Po plačiu dangaus skliautu, prie tėvų pasodintų ąžuolų, šakomis glostančių iki šiol išlikusios gimtinės stogus, ant palangėje bebaigiančio supūti suolo sėdėdamas, sunėręs pirštus, ratu sukdamas nykščius vieną aplink kitą, šiltoje popiečio saulėje alsavau prisiminimais. Čia vienintelė žemės vieta, iš kurios visas pasaulis atrodo didesnis, pergyvenimai ryškesni.
Tarp šių dienų ir devynių dešimtmečių, skuodusių kaip ristūnai, nusidriekė atminties gijos. Jos vėlėsi, trūkinėjo, nelengva sudėlioti, kas buvo svarbiau.
Akimis glostydamas aplinką, persigėrusią žolynų kvapais, klausydamas negęstančio tykaus bruzdėjimo, kurį ne ausimis girdi, o širdimi, horizontui nusidažius ugniniais atšvaitais, tiesiantis pavakario šešėliams, galvon toptelėjo poeto Justino Marcinkevičiaus jausmingas posmas:
O tėviške, drugeli mano margas!
Po tavo surūdijusiu slenksčiu
lig šiol dar guli stebuklingi žodžiai,
kurių turbūt jau niekam nereiks.
(Iš knygos „Lopšinė gimtinei ir motinai“, 1992)
Aprimus širdžiai, iš atminimų kraitės išplaukė man brangių žmonių veidai, pasąmonėje atklydo vaizdiniai, kai mūsų šeimoje (tėvai ir trys sūnūs) suprasdavom vienas kitą net tylėdami. Atrodė, kad ir gyvuliai, žiūrėdami į mus, suprato viską. Kedendamas mintis, žvelgdamas į purpuriniais debesėliais apsitraukiantį dangų, vyliausi, kad sapnuose dar girdėsiu tėvo plakamą dalgį pakluonėje, kalvėje gaminamą įrankį, reikalingą ūkyje, regėsiu motiną – gerąją namų dvasią, kantriai nešusią kasdienybės kryžių, laukusią, skleidusią šilumą kaip pavasario saulė, angelą sargą, saugojusią nuo nerūpestingos vaikystės pavojų, glosčiusią pačia švelniausia pasaulyje ranka, neteisusią už klaidas, auginamų gyvulių liuobėją, gražių drobių audėjėlę.
Daug įspūdžių, neapsakomų „abrozdėlių“ apie tėviškę atėjo iš anų laikų. Jie ramybės valandoje griežlės aimanom, gervių, tų dyvnųjų debesų sesučių, klykavimu nuvilnijo ir ištirpo. Per laiko nuotolius žvelgdamas pasidžiaugiau, kad mūsų tėvai nepaliko žemės kampelio pamiškėje, prigludusioje prie miško, savo šaknis giliai suleido podirvin. Jų širdžių nedraskė pralobimo pagunda, išpirko darbštumas, atsakingumas, laukimas. Abu lig sopulio mylėjo savo gimtąją žemę, jos laukus, kalnelius, pilkapius, dainas, padavimus, pasakas. Geri santykiai su kaimynais buvo jų dvasios atgaiva ir stiprybė, blaivi būtis, kaip albatroso sparnai nešė per gyvenimą, dėliojosi į gintarinį vėrinį. Mane, kokiais keliais bekeliavusį, mintys be sustojimo vedė į tėviškę, į namus pušų šlamesy. Apsilankymai jos glėby – stiprybė kūnui, atilsis sielai.
Mūs stalas, ant kurio buvo padėta šventa duona, garbinta ir branginta, mamos su meile išvirtas viralas, kiti valgiai, vis kitaip sugalvoti, mus vienijo. Šaukštai jau padėti, keltis iš užstalės nesinori, jautėme padėką motinai, pagaminusiai gardumynus. Tėvo akys lakstė nuo vieno sūnaus prie kito, nežinojau jo minčių paslapties. Regėjosi, vaikiškos svajos, žalia vasara, gera pasaka, žvaigždėtos naktys niekada nesibaigs. Realybė buvo tokia, kad prabėgo virš trečdalio amžiaus, kai nutilo tėvai, su jais ir bičių aviliai.
Būdamas akistatoje su savo mintimis, žvilgsnį panardinau į rytuose dunksantį mišką, kur vyko šiurpių, dažnai neatskleistų paslapčių, baisios kančios jų vėsiose paunksmėse, kur daug kraujo įsigėrė į spygliais apibarstytus samanynus. Ilgai negirdėjau dainų, o ašarų, riedančių motinų ir vaikų skruostais, gėlos daug mačiau. Šmėstelėjo vaizdas – klajūnas: prie duonkepio pečiaus mūro prišlieti pusmaišiai juodos duonos džiūvėsėlių, kuriuos po trėmimų, to nužmogėjimo pavojui praėjus, kaip zuikiai, sugraužėme. Dar ilgai, labai ilgai nuo slenksčio prie slenksčio, lazdomis pasiramsčiuodami, ėjo ubagais vadinami nelaimėliai.
Kai už dūluojančių tolių, Baluošo ežero šmėstelėjo tolimas žaibas, sumirgėjo beržai ties Lynmarka, į pasamonę atklydo girdėta kaimo bernų daina: „Neateis mylimoji Altajaus kalnynais, nepaklaus, ar dar myli mane“.
