Žiniasklaidoje vis netilstant diskusijoms apie vilkų skaičių mūsų miškuose ir jų daromą žalą ūkininkams, paklausykime, ką gi tautosaka sako apie pilkius. Daugybė liaudiškų patarlių nusako jo elgseną: „Kas vilko naguos, tas ir gerklėj“, „Vilko neišmokysi švelniai su avelėm elgtis“, „Alkanas vilkas eina viešėt į sodžių“, „Rąžosi vilkas kaip kumelienos priėdęs“, „Broliu pavadinęs, vilko nepapirksi“, „Vilko nage buvęs ir kiškio baidosi“, „Nori mėsos, eik pas vilką už berną“, „Žino ir arklys, kad vilkas žvėris“, „Tam ir vilkas, kad stirnos nežiopsotų“, „Išdykusi ožka – vilko nauda“, „Apie vilką nekalbėk, tik akis išvertęs žiūrėk“, „Nešauk vilko iš miško“… Kitą kartą ir žmogų vilkui galima prilyginti: „Prie akių šilkas, už akių – vilkas“, „Tarp vilkų būdamas, vilku ir kauk!”
Kaip belyginti, tačiau vilkas – pikčiausias mūsų girių žvėris. Stiprus ir aršus, medžioja ne po vieną, o visa gauja. Žiemos mėnesienos naktimis išgirdus pilkius „ūžaujant“, šiurpas perbėga nugara. Būtų gilu sniego, vilkas ateitų ir iki kaimo tvartų. Tad sausio mėnuo kitados vilkų vardą bus turėjęs… Bijodavo vilkų piemenys, juk gyvuliai seniau būdavo ganomi pamiškėmis. Jų kalba vilkas – tai „jokūbas“. Štai nerimo šūksnis, nugirstas Rytų Aukštaitijoje: „Ai, daboj, pagiry jokūbas aveles skaito!“ Tai labai archajiško tikėjimo liekana: kitados žmonės pernelyg neišskirdavo savęs iš gamtos ir manydavo žvėris suprantant jų kalbą. Medžiotojai todėl susitardavo pakeisti jų tikruosius vardus išgalvotais. O piemenys, kad pikčiausio savo priešo – vilko – neprisišaukus, jokūbu jį praminė.
Tačiau yra ir geroji vilko bylos pusė. Štai tikėta, kad žiemos kelias į miestelio bažnyčios ankstyvąsias pamaldas ypač reikšmingas būsimajai nuotakai. Geras ženklas jos ateičiai yra šioje kelionėje sutikti šunį, o dar geriau – pamatyti vilką. Gali būti, kad čia atsiliepia kažkokių archajiškų religinių praktikų aidas. Panašu į totemizmą, religijos pirmapradį, būdingą labai tolimiems laikams. Etnografo Balio Buračo duomenimis, XIX šimtmečio pabaigoje tebebūta papročio Kalėdų naktį pjauti ožką ir palikti mėsą vilkams suėsti. Būtent tuo tikslu, kad vasarą bandos nekliudytų. Pjaudavę už kaimo, kryžkelėje, kur subėga keli keliai.
„Vilke, vilke, ateik žirnių valgyt; jei neateisi, tai ir nesirodyk visai!“, – tokia formule senu papročiu pilkis būdavo kviečiamas į Kūčių vakarienę. O paminėjus jo vardą už šventinio stalo, vasarą jis šunų neišpjaus. Ir tarp Užgavėnių persirengėlių dažnai vilko ausys kyšo…
Bet, neduok Die, sutikti kelyje vilktakį, dar vadinamą vilkolakiu ar vilkatu. Mitologijoje tai žmogus, pasivertęs ar raganos paverstas vilku. Atsiginti nuo jo galima būtų tik šermukšnine lazda. Apie visokius atsitikimus su vilkolakiais jaunimas pasakodavosi advento vakarais. Kraupokos istorijos! Tie būdavę labai žiaurūs, atėję į kaimą išpjaudavę verpiančias merginas. Kartą užmuštą vilkolakį žmonės degino lauže, tai rado… ledinę širdį. Vilkolakiais tapdavę dažniausiai ne savo noru, bet užburti; taip kartą atsitikę net vestuvininkams – iš juodo pavydo.
