Pateikta visuomenei svarstyti Juodymo pelkės (Rokiškio r.) poveikio aplinkai vertinimo (PAV) ataskaita (http://gamta.lt/files/Juodymas_PAV_atask_I_tomas1456994254311.pdf), atskleidė nemalonių netikėtumų. Nustebino pasikeitęs požiūris į natūralių aukštapelkių su saugomomis augalų ir gyvūnų rūšimis apsaugą. Tiksliau, aplinkosauginių struktūrų bejėgiškumas ir nuolaidžiavimas kontraversiškiems durpių kasybos verslo interesams, nes PAV pateikia tarsi palankias galimam eksploatavimui išvadas. Mūsų įsitikinimu, iki šiol Lietuvoje buvo priimtas sprendimas, kad natūralios aukštapelkės yra paliekamos kaip vertingos gamtinės ekosistemos. Aktyvios aukštapelkės bei pelkiniai miškai yra Europos Sąjungos Buveinių Direktyvos (ES BD) buveinės, be to, aktyvios aukštapelkės yra ir prioritetinės ES svarbos buveinės, kurioms skiriama ypatinga apsauga.
Šiuo konkrečiu Juodymo pelkės atveju numatomos kasybos teritorijoje be ES saugomų buveinių aptiktos ir 3 saugomos žinduolių rūšys (šermuonėlis, baltasis kiškis, lūšis), 8 saugomų paukščių rūšys (vapsvaėdis, vištvanagis, mažasis erelis rėksnys, sketsakalis, tetervinas, pilkoji gervė, žvirblinė pelėda ir pilkoji meleta), 2 ES BD IV priedo varliagyvių ir roplių rūšys (vikrusis driežas, smailiasnukė varlė – PAV ataskaitoje jos klaidingai traktuojamos kaip nesaugomos), 1 griežtai saugoma tik aukštapelkėse gyvenanti drugių rūšis – pelkinis satyras (Oeneis jutta), kurio neabejotinai stabili ir didelė populiacija randama pelkėje (yra ir įrašas Saugomų rūšių informacinėje sistemoje (SRIS).
Stebina PAV atlikusių ekspertų išvada. Cituojame: „Įrengiant durpių gavybos laukus ir vykdant telkinio eksploataciją, tiesiogiai fiziškai gyvūnija nebus naikinama ir pasitrauks į gretimas teritorijas“. Ar turima galvoje, kad aukštapelkėms prieraišios gyvūnų rūšys sėkmingai pasitrauks ir praturtins gretimas žemės ūkio naudmenas ir Dūdbalos miškus? Ar jos emigruos į Latviją ir praturtins Latvijos biologinę įvairovę (netgi yra ir toks teiginys PAV ataskaitoje)? Ilgamečių aukštapelkių drugių tyrimų duomenys Lietuvoje rodo, kad tirfobiontinės (aptinkamos tik pelkėse) drugių rūšys, kaip pelkinis satyras, nepalieka pelkės teritorijos ir perskridimai iš vienos pelkės į kitą niekada dar nėra užregistruoti, taigi pelkės pažeidimas veda tik prie tiesioginio šios saugomos rūšies populiacijos sunaikinimo.
Griežtai saugomoms rūšims turi būti garantuojama apsauga. Ar Lietuvos įstatymai yra niekiniai ir gali būti apeinami vos tik atsiranda iškalbingi lobistai? Jei taip tęsis toliau, gali ir vėl būti paleistas mažų hidroelektrinių statybos ant upių ir upelių gaivalas ar kitos didelę žalą aplinkai darančios veiklos, motyvuojant regiono socialinės gerovės kėlimu.
Juodymo pelkė nėra saugoma teritorija, bet tai nėra pretekstas jos sunaikinimui. Sunaikinus šią, akys nukryps į kitas šalyje esančias dar nesaugomas aukštapelkes, kuriose tikriausiai yra ne mažesnė, tik gal netyrinėta biologinė įvairovė.
Kur bus sustota? Teiginys, kad ir taip didžioji dalis aukštapelkių yra saugomose teritorijose, pateikiamas neteisingame kontekste. Tas „didelis“ saugomų aukštapelkių procentas yra tik maža dalis nuo kažkada Lietuvoje buvusių aukštapelkių, kurios šiuo metu jau sunaikintos, kasant durpes ar šiaip nusausinant. Primintina, kad aukštapelkės yra senos buveinės, susiformavusios per daugelį tūkstantmečių, ir jų kaip ekosistemos atstatymas praktiškai nebeįmanomas. Durpių kasybos verslas jau atgyveno savo aukso metus ir galėtų persiorientuoti į kitas sritis, kad ir į biokuro ar kitokios produkcijos ruošimą iš krūmų ar šiaudų ar šieno, kas aktualu ir gamtotvarkai, kai susiduriama su žaliųjų atliekų išvežimu iš tvarkomų teritorijų. O dabar, teigiant, kad 100 durpių įmonės darbininkų gali likti be darbo, tarsi uždegama žalia šviesa naujų aukštapelkių naikinimui?
Autoriaus archyvo nuotrauka