų žvejybą mano Klaipėdos universiteto Gamtos ir matematikos mokslų fakulteto lektorius, Žuvininkystės tarnybos (ŽT) prie LR Žemės ūkio ministerijos Žuvininkystės ir mokslo skyriaus vyriausiasis specialistas Antanas Kontautas.
Pelnęs meškeriotojų pagarbą
Antano Kontauto mokslinių interesų sritis – gėlųjų vandenų ekologija. Studentams jis dėsto gyvūnų fiziologiją, ekologinį monitoringą ir žuvų biologiją. Be to, šiuo metu dalyvauja įveiklinant naujos Žuvininkystės tarnybos Žuvininkystės tyrimų ir mokslo skyriaus laboratorijos Kopgalyje darbą, dalyvauja mokslinėse ekspedicijose, renka duomenis žuvų išteklių tyrimams, inicijuoja ir vykdo mokslinius tyrimus, susijusius su jūros ir vidaus vandenų žuvų išteklių naudojimu, žuvų pašarais bei kitais vandenų organizmais. Nors kasdienybėje mokslininkas nuolat dirba su žuvimis, tačiau laisvalaikiu dažnai meškerioja. Ne vien už profesionalumą, bet ir už puikų mėgėjų žvejybos išmanymą, sukauptą didžiulę patirtį bei Lietuvos meškeriotojų interesų atstovavimą svarstant aktualius žvejams mėgėjams klausimus, pelnyta pagarba. Nebe pirmus metus, remiantis Lietuvos Respublikos mėgėjiškos žūklės įstatymu, aplinkos ir žemės ūkio ministrų įsakymu, visuomeniniais pagrindais veikia išvadas ir pasiūlymus mėgėjų žvejybos klausimais teikianti organizacija. Iš pradžių ji vadinosi Mėgėjiškos žūklės plėtros taryba, o nuo 2012 m. gruodžio 31 d. – Mėgėjų žvejybos taryba. Ji sudėtyje esantį A. Kontautą išsirinko pirmininku.
2012-02-22 Lietuvos meškeriotojų sąjungos (LiMS) steigiamojo suvažiavimo metu A. Kontautas išrinktas LiMS valdybos nariu. Pelnęs meškeriotojų pagarbą mokslininkas mėgsta žvejybą spiningu, museline meškere ir kitais mėgėjų žvejybos įrankiais.
1988 m. A. Kontautas kartu su E. Gentvilu įsteigė žaliųjų judėjimo klubą „Žvejonė“. 1996-2000 m. Elektrėnų marių šiltajame kanale organizuojant Lietuvos vaikų ir jaunimo meškeriojimo čempionatus, tarp rėmėjų buvo ženkli A. Kontauto vadovaujamos „Žvejonės“ parama.
„Rojaus“ aktualijos
Aptarti jas A. Kontautą paprašiau gegužės 26 d. pasibaigus lašišaičių išleidimui į Vilnios upę („Žaliasis pasaulis“, 2016 m. Nr. 22).
Tarp meškeriotojų diskutuojama, ar ne per dažnai keičiamos Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklės. Teigiama, kad numatomi pakeitimai neskelbiami iš anksto ir dėl to žvejai mėgėjai netenka galimybių dalyvauti numatomų pakeitimų aptarime.
„Dažnai keičiant meškeriojimo tvarką dauguma Taisyklių pakeitimų susiję su įvairių meškeriotojų organizacijų, tarp jų ir Mėgėjų žvejybos tarybos narių išsakyta kritika. Tačiau tiesa, kad ne visais klausimais iš anksto diskutuojama. Daugeliui meškeriotojų ir Tarybos nariams lieka nežinomi kai kurių sprendimų motyvai, apie pakeitimus sužinoma jau po jų priėmimo“, – patikino Mėgėjų žvejybos tarybos pirmininkas.
Nemažas šurmulys kilo įkūrus „Žvejų rojų“, kurio vandens telkiniai yra: Molėtų rajone Galuonų, Išnarų, Kertuojų, Baltųjų Lakajų, Bebrusų, Stirnių, Rudesos ežerai. Zarasų rajone – Luodžio, Asavo ežerai, Antalieptės HE tvenkinys, Šventosios upė nuo Luodžio ežero iki Sartų ežero Zarasų ir Rokiškio rajonuose – Sartų ežeras. Daugumą meškeriotojų stebina „Žvejų rojaus“ vandenyse paskelbti draudimai. Juose draudžiama gaudyti didesnes nei 80 cm lydekas, didesnius nei 70 cm sterkus, didesnius nei 100 cm šamus; žvejoti nuo ledo masalui naudojant žuvelę.
