Viršūnių užkariautojos: ožkos!

Kai kurie gyvūnai tarsi sutverti tam, kad žadintų vaizduotę. Akys plačiau prasimerkia, išvydus žirafą arba ančiasnapį, o štai kokia nors ožkelė nekelia nei mažiausio susidomėjimo. Ši neteisybė yra pagimdyta mūsų kasdieninio gyvenimo – ožkas juk mes prisijaukinome prieš dešimtį tūkstančių metų, o pamėgink surasti ančiasnapį! Tuo tarpu ožkos yra tikrai įdomūs gyvūnai, reikia tik į jas geriau įsižiūrėti. Tą ir padarykime dabar, Ožkos metais.

Šokinėjimo ir laipiojimo meistrės

Paplitęs posakis „įleido ožį į daržą“ reiškia, kad žmogus nebuvo apdairus ir kitais pernelyg pasitikėjo. Deja, realybėje tvora nesugeba sustabdyti šio gyvuliuko. Kokia aukšta ji bebūtų, ožkos dažnai net nelaiko jos kliūtimi. Visos naminės ožkos priklauso kalnų ožkų giminei – kanopiniams, gyvenantiems tarp stačių uolų ir skardžių. Nei viena būtybė pasaulyje negali rungtis su ožka meistriškumu šokinėjant per pavojingus tarpeklius. Nors šie šuoliai ir pakankamai rizikingi, jie suteikia galimybę apsisaugoti nuo grobuonių bei susirasti ėdesio. Bet uolomis neapsiribojama! Štai Maroke, kur žemė sausa ir nedaug vešlesnės žolės, ožkos paprasčiausiai … įlipa į medžius. Vietiniai gyventojai seniai pripratę prie šio reginio, o atvykėliai iš netikėtumo net išsižioja. Ožkos, ramiai laipiojančios po gana plonas viršutines medžių šakas, – stulbinantis reginys.

Išvada viena: jeigu naminė ožka laikosi atokiau nuo šeimininko daržo – tai išimtinai jos pasirinkimas ir išsiauklėjimas. Juk be mokėjimo laipioti po uolas, ožkos pasižymi ir nemažu intelektu.

Čempionai tarp gyvulių

Protingos ožkos – moksliškai įrodytas faktas. Vokiečių mokslininkai iš Leibnico biologijos instituto atliko keletą eksperimentų su skirtingais įprastinės naminės faunos atstovais – karvėmis, avimis, ožkomis. Bandymas buvo pakankamai paprastas – gyvulių aptvaruose buvo įrengta speciali girdykla, iš kurios vanduo liedavosi tik paspaudus atitinkamą mygtuką – vieną iš ketverių. Už mygtukų įkurdintame elektroniniame displėjuje atsirado abstrakčių simbolių – kvadratų, apskritimų, rombų ir kt. Suprantama, vandens anksčiau ar vėliau gaudavo kiekvienas gyvulys – užtekdavo jam nosimi pabaksnoti visus mygtukus iš eilės. Bet tiktai ožkos suvokė, kad vandenį išduoda  atitinkamos formos mygtukas. Tiesa, jos taip pat parodė turinčios polinkį į užmaršumą – tvirtam informacijos įsisavinimui ją reikėdavo kartoti kas šešias savaites. Antra vertus, po pakartojimo jos įsimindavo informaciją dešimtims mėnesių.

Ožkos demonstruoja savo individualumą ir smalsumą kur kas dažniau negu netolimos jų giminaitės avys. Neretai jos pasižymi atkaklesniu ir bjauresniu būdu už kitus naminius gyvulius. Tai atsispindi netgi mūsų kalvoje. Epitetai „avinas“ ir „avis“ dažniausiai apibūdina žmogaus intelektą, o epitetai „ožys“ ir „ožka“ – jo prastą charakterį ar poelgį. Suprantama, ne visos avys kvailos, o visos ožkos elgiasi be ceremonijų. Ožkos puikiai pasiduoda dresavimui ir net dalyvauja cirko numeriuose. Ganyklose pačios protingiausios ožkos tuo pačiu metu atlieka bandos lyderio, sarginio šuns ir piemens vaidmenį. Jos seka, kad jų globotinės rupšnotų pačią šviežiausią žolę, dėmesingai žvalgosi į šalis, ar netykoja grobuoniai, o kai banda prisiėda, praneša apie tai žmogui. Joks kitas naminis gyvulys to padaryti neįstengia.