Silpstant šviesos tvanui, tirpstant žydrumai, aplinkai geriant pavakario tylą, prisiminimų gūžtoje išniro kiti minčių blyksniai. Apmąstydamas man duotą laiką, su atsidusėjimu pasidžiaugiau, dėkojau likimui, kad gimiau lauktas, buvau sveikas, nelikau vienas, gyvenimo nepaleidau iš akiračio, neteko galynėtis su vėjo malūnais. Norėjosi stipriai stipriai suspausti saujoje šventą vaikystės pasaulį beieškant vietos po saule, neprarandant savęs. Nešančios laiko upės vingiuose įvykdžiau kažkiek jaunystės pažadų. Praeities džiunglėse mano veidą vis giliau vagojo laiko plūgas, riedėjau kažkur skubančiame pasaulyje, net galva apšerkšnijo. Sakoma, prieš vėją nepapūsi: visą amžių svajojęs apie mėgstamą veiklą, nekenčiau biurokratijos varžtų, primestų įpareigojimų, kuriuos vykdžiau sukandęs dantis.
Pūstelėjus marškinius plevenančiam vėjeliui, iš atminimų kraitės išplaukė gyvenime sutiktų, man brangių, nepamirštamų žmonių veidai. Pažinojau nemažai šviesių asmenybių, kurie tapo sielos bičiuliai, jiems, anot poeto Antano Miškinio, buvo vietos kepurei pasikabinti. Pasitikėjimas šalia ėjusiais buvo gera atrama, sektini pavyzdžiai darbuose ir atokvėpio valandomis. Nemoku net apsakyti, koks esu dėkingas už jų padrąsinimus, patarimus, pasiūlymus, gerumą ir meilę.
Raudonuojančio saulėlaidžio byloje, su atliūliuojančiais rūkais, artėjant trumpai vasaros nakčiai, iš raistelio, vadinamo Biržele, per vasaros žalumą atvilnijo raibaplunksnės lakštingalos giesmelė. Pajutau džiaugsmą, kurio man vienam atrodė per daug. Sruvenantis šiltas, žemę džiovinantis vėjelis derino širdies stygas. Viena suskambėjo virtuoziškai: sukakus trisdešimtečiui, gyvenimo šokis nuostabią pasaką supynė. Darbšti, tyli, pareiginga, patikli, rugiagėlių spalvos akimis mergina po trijų pažinties metų padavė ranką, atvėrėme duris į šventovę – šeimą, kuri gyvavo be painiavos ir paslapčių, mokėmės būti laimingi. Užgyvenome būstą, gimė dukros. Kaip paukščiams plasnojant metams, mainėsi darbai. Gegutė mudviem deimantinę sukaktį kukuoja.
Kai prietemoj, sėdint ant vėstančio suolo, aptirpo pakinkliai, galvojau, kad neplona būtų knyga, jei aprašyčiau iš visų pažįstamų patirtas šypsenas, kai reikėjo – pagalbą. Neskendo užmarštyje, nevirto prisiminimų pelenais man žinomi jų geri darbai, poelgiai, pokalbiai apie išgyventas peripetijas, viltingą ateitį. Apmaudu, bariau save už tai, kad nesinešiojau užrašų knygutės ir rašiklio, nepasižymėjau kai kurių įvykių, žmonių likimų – išėjusių nebūtin nepaklausi. Tekėjo žinojimo upės, slypėjo išminties ežerai, praeities nesugrąžinsi. Šiandien galiu pasakyti tik tiek, kad lieku dėkingas už tas gyvenimo valandas, kai lemtis leido susitikti su dvasios galiūnais, vidinės kultūros šviesuoliais.
Kai iš Ažvinčių girios išlindo pilnas mėnulis, danguje ryškiau sušvito žvaigždės, naktibalda perkūno oželis mekendamas skraidė aukštai, regėjosi tarp debesėlių, vėsa pašiurpino sustingusį kūną. Pagalvojau: ačiū likimui, kad lipęs ilgais metų laiptais, dar geriu išgyventus tėvų namų kvapus, pasėdžiu ant vaikystės suolo, akis ganau po tėviškės žaižaruojantį peizažą. Kasdien džiaugiuosi, kad širdį šildo šeimos židinys – uostas, į kurį gera grįžti. Buvau, kaip sakoma, laimės kūdikis, kuriam nepastukseno vienatvė. Nors jau nudundėjo ilgas metų traukinys, dar neužgriuvo gili senatvė, nepaleidau nebūtin savo meilės gyvenimui. Gera būti veikloje, su noru norėti, su poreikiu ieškoti, nepraeiti pro žmogų kaip pro akmenį, džiaugtis kiekvieno sutikto šypsena, vertinti egzaminuojančią kasdienybę. Ramu nardyti po vaikystės, jaunystės, brandaus amžiaus ir senatvės apmąstymus, ginčytis pačiam su savimi, susipainioti, galų gale susitaikyti su viskuo, kas nutiko. Žinau, durims sugirgždėjus, ateis pavargę metai, padės galvą ant kelių, sunkiai atsidus: buvo ilga kelionė į užsimerkiantį vakarą. Manau, visus mus riša fatališkos jėgos, kurios skausmingai atgyja, neišmatuojamai jaudina, kelia minčių virpulį.
Vakaro svajos lyg ir baigėsi, užtenka minčių, sukeltų jausmų, norisi tylos, nuščiūvusios tylos viduje. Eisiu, apkabinsiu tuos, kurie šalia, ir mintimis tuos, su kuriais norėjosi būti.
Augusto Uktverio nuotrauka