Žvejyba paleidžiant žuvis (mėgėjų žvejyba, kai sugautos žuvys nedelsiant paleidžiamos atgal į tą patį vandens telkinį, taip užtikrinant žuvų gyvybingumą) ištisus metus vykdoma šiuose vandens telkiniuose:
Kertuojų ir Rudesos ežeruose – paleidžiant visas žuvis; Antalieptės HE tvenkinyje ir Galuonų ežere – paleidžiant šamus; Šventosios upės atkarpoje nuo Antalieptės HE tvenkinio iki Sartų ežero – paleidžiant marguosius upėtakius.
Draudžiama būti „Žvejybos rojaus” vandens telkinyje ar arčiau kaip 25 m nuo jo su tų rūšių žuvimis, kurių žvejyba tame vandens telkinyje leidžiama tik jas paleidžiant ar jų žvejyba tame vandens telkinyje tuo metu draudžiama.
„Pasaulyje yra įvairiausių žuvų išteklių naudojimo strategijų. Taigi, čia nieko naujo, – patikino A. Kontautas. – Yra vietų, kur visos žuvys paleidžiamos. Atvykęs meškeriotojas nusiperka tinkamą dokumentą (licenciją ar kortelę), pagauna leidžiamą kiekį žuvies ir visas jas paleidžia. Taip yra ne visur, tik specialiose tam skirtose vietos. Aš Norvegijoje žinau vienos upės ruožą, kur negalima imti lašišų, tai jų ten yra labai daug. Jas meškerioti galima naudojant tik vienšakius be „barzdelių“ kabliukus. Ten, kur naudojamas principas „pagavai-paleisk“ – tai būtina sąlyga net ir gaudant lydekas. Meškeriojant jas masalais su trišakiais kabliukais, pusė paleistų žuvų tikriausiai neišgyvens.“
Mokslininko nuomone, jei norima parodyti, kiek gali būti ežere žuvies, ir tų išteklių meškeriotojas negali paimti, tai – nieko blogo. Dėl nuostatos drausti „Žvejų rojuje“ gaudyti, kaip numato Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklės, mažesnius nei 75 cm ir didesnius, pagal „Žvejų rojuje“ nustatytą tvarką, už 100 cm šamus, negaudyti mažesnių nei 45 cm ir 80 cm perkopusių lydekų bei užaugusių daugiau nei 70 cm sterkų, verta padiskutuoti.
„Mano požiūriu, tarp 5-6 kg lydeka yra žymiai geresnis reproduktorius negu kilograminė ar dviejų kilogramų. Tokia lydekos patelė tikrai duoda daug produktyvių ikrų. 10-14 kg perkopusios lydekos ikrai mažiau produktyvūs, bet jų kiekis būna didžiulis ir, nepaisant to, kad kokybiškų ikrų procentas mažesnis, absoliutus skaičius apvaisintų ikrų bus didesnis. Tokie griežti imamų šamų, lydekų ir stekų dydžių ribojimai galimi tik keliuose, bet jokiu būdu ne visuose vandens telkiniuose. Norint vystyti meškeriojimą kaip veiklą, labiausiai pamėgtose žvejų mėgėjų vietose to reikėtų vengti. Pagautas ne mažesnes, kaip nurodyta Taisyklėse, žuvis galima imti arba paleisti“, – rekomenduoja žuvis dažnai paleidžiantis, bet ir kažkiek pasiimantis ichtiologas meškeriotojas. Paviešinus ketinimus nuo 2017 iki 2021 m. papildomai kiekvienais metais įžuvinti lydekomis 56 vandens telkinius ir siekiant šio darbo efektyvumo drausti lydekų žvejybą įžuvinamuose vandens telkiniuose, sulaukta meškeriotojų nepasitenkinimo. A.Kontautas mano, jog norint viename ar kitame telkinyje atkurti lydekų išteklius, toks draudimas nepakenktų, tačiau jis netinka vandens telkiniams, kur lydekų netrūksta, o juo labiau Kauno mariose.
Žuvys ir žmonės
Žuvų ištekliais gausūs vandens telkiniai – didžiulis turtas, o juos ištinkančios ekologinės nelaimės jaudina ne tik aplinkosaugininkus, mokslininkus ir meškeriotojus, bet ir gamtai neabejingą visuomenę. Kai nuostoliai patiriami žinant priežastį – klausimų mažiau. Štai viskas aišku dėl Pakruojo rajono Dvariukų tvenkinyje prarastų lydekų, tačiau kodėl šios žuvys gaišo Derežnyčios upės patvankoje Varėnoje, tapo galvosūkiu aplinkosaugininkams. Dar daugiau jaudulio atnešė Kauno mariose kritę karpiai ir sterkai („Žaliasis pasaulis“, 2016 m. Nr. 18). Šių žuvų praradimo priežastis iki šiol nėra galutinai išaiškinta.
