Priešistoriniais laikais manyta, kad pavasario šilumą ant savo sparnų parneša paukščiai. Kartu ir išsigelbėjimą nuo bado, šalčio, nepriteklių. Galbūt juos kas pavasarį atsiunčia deivė Paukštė, kurios pėdsakus senosios Europos kultūroje atsekė garsioji mūsų mokslininkė, archeomitologijos pradininkė Marija Gimbutienė. Įdomu, kad senųjų laikų atmintis tebėra gyva lietuvių etninėje kultūroje: tradicinio kalendoriaus pavasario dienos turi ir paukščių vardus. Pirmoji jų – vasario 24-oji, Vieversio diena, sutampanti su Šv. Motiejaus vardadieniu.
Pavasario pragiedruliai apie šį metą jau ima griauti žiemos viltis. Nors sniego malūnas šiaurėje vis sumosuoja pūgų sparnais, gamtoje galima pastebėti pavasario požymių: brinksta pumpurai, išryškina savo skirtingas spalvas karklų, gluosnių šakelės.
Vieversiukas pirmasis iš migruojančių paukščių pargrįžta į tėviškę. Ornitologų jis vadinamas dirviniu vieversiu, kaime dar – cyruliu, vyturiu, voversiu. Paukštelį išties galima pamatyti ganėtinai anksti – patinėliai parskrenda visu mėnesiu anksčiau, kad užimtų savo būsimai šeimynai erdvę. Ir kitiems garsiai paskelbtų: „Tik aš čia šeimininkas!“
Senoliai taip sakydavo: jeigu vieversiukas pavėluoja parskristi į savo šventę, pavasaris bus ankstyvas. O jei kartais parskristų anksčiau, turės dar „atgulėti“ – pavasaris užsitęs, ilgokai bus žvarbu. Tada jo giesmelė nelabai linksma:
Čyru vyru, pavasaris, bet dar neišėjo pašalas…
Aruodėliai dyki, o vaikeliai pliki…
Tačiau pavasaris greit nugali paskutiniąsias žiemos kliautis; tada kaip aukštaitiškoje dainoje:
Kaip pradėjo rugeliai
Keltis ir žaliuoti,
Tuoj pradėjo vieversėlis
Sau lizdelį ruošti.
Galimas dalykas, kad liaudiškų pastebėjimų data nusakyta senuoju kalendoriniu stiliumi ir skiriasi bemaž dviem savaitėmis. Antraip prapultų paukštelis tarp pusnynų. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais, klimatui šiltėjant, vieversys suspėja į savo šventę. Viena tikra: kokie vasarą vyraus orai, vieversys gerai atspėja. Prieš šlapią vasarą lizdą suka ant kalnelio, prieš karštą – lomelėje. Pagal tai ūkininkai parinkdavo lauką bulvėms sodinti ir neapsirikdavo. Mėgstamas pilkasis paukštelis ir todėl, kad yra artojo linksmintojas. Sakmės byloja, kad Dievas jį sukūręs iš žmogaus prakaitu palaistyto žemės grumstelio. Artojas, dienos karščio nuvargintas, sviedė jį į saulę. Ir nenukrito grumstelis žemėn, tapo žmogaus, sunkiu darbu duoną pelnančiu, linksmintoju:
Vyturiuks ant oro aukštai lakioja,
Pamatęs artoją, linksmai giedojo…
Ankstyvas mielojo paukštelio pasirodymas, dažnai dar virš sniego lopais boluojančių dirvonų, sukūrė tikėjimą, kad jis žiemojąs ne dausose, o čia pat, gimtinėje, tik pasislėpęs akmenų krūsnyse. Gal šis tikėjimas kilęs iš to, kad žiemą Lietuvoje retsykiais galima pamatyti kitas vieversio rūšis: kuoduotąjį, raguotąjį ir miškinį vieversį arba ligutę.
Merginos stengdavosi iki šios paukštelių sutikimo dienos, vasario 24-sios užbaigti verpimą. Priežodis sako: „Skubėk verpti, nes atskridęs vieversys kuodelį priterš“. Mat dienai pailgėjus, laikas sėsti audimo staklėsna. Vieversio dieną nevalia plaukų šukuoti, antraip vištos vasarą rūtų darželius iškapstysiančios. Šiukštu ir miltus rėčiu sijoti – pasėlius vasarą užpulsią amarai. O jeigu kuri mergina norėtų veido skaistumą per vasaros darbymetį išsaugoti, turi Vieversio dieną sniegu triskart gerai išsiprausti.
Vaikus kas nors iš namiškių paragindavo: „Šast nuo pečiaus! Apibėkit dukart apie trobą, tada – į galulaukę ir vėl tekini namo, – visus metus būsit greiti kaip tas vyturys“. Todėl mokyklose Vieversio dieną pritiktų sporto varžybas rengti. Gal net įsteigus Vieversio taurę… Ši diena dažnai pavadinama ir pirmąja pavasario švente.
