Romas NORKŪNAS

Vilkų pramintais takais…

Žygiavome ten, kur - Tado Ivanausko Musteika

2014 m. gruodžio 16-osios visai nežiemišką rytą, kada lietus baigė nutirpinti paskutinį žiemos pradžios sniegą, gera susitikti į žygį, nes ne kiekvieną dieną juk keliaujame net iki Čepkelių. O žygis buvo skirtas Tado Ivanausko gimimo metinėms – gruodžio 16-ai.

… Regis, jog šį rytą daugiau nieko ypatingo ir neatsitiko, gal kiek daugiau judėjimo kaime, nes vakar mirė musteikiškė Marija Averkienė. Žiema – labai švelni, lesyklėlėje jau nebemažėja grūdų, paukščiai vėl pasibarstė po miškus, tik Balevičių kieme linksmai čirškauja žvirblių pulkelis.

Yra Musteikoje žmonių, kurie saugo buvusių susitikimų su Tadu Ivanausku atminimą. Mokytoja Danutė Genserauskaitė išsaugojo kaimo mokyklai jo dovanotas knygas. Ryškūs buvo ir jėgerio Antano Averkos prisiminimai. Dabar ryškiausiai didžiojo gamtininko pėdomis čia seka Čepkelių rezervato biologė, mokslininkė Onutė Grigaitė. Pirmiausia, ką ji daro dabar: stengiasi priartinti visus norinčius prie gamtos, prie to gamtos pėdsekio gyvenimo, kada kiekvienas ženklas tampa iškalbingos istorijos pradžia. Juk Onutė dar savo studentavimo metais, kada čia nebuvo sienų tarp valstybių, su grupe bendraminčių keliavo į Lebiotką, į Tado Ivanausko gimtinę, ėjo pėsčiomis atgal į Musteiką didžiojo gamtininko pramintu taku. Gruodžio 16-osios žygį taip pat suorganizavo Onutė.

… Miške jautėsi esant daug gyvybės. Girdisi virš galvų linksmai čirškaujant zylutes, galbūt tai tas pats pulkelis, kuris darbuojasi ir prie kelminių avilių bityno. Tame pulkelyje be pilkųjų zylių yra ir lipučių, ir ilgauodegių zylių (šios visada pralinksmina), regis, visiems paukšteliams tokia žiema – dar per menkas išbandymas.

Visiems mums retsykiais reikia rimtų išbandymų, kurie parodytų ar mes galime nueiti savo kelią – nuo pradžios iki galo. Tado Ivanausko kelias buvo labai įdomus. Dabar mes skaitome jo knygas, užrašus ir suprantame, kad svarbiausia, dėl ko Profesoriui pavyko išvengti valdžios nemalonės, turbūt buvo tai, jog jo knygose nėra jokios politikos. Beje, tai pat nėra ir valdiškos arogancijos, – viskas pereita, viskas išbandyta, patirta ir išgyventa.

Galbūt ne į visus klausimus mes surasime atsakymus Tado Ivanausko knygose. Ne apie viską jis galėjo rašyti. Vienas iš įdomiausių mano bendradarbio Henriko Gudavičiaus knygos „Laiškai iš kaimo“ pasakojimų yra būtent apie Tado Ivanausko žmonos, profesorės Marijos Natkevičaitės-Ivanauskienės prisiminimų knygą „Tiesa skins kelią sau“. Čia Henrikas parodo tuos sunkumus, su kuriais rašantys žmonės susiduria tuo metu, kada rašyti jau galima lyg ir laisvai, lyg ir nebebūsi cenzūruojamas (be to, daug ką leidžia ir užimama visuomeninė padėtis). Tai galbūt ir yra ryškiausias pavyzdys, jog rašyti reikia nuolat, kad nenugrimztų skaudžios netektys į užmarštį. Tado Ivanausko apsisprendimas buvo aiškus – eiti mūsų krašto ir šalies gyvenimo takais. Mūsų apsisprendimas taip pat yra aiškus – būti čia ir visaip priešintis bedvasiam technologizuotam požiūriui į mus supantį pasaulį, nuolatos ieškoti alternatyvų į nežinią mus nešančiai visuotinybei nežinomybei ir neišvengiamybei.

… Nedidelis žygeivių pulkelis pasiekėme patį Čepkelių raisto pakraštį, vietą, nuo kurios musteikiškiai pradėdavo savo klampojimą po raistus. Čia pat, ant šito kalnelio, jie palikdavo savo vyžas, kai išeidavo iš pelkių į kraštą. „Vyžų“ kalnus turi dauguma aplinkinių kaimų. Lynežeris su Zervynomis turėjo savo, Musteika – savo, tačiau pats ryškiausias atsiminimas apie Marcinkonių pusėje esantį „Vyžų kalną“. Gal taip yra dėl to, jog čia susitikdavo daugiausia žmonių. Ėjo jie ir nuo Marcinkonių, ir nuo Kašėtų, ir net nuo Mardasavo.