Apie žmones-vilkus rašė dar senovės graikų istorikas Herodotas, vadinamas istorijos tėvu, gyvenęs V a. prieš Kristų. Pasak Herodoto, šiaurėje gyvenanti neurų tauta. Ten kiekvienas vyras keletą dienų per metus pasiverčiąs vilku. Herodoto tekstų tyrinėtojai mano, kad čia kalbama apie baltų tautas. O kokia būtų istorinė tiesa?
Apie sostinę Vilnių esama nemažai vietovardžių, kilusių iš vilko vardo. Šalia miesto būta Vilkų kaimo, prie Vilnios ištakų yra Vilkabrastis. O pačiame Vilniuje užfiksuoti tokie toponimai: Vilkaduobė, Vilkalaukis, Vilkeliškės, Vilkynė, Vilkiniai, Vilkpėdė. Apie pastarojo pavadinimo kilmę esama tokios legendos. Velnias, besivalkiodamas Paneriais, pamatė besiganančią baltą ožkytę. Pasivertė vilku ir puolė ją. Ožkytei bebėgant, kelią pastojo didžiulis akmuo. Vilkas kaip mat sumetė: prie jo ir priremsiąs grobį. Užbūrė akmenį – tegu tampa klampus. Bet ožkytė strykt ir peršoko kliūtį, tik kanopėle kiek užkliudžiusi. Vilkas iš paskos, bet įklimpo į savo spąstus. Užgiedojus gaidžiui, visi burtai prapuolė, o alkanas velnias nudūlino pragaran. Ant akmens liko atsispaudusios gaudynių pėdos. Šiandien to akmens – tik skeveldros. Archeologai šalia jo aptiko labai apardyto piliakalnio ar alkakalnio kalvelę. Tad tikėtina čia tikrai buvus senojo tikėjimo apeigų vietą. Neseniai skulptorius Kęstutis Musteikis gražiai įpaminklino šią Vilniaus legendą.
Garsusis rusų mokslininkas mitologas Vladimiras Toporovas savo studijoje apie Vilniaus mitinę aurą kelia tokį klausimą. Iš kur legenda apie geležinį vilką – sostinės simbolį? Pasirodo, vilkais būdavo vadinami ar patys save vadindavo kunigaikščio kariaunos vyčiai. Vienas iš legendinių Gedimino protėvių taip pat vardu Vilkas. Kunigaikščio kariaunos viena užduočių – surinkti iš krašto gyventojų duokles. Kaime sakydavo: rudenį atjos „siaubųjų“. Štai iš kur vilkolakių baimė!
Viena iš liaudiškųjų sakmių pasakoja, kaipgi tampama tuo baisiuoju vilkolakiu. Tai apie kerdžiaus gebėjimus burtininkauti. Jis prikalinėdavęs pievoje šermukšninių kuolelių ir liepdavęs vienam iš piemenukų per juos verstis. Pavertus piemenį vilku, nesunku būdavę galvijus į bandą suvarinėti. Tas vilktakis apibėga apie galvijus, galvijai niekur ir neina. Mitologams mįslė: gal tai kokių brandos apeigų ar įšventinimo į karius ritualo aidai?
Lietuviškose pasakose yra ir geležinių, ir varinių vilkų, tarsi šarvuotų karių. Galima manyti, kad kitados Vilniaus apylinkėse gyvenusi lietuvių gentis vilką buvo pasirinkusi savo mitiniu pranokėju ir globėju. Gentainiai tuomet save laikė vilko vaikais, vilkiukais. Ilgainiui globėjo atvaizdas tapo genties vado, kunigaikščio, jo pilies, o kartu ir šalia išaugusio miesto simboliu, herbu. Į vilko letenos grafinį ženklą kiek panašūs ir Gedimino stulpai.
Pradėjome kalbą nuo patarlių apie girių plėšrūną, nuožmųjį vilką, o nuklydome į istorijos ir mitologijos erdves… Tai todėl, kad mūsų tauta savo gyvenimą labai siejo su tėviškės gamta.
Autoriaus archyvo nuotrauka
