Kartą teko skristi virš Lietuvos Vėlinių vakarą. Jeigu dieną matosi laukai, miškai, tai čia lyg šviesų miesteliai kas keli kilometrai – stebuklingas lietuviško papročio ir tradicijos vaizdas, iš atminimo ir meilės supintas. Tikrai skiriasi nuo kitų tautų, turinčių kitokius papročius ir kitą nuojautą apie prieš mus iškeliavusių minėjimą, iš kurių, tikiu, galima ir pasisavinti apie susitaikymą.
Skaitydami apie klimato kaitą, kylantį vandenynų lygį, girdime apie lėkštas salas, vos kelis metrus virš jūros lygio. Tokiame Ramiojo vandenyno Mikronezijos salyne (kaip ir panašiose) mirusieji laidojami betono dėžėje – gal namelyje – virš žemės. Per metines esama papročio sukviesti visą giminę prie kapo, vietoje vaišintis, o svarbiausia – susitaikyti. Išlygina nesusipratimus tarp šeimos narių, giminaičių, kaimynų, atsiprašo ir atleidžia. Tie vieneri metai suteikė laiko žmogui nelengvam pokyčiui nuoskaudas, pyktį, pavydą ar kitą savigraužos jausmą palikti, paleisti, atnaujinti ar net tobulinti ryšius tarp artimųjų, toliau gyventi.
Kone visai žmonijai rūpi, kad mirusieji ilsėtųsi ramybėje, kaip mes ir meldžiame. Tiktai papročiai gali būti kitokie. Šiaurės ir Pietų Amerikos kai kurios čiabuvių tautos laikosi tūkstantmetės tradicijos niekad mirusiųjų vardų neminėti, kad jie dausose ilsėtųsi ramiai. Visai skirtingai nuo mūsų, kurie užprašome (ne „užperkame“) Mišias ne tik „už Jonaičių ir Petraičių mirusius“, o išvardijame visus senelius, močiutes, tėvus, motinas, tetas ir dėdes, lyg Dievo gailestingumas ir mūsų dėmėsingumas nepaminėtų nepasiektų.
Tačiau čia menamų tautų arba genčių paprotys turi kitą pagrindą. Kad mirusieji ilsėtųsi ramybėje, reikia juos ir ramybėje palikti. Minėdami jų vardus, jiems trukdytume, iššauktume juos – o gal jie ir galėtų kaip nors mums pakenkti, kažką sumaišyti.
… Kai kurios toliau nuo mūsų esančios tautos taipogi kasmet švenčia mirusiųjų dieną. Visa gentis ar kaimas dienų dienas medžioja, mala ar kitaip perdirba miltus, renka daržo bei miško daržoves bei vaisius, rūpindamiesi, kad visiems užtektų. Mat kviečia gretimų genčių kaimus.
Šie įžygiuoja tam tikra rikiuote, šokiu, su liaudišku trimitu ar kitais instrumentais. Pasipuošę pagal savo papročius. Namiškiai laukia verdančiais puodais, paruoštais kepsniais, šventiška nuotaika ir nuostata kuo daugiau bendrauti. Sutinka savo giminaičius, vedusius ar ištekėjusias kiton gentin ar kitame kaime, susipažįsta su prieaugliu. Jauni žmonės dairosi galimos poros. Groja iškilmėms skirtos šventos dūdos, lumzdeliai. Kiekvienas kaimas stengiasi kuo tinkamiau susitikimą švęsti.
Labai akivaizdus taikdarystės, taikingų kėslų ženklas. Atogrąžų miškai labai tankūs, tamsūs. Būna, kad kuri gentis slenka prie kaimynų nedorais tikslais beveik nematomi ir negirdimi. Tai į šią šventę ne tik su muzikos garsais bei šūkiais, bet vyrai į plaukus įkiša baltas plunksnytes. Šios labai ryškiai džiunglėse matosi. Tai reiškia, ateiname taikingai, bendruomeniškai. Nuotaika gal kaip mūsų atlaidų, parapijų renginių, gal net dainų ir šokių švenčių.
Ryškiausiai laidotuvių (ir Vėlinių) susitaikymo progą bei uždavinį liudija visai savaiminis 15-mečio gimnazisto žodis per nuo savižudybės mirusio klasioko laidotuves. Kalbėjo buvęs mokytojas, kunigas, o berniukas tarė: „Mes tau atleidžiame, tu mums atleisk“.
Daug kas širdyje nešioja kokią nuoskaudą, liečiančią mirusįjį ir/ar save. Pavyzdžiui, gal per mažai rūpinausi sergančiu šeimos nariu? Gal reikėjo kitaip elgtis? Gal tėvas ar motina skriaudė tiek, kad negaila, jog mirė? Gal paliko kitas psichologines, fizines ar dvasines pasėkmes gyvųjų širdyje? Klausimai gali tiek įvairūs būti kaip mes patys su sava istorija, supratimu ir vystumusi.
Čia minėti keli pavyzdėliai gali padėti suvokti ir žmogui natūralų polinkį susitaikyti, ir krikščionišką mokymą apie ryšius su mirusiais, kai Vėlines švenčiame per ir tuoj po Visų Šventųjų iškilmių.
Tikėjimo šviesa suvoktina, kad mirtis viską išlygina. Jeigu mirusysis, mirusieji kaip nors likusiems, gyviesiems prasikaltę, jau viskas Dievo atleista ir išgydyta. Ten nėra jokių meilei ribų. Lygiai kaip mirusieji, jei gyvieji būtų jiems kuo (tikrai ar prileidžiant) nusikaltę, tai Dievo glėbyje nebėra jokio pykčio, keršto ar priekaištų – viskas atleista, kaip tas berniukas kapuose sakė. Lieka tik gyviesiems pamąstyti ir priimti, kad įprastinis elgesys, nuostata jau pasikeičia, visos sąskaitos suvestos, užmokėtos, atleistos.
Kaip tik žvakučių – šviesos ženklas labai tinkamai, apčiuopiamu būdu liudija kapus lankančių progą ir uždavinį susitaikyti su mirusiaisiais. Uždegdami šviesulį, padėdami gėlių ar kitus ženklus, pastatome mažą paminklėlį tiems dalykams, kurie ligi šiol būtų mus ar anuos varginę – ir kuriuos palikome Dievo gailestingoms rankoms sutaikyti.
… Kartą teko dalyvauti pietuose visai šalia kapinių. Stalai sudėti U pavidalu. Vienoje pusėje dalis giminės, kitoje – kita. Jeigu žvilgsniai ir savo tarpe kalbami ar šnibždami žodžiai būtų buvusios strėlės, tai erdvė tarp sėdinčių būtų kaip koks iečių miškas. Toks jausmas prie stalo ir jau iš kapų išvykus, kad tikrai mirusiojo nepalaidojome, kažkur palikome pakrūmėje ar kitur, kur tikrai nesiilsėtų ramybėje.
… Kartais ir kunigas duoda artimiesiems karstą pašlakstyti, kaip ir mes per Vėlines mėgstame nešti pašventintas žvakeles. Vis reikia to išorinio ženklo apie viduje vykstantį susitaikinimą su savimi ir su kitais.
… Iš lėktuvo per Vėlines matomi mirgantys žiburiai liudija žmonių įsitikinimą, kad ryšiai su mirusiais nenutrūksta, tik pakeisti. Jie nebesaistomi žemiškų ribotumų ar varžtų, lygiai kaip gyvieji išlaisvinami iš to, kas ribotų tai, ko tikrai trokšta žmogus – taikingai, teisingai ir meilingai bendrauti.
Marijonos Varneckienės nuotrauka