… Mes stovime ant kalnelio, o už mūsų nugarų šviečiasi buvęs takas. Gal jis likęs dar nuo tų laikų, kuomet šia vieta ėjo riba tarp Vilniaus ir Gardino gubernijų, tą rodo išlikę seni žemėlapiai.

… Jau už nugaros liko ir milžiniškos vilko pėdos, ir mažas vikšras (gal verpiko), kurį atkutusį ant sniego pamatė keliautoja Vilija. Prieš gerą savaitę ant sniego suradau taip pat atkutusią spungę. Tuomet musteikiškis Romualdas Volungevičius sakė, jog tai rodo būsiant didelį atšilimą, – taip ir atsitiko…

… Matosi didelis plėšrūno lizdas. Miške daug gyvybės. Vos ne kiekviena briedžio pėda sekta ir medžiotojo-ragautojo, jo pėdos seka iš paskos, pabandyk kitaip surasti tą vietą, kur šie taurūs miško gyventojai palieka savo grožybes. Gaila, kad mano Baltakojis namuose, jam būtų gerai čia patyrinėti aplinką, prieš keletą dienų jis surado šviežiai numestus stirnino ir nedidelį (vienaragį) briedžio ragą.

… Einame gyvu gamtos keliu. Onutė mus veda ant Jogailos kalno, dar spėja papasakoti ir apie tai, kaip susisuka medžiai dėl vėjo, pasirodo, jog taip yra prisitaikę medžio kapiliarai. Su „smalėku“, tai yra su pušies dervuoliu, išsamiai susipažįsta Justinas. Asta pasirauna pušų šaknų, kurias parsiveš į Karmėlavą ir žiemą pins iš jų gorčius. Norintys ką turėti burnoje ragauja baltos amalo uogos ir raudonų, iš po sniego atkastų spanguolių. Surandame ir beržo juodgrybį, rusų vadinamą čaga, taip pat visai gražiai atrodančią vaistinę veroniką. O ant Jogailos kalno surandame anksčiau čia stovėjusio medinio bokšto trūnėsius, kurie ir dabar yra labai iškalbingi.

… Verta čia ateiti su patyrusiais keliautojais, jie būtinai turės ką papasakoti, nes nebuvo anksčiau tokio žygeivio, kuris aplenktų šią vietą. Netgi toks atsitiktinis žygeivis, kaip geologas Povilas Kapustinskas, savo dienoraščių santraukoje (knygoje „Tarp Lietuvos geologų“) sumanytą žygį į Čepkelius prisimena kaip gražiausią patirtį. Nakvynė raiste šalia Jogailos kalno rudenį tarp spanguolynų ir burbuliuojančių tetervinų gali sužadinti kiekvienam anksčiau nepatirtus jausmus. Daug šių jausmų yra Tado Ivanausko užrašuose. Tačiau labiausiai šioje vietoje dabar norėtųsi prisiminti musteikiškio Juozo Kranausko eilėraštį, užrašytą čia, kada jis budėjo priešgaisriniame bokšte (tokia buvo anksčiau šio bokšto paskirtis): „Keleivi! Užlipęs į kalną / Minutei sustok, neskubėk, paklausykie  / tu snaudžiančio miško ošimo / daug ko čia išgirsi, įdomaus pamatysi, / gal paslaptį atspėsi šio šilo…“

… Nenutrūkstamas prisiminimų srautas. Nors ir keičiasi miškai, vieni užauga, kiti yra kertami, tačiau būtent tokie keliavimai padeda išsaugoti istorinę atmintį, atgaivinti vietovardžius: Karvių Varyklos, Matalyno Būdos kalnas, Sklepo kalnas, Dzidzi Bala, Balų laukai, Žamukės, Prancūzkelis, Kapčius, Jogailos kalnas, Suolai, Ilgojys. Toks mūsų žygio maršrutas. Prie Ilgojo, netoli Musteikos kaimo, pasibaigė žygis, nes čia, prie laužo, susitiko dvi grupelės. Pasirodo, jog keliautojas Vitalijus Stepulis kartu su savo anūkais taip pat pasiekė net Jogailos kalną. Ėjo jie, regis, ne vien vilkų numintais, bet gal kiek ir laumių užburtais takais. Gal taip atsitiko ir dėl to, jog dabar yra toks paslaptingas metas, Saulės laukimo metas, ir metas, kuomet žemę valdo nežinomos ir paslaptingos tamsos jėgos, kurios verčia kiekvieną gyvą būtybę aprimti ir saugoti savo gyvastį.

Autoriaus nuotrauka

Baltakojis ir spungė