Tragiški ir demoniški

Ožių vaidmuo mitologijoje labai ryškus – mažai kuris gyvulys įsigudrino pabuvoti tokioje gausybėje legendų. Bet – o tai unikalus atvejis! – patinai ir patelės čia vaidina skirtingą vaidmenį. Ožkos paprastai esti motinystės, rūpinimosi ir vaisingumo, o ožiai – paleistuvystės, gašlumo ir gudrumo simbolis. Kartais, tiesa, drąsos ir išradingumo. Sunku pasakyti, kuo pagrįstas panašus skirstymas pagal lytį. Tikriausiai, esmė ta, kad ožkos ūkyje visada buvo žymiai naudingesnės, juk iš ožio pieno nesulauksi…

O štai Senovės Graikijoje į ožius žvelgta labai palankiai. Legendinė ožka Amaltėja savo pienu išmaitino Dzeusą, kai šis buvo dar kūdikis, ir apgynė jį nuo jo bepročio tėvo Krono. Iš mirusios maitintojos kalvystės dievas Hefaistas padirbdino nepramušamą skydą – Egidą, labai padėjusį Dzeusui kovoje su titanais. Ožiai laikyti gyvūnais, labai vertinamais dievų, todėl reguliariai buvo aukojami. Įdomu, kad graikiškas žodis „tragedija“ verčiamas kaip „ožių daina“. Tragedija iš pradžių buvo laikoma jumoristiniu žanru, ir joje choro vaidmenį atlikdavo į ožius panašios būtybės – satyrai. Vėliau visas humoras perėjo komedijos žinion, bet pavadinimas buvo per stipriai prigijęs, kad jį būtų galima keisti. Tiesiog tragedija imta vadinti kur kas liūdnesnį žanrą.

Judaizme ir krikščionybėje į ožius taip pat žvelgta skirtingai. Ožys – plačiai žinomas nuodėmės simbolis, pirmiausia – gašlumo ir nepaklusimo Dievui. Apaštalas Matas kalbėjo, jog Paskutiniojo teismo dieną dievas „atskirs avis nuo ožių“, avys keliaus į dangų, o ožiai – į pragarą. Krikščionybės demonai – velniai ir netgi pats Šėtonas turi daugybę bruožų, perimtų iš ožių – kanopas, ragus, uodegas, barzdeles… Įžymioji piktoji dvasia – Bafometas, vienas iš velnio įsikūnijimų, taip pat buvo vaizduojama su ožio galva. Tikriausiai tai buvo susiję su pagarba ožiams Senovės Graikijoje ir Egipte, ir su stabmeldystės kulto naikinimu. Tačiau monoteistinėje religijoje ir ožiui atsirado teigiamas vaidmuo. Pagal senovės judėjų paprotį dvasininkas atleisdavo žmonėms nuodėmes, uždėdamas ranką ant ožio, o vėliau nusivesdamas jį į dykumą. Nuo to ir kilo posakis „atpirkimo ožys“.

Tarpinė grandis?

Ožiai, tapę vienų ar kitų aplinkybių simboliais, dažnai atsiduria dėmesio centre. Dėl to jiems visai nebūtina tapti aukojimo arba tamsiųjų jėgų garbinimo objektu. Pavyzdžiui, Švedijoje vietinis Kalėdų Senelis Julebukka yra tradiciškai lydimas kalėdinio ožio. Jevlio mieste 1966 metais buvo pastatyta gigantiška šiaudinė ožio statula, norint visiems sukurti šventinę nuotaiką. Bet ne visi miestiečiai deramai įvertino tokią iniciatyvą – ir naujametinę naktį ožys sudegė. Nors padegėjas buvo surastas ir nubaustas už vandalizmą, jo pradėti darbai buvo tęsiami. Šiaudinis ožys būdavo sistemingai deginamas, griaunamas, vienąsyk jį partrenkė automobilis. Ir visa tai vyko, nežiūrint į valdžios imamas apsaugos priemones – aptvarą aplink ožio statulą, apsaugininkus, stebėjimo kameras ir ožio apdorojimą ugniai atspariu skysčiu. Iš esmės pavienis vandalizmo aktas virto žaisminga tradicija. Kiekvienus Naujuosius metus švedai, sulaikę kvapą, stebi Jevlio ožį – bus jis sudegintas šį kartą ar ne?

Jeigu žmonės būtų pastebėję ožių intelektą anksčiau, tikriausiai jie būtų užėmę tarpinę grandį tarp gyvulių ir šunų. Yra žinoma, jog išdresuota ožka į savo šeimininką žvelgia su nepaprasta ištikimybe, ir netgi yra pasiryžusi ginti jį savo gyvybės kaina. Mūsų dienomis kai kurios nykštukinių ožkų rūšys yra laikomos butuose kaip naminiai augintiniai ir numylėtiniai.

Pripažįstame mes tą ar ne, bet mūsų civilizacijos pažanga daugiausia susijusi su požiūriu į naminius gyvulius. Ožkos nuėjo su žmogumi ilgą kelią, aprūpindamos jį pienu, mėsa, vilna. Tegu jos ir užsispyrusios, linkusios į savivalę ir nelengvo charakterio, mums žymiai lengviau gyventi, kai jos greta.