„Gamtoje tokie sunkiai paaiškinami reiškiniai nutinka. Tokį pat reiškinį prieš trejetą metų pavasarį stebėjome Nemuno žemupyje. Buvo daug negyvos žuvies ir visiškai neaiški kritimo priežastis, – prisiminė A. Kontautas. – Vargu ar bus rastas paaiškinimas dėl negyvų žuvų Kauno mariose. Galima būtų galvoti, jog pasireiškė žuvų išsekimas po žiemos, bet šiemet ji nebuvo niekuo ypatinga. Gali būti, kad kažkas kažkur lokaliai nutiko. Be karpių ir sterkų, aptikta kritusių ešerių ir lydekų, o juk tai skirtingų rūšių žuvys. Viena aišku, jog vandenyje ištirpęs deguonies kiekis normalus, teršalų neaptikta, o žuvų kritimas susijęs su pavasariu, su periodu po žiemos. Gal kartais patelėms brandinant ikrus kažkas nutiko gonadoms. Kartais tokie dalykai stebimi Nemune ir Kuršių mariose.“
Dar kartą užsiminus apie tarp meškeriotojų vis labiau plintantį principą „pagavai-paleisk“ mokslininkas meškeriotojas išsakė savo nuomonę.
„Manau, jog ne visi žvejai mėgėjai paleidžia visas sugautas žuvis. Dauguma jų žuvį mėgsta ir sugautą suvalgo. Kad meškeriotojams skirtas televizijos laidas žiūrintys nemeškeriotojai mano, jog visas sugautas žuvis privalu paleisti – nieko blogo. Aš daug žuvų paleidžiu, bet kartais ir suvalgau. Ekologo akimis žiūrint, ekosistemoje visi kažką valgo, visi yra suvalgomi. Mes kažką suvalgom, amžių nugyvenus kažkas suvalgys mus, – nenuginčijamą tiesą išsakė ekologas. – Taigi žuvies pagavimas ir jos suvalgymas yra visiškai gamtiškas natūralus dalykas. Kitaip kyla klausimas, o kam tu žuvį gaudai, jeigu tu jos neimi, nevartoji. Juk ant kablio užkibusi žuvis kankinasi ir žmogus elgiasi kaip sadistas.“
Prisiminus vėl paaštrėjusį žvejų mėgėjų ir verslininkų konfliktą A. Kontautas atviravo, jog jis visada buvo ir yra prieš komercinę verslinę žvejybą kaipo tokią, kadangi žuvų ištekliai nėra pakankami rentabilių verslinės žvejybos įmonių egzistavimui Lietuvos ežeruose ir upėse. Jei galime apie ką kalbėti, tai tik apie žvejybą verslinės žūklės įrankiais. Nemažoje dalyje ES šalių tai vadinama rekreacine žvejyba – bet žuvis gaudoma tik savo poreikiams, jos pardavinėti negalima.
„Žvejyba versliniais žūklės įrankiais vyksta ir dabar. Verslininkams leidžiama specializuotoji ungurių, stintelių, seliavų, upinių nėgių žvejyba ir to visiškai pakanka“, – įsitikinęs meškeriotojas ekologas. Jis pritartų pasiūlymui gyvenantiems prie ežerų žmonėms, turintiems prie jų kaimo turizmo sodybas, leisti pasistatyti venterį ar kitokią gaudyklę ir žuvis naudoti savo arba žvejybos paveldo propagavimo poreikiams. Tokiu atveju, kai žmogui žuvų nereikia, jis jas galėtų paleisti, kai reikia – pasiimti.
„Tokią žvejybą kontroliuoti nebūtų sunku. Žmogus turėtų turėti tam leidimą ir specialų ženklą pastatytam žūklės įrankiui pažymėti. Suomijoje tam leidžiama naudoti net 25 m ilgio žiauninius tinklaičius, ir net ne po vieną kai kuriuose ežeruose. Bet tai yra jų istorinis nuosavybės paveldas. Pas mus tokių leisti naudoti nereikėtų, nes vėl grįžtų intensyvus brakonieriavimas“, – įsitikinęs A. Kontautas.
Augusto Uktverio nuotrauka
