Smagu dalyvauti masinėse švarinimosi akcijose, tačiau niekas nedraudžia turint noro ir laiko apsikuopti kitu metu. Dalyvauti tokioje mini talkoje man pasiūlė Vytautas Matulevičius ir Vilniaus miesto Sporto sąjungos vadovas Dovydas Patiejūnas. Važinėdami palei gražias Neries pakrantes vyrai dairėsi po akcijos „Darom 2018“ likusių nesutvarkytų vietų, tad balandžio 28 d. nutarė apkuopti ties Griovių geomorfologiniu draustiniu esančią Neries upės pakrantę ir į ją čiurlenantį bevardį upokšnį.
Prasminga talka
Griovių geomorfologinis draustinis – valstybinės reikšmės saugoma gamtos teritorija (Vilniaus rajono savivaldybėje, Zujūnų seniūnijoje, Girulių miške, Neries dešiniajame krante). Draustinis įsteigtas 1992 m. siekiant išsaugoti plataus Neries paslėnio erozinio kalvyno fragmentą su raiškiomis griovio tipo formomis. Jo teritorijoje vyrauja miškingas kraštovaizdis, yra 5 kertinės miško buveinės. Šiame nepažeistame miško plote didelė tikimybė aptikti nykstančių, pažeidžiamų, retų ar saugotinų buveinių specializuotųjų rūšių.
Draustinio teritorija dėl ypač raiškingo reljefo sunkiau pritaikoma lankymui ir pažinimui, nes daugelis vietų yra nepraeinamos ir nėra įrengta rekreacinė infrastruktūra, tačiau lankytojai, negerbiantys savęs ir gamtos, draustinio teritoriją aplanko. Ypač akivaizdžius „civilizacijos“ pėdsakus talkininkai aptiko į Neries upę įtekančiame upokšnyje ir jos pakrantėje.
Nors iš manęs talkininkas menkas, atsisakyti vykti kartu negalėjau. Nemažai įdomių renginių sportinės žūklės klubo „Žvejonys“ vadovas Vytautas Matulevičius organizavo ir visada talkinti kvietė („Žaliasis pasaulis“ 2010 m. Nr. 19 ir Nr. 20. 2011 m. Nr. 16). Neslėpsiu, parūpo prie upės pasižvalgyti ir pačiam įsitikinti, ar teisingai po akcijos „Darom 2018“ skelbta, kad šiukšlių mažiau. Jų yra ir dėl to kalčiausi meškeriotojai.
… Šeštadienis išpuolė gražus, saulutė žeme ritinėjosi. Nors darbingi talkininkai – tik trys, darbas virte virė. Apkuopiant ties Griovių geomorfologiniu draustiniu esančią Neries upės pakrantę ir į upę čiurlenantį upokšnį, be Dovydo Patiejūno ir Vytauto Matulevičiaus plušėjo jo sūnus, klubo „Žvejonys“ administratorius ir idėjų generatorius Linas Matulevičius.
Teigti, jog kylant meškeriotojų kultūrai visi žvejai mėgėjai tvarkingi, būtų neteisinga. Pasitaiko visokių… Jų veiklos pėdsakus atskirti nuo kitų šiukšlintojų nesunku. Tačiau šioje mini talkos vietoje aptiktos padangos, mašinų salono plastikinės detalės, betoninių luitų statybinės atliekos, seni drabužiai, sudaužyti buteliai bei kitoks šlamštas rodė, jog saugomos teritorijos pašonėje savo šiukšlėmis atsikratė ne „pabendrauti su gamta, kiek tik leidžia sveikata“ iškylavę pramogautojai, bet tikri gamtos niokotojai.
„Fiderio“ pavilioti
Su Vytautu Matulevičiumi mudu pažįstami nuo tų laikų, kai aš su jaunaisiais žvejais dirbau Lietuvos vaikų ir jaunimo centre, o jis – Vilniaus savivaldybės Grigiškių „Šviesos“ vidurinėje mokykloje (dabartinėje gimnazijoje). Tuo metu Vytautas ir jo vadovaujamas klubas propagavo žvejybą plūdinėmis meškerėmis. Mėgėjų žvejyba ir meškeriojimo sportas vystėsi, atsirado plūdinės meškerės perspektyvus konkurentas. Tai dugninės meškerės tobulesnis variantas „fideris“. Jis savo universalumu paviliojo daugelį meškeriotojų, tarp jų ir klubo „Žvejonys“ narius. Meškeriojant „fideriu“ naudojamos nuo seno žinomos, tik patobulintos, šėryklėlės, tačiau atsisakyta senovinių, šluotkotį primenančių, meškerykočių, kibimo signalizavimui naudotų varpelių ir kitokių signalizatorių. Šiuolaikinės „fideriu“ vadinamos dugninės meškerės kotas turi lanksčias, įmanomas greitai pakeisti, viršūnėles. Jos jautriai reaguoja į žuvies kibimą ir jokie papildomi signalizatoriai nebereikalingi.
Sakoma, kad obuolys nuo obels netoli rieda, todėl nenuostabu, kad Vytautas meškerioti išmokė savo sūnų Liną.
„Pirmoji mano meškerė buvo bambukinė, ritė inercinė, o plūdė – iš žąsies plunksnos. Paskui tobulėjom. Pasirodė meškerykočiai iš kompozitinių medžiagų ir pirmosios neinercinės ritės „Lemz“, „Delfin“ bei kitokie nuo užsieniečių kopijuojami modeliai. Plūdžių įvairovę papildė tolimojo metimo slankiojančios plūdės „vagleriai“. Į jų korpusą įmontuoti ir galimi keisti svareliai padėjo toliau ir tiksliau užmesti masalus. Dabar vienas iš mano pomėgių yra „fideris“ ir karpių žūklė. Tikru karpininku savęs nelaikau, nes pagauti didelį karpį man užtenka pusės kilogramo baltyminių kukulių ir apytikriai keturių valandų žūklės. Tam reikia pasirinkti gerą taktiką, tinkamą vandens telkinį, vietą jame ir išnaudoti „fiderio“ privalumus“, – pasakojo mini talkoje šiukšlininkus keiksnojantis Linas. Pasak jo, gaudant karpius „fideriu“ galingos karpininkų meškerės ir elektroniniai signalizatoriai nereikalingi bei sunaudojamas minimalus kiekis jaukų.
Dovydo Patiejūno pažintis kiek kitokia nei Lino.
„Pamačiau kartą prie vandens sėdintį senolį ir paklausiau, ką jis čia veikia. O jis vieną paskui kitą iš vandens traukė žuvis. Tai man patiko. Žvejys, papasakojęs viską apie meškerę, pasiūlė pabandyti pagauti žuvį. Man užkibo keli karosiukai ir to užteko, kad aš pats „užkibčiau“. Taip mano aštuonmečio rankose atsirado pirmoji meškerė. Dabar aš žūklauju „fideriu“ ir esu pasiruošęs padėti Vytautui organizuoti šio būdo žvejybos varžybas vaikams“, – patikino Vilniaus miesto sportu besirūpinantis Dovydas.
Man patiko šio jauno žmogaus optimizmas ir įsitikinimas, jog dar galima ir reikia stengtis atgaivinti nemokamus, visiems vaikams prieinamus sporto ir kitus būrelius. Tam reikia tik geros valios, noro bei pasiryžimo veikti visų Lietuvos vaikų labui.
Vacio Paulausko nuotraukos
