Senoviniuose kalendoriuose rugsėjo 29-oji diena pažymėta arkangelo Mykolo trimitu bei svarstyklėmis geriems ir blogiems nuodėmingo žmogaus darbams palyginti. Tokia yra ir jo ikonografija. Šv. Arkangelo Mykolo figūrėlė, iškirsta iš skardos, būdavo tvirtinama tradicinių kryžių viršūnėse kaip vėtrungėlė. Ypač dažnai tokias galima būdavo pamatyti Žemaitijoje, arčiau pajūrio. Dar jų būta ir Biržų krašte, kur daug vėjo malūnų. O ir sostinėje Vilniuje – net dvi bažnyčios ir namas Pilies gatvėje pasipuošę vėtrungėmis, vaizduojančiomis arkangelą Mykolą.
Tikėtina, kad senovėje Mykolinės vadintos ir Vėjų diena. Štai ką pučia arkangelo Mykolo trimitas: jei tądien vyrauja vakaris, žiema bus permaininga, su atlydžiais, jei pietys – šilta ir švelni, jei rytys – žvarbi; šiaurys – snieginga. Giedra – ogi per Mykolines žada itin šaltą žiemą.
Mykolinės senovėje buvo itin svarbi kalendorinė data – duoklių metas. Supylus į aruodus išaugintą derlių būdavo privalu kunigaikščio dalį atskirti. Vakarų Lietuvos žmonės rugsėjo 29-ąją mena kaip Dagotuves. Prosenoviškas žodis „daga“ reiškia brandą ir derlių, taip pat sudygusius žiemkenčius. Todėl ir sakoma: „Kokia vaga, tokia ir daga“, – kaip pavasarį išpurensi dirvą, tokį ir derlių gausi. Arba: „Iki dagos pritek naudos“, – turėk ką valgyti iki naujo derliaus.
Kodėl vėjai tokie skirtingi? Apie tai pasakoja sakmė: „Senovėje buvo du broliu vėju. Iki šiai dienai juodu dar gyvi, bet tik vienas jau bepučia. Kad pučia iš rytų, tai nepučia iš vakarų arba iš kitos pusės. Atsiversdamas į kitą pusę, jis ir vardą kitonišką gauna. Pietų vėjas vadinasi Pundušas, vakarų – Terteušas, žiemių – Jovušas, o rytų – Merkeušas. Kaip prisimena senukai, antrasis vėjų brolis jau seniai sergąs galvos skaudėjimu. Jam sukalę galvą geležiniais lankais, ir jis dabar nebepučia. Jeigu tik pūsteltų, tai tuojau lankai trūktų ir jis numirtų. Jis dabar, sako, pas savo vyresnįjį brolį iš malonės duonos gyvenąs. Vyresnysis brolis turėjęs tris sūnus, bet jie visi prigėrę mariose šitokiu būdu. Vieną kartą sūnūs ir tėvas susitarę, sako, norėję išpūsti vandenį iš marių, ant kurių dugno jie manė rasią daug žuvų ir lygių pievų. Jie sustoję iš visų keturių pusių ir pūtę vandenį ilgą laiką, bet vanduo, iškildamas tiesiai į padanges, vėl atgalion nupuoląs. Jiems taip bepučiant, einąs pro šalį žmogus. Vienas sūnus pasiklaus to žmogaus, kas tai esą, kad jiems taip nesisekąs darbas. Tas žmogus pažiūrėjęs, sakąs:
– Taip, iš visų keturių pusių pūsdami, nieko nelaimėsite, bet užeikite visi iš vienos pusės ir kartu pūstelkite, tai vanduo ūždamas išeis iš marių.
Taip vėjai ir padarė. Susirinko visi ant vieno kranto ir kaip pūstelėjo – vanduo staugdamas ir ūždamas iš marių išėjo!.. Dabar vėjai lydavo po dugną ir džiaugėsi jo gražumu. Tėvas buvęs arti krašto, nes čion netoli sergantis brolis miegojęs ant kranto, bet vaikai buvę toli nuėję ir vaikštinėję marių dugne, visokius nuostabius daiktus apžiūrinėdami. Taip jiems besitriūsiant, vienu sykiu tėvas surikęs:
– Vaikai, bėkite, vanduo grįžta – paskandins!…
Pats tėvas dar paspėjęs išbėgti ant kranto, o vaikai, kaip toli nuo kranto buvo, taip ir prigėrė visi… Ir liko tik tuodu broliu.
Tautosakininkai tokius pasakojimus vadina etiologinėmis sakmėmis. Jos paaiškina kokio nors reiškinio ar net konkretaus daikto, reiškinio kilmę. Tauta iš reikalo kūrė tokias sakmes, nes neturint sukaupus pakankamai žinių apie gamtą, dar iki mokslo radimosi, smalsus žmogaus protas vis tiek neduodavo ramybės, nuolat klausinėdamas: „Kodėl pasaulis yra toks, iš kur visa tai?“.
Mitinė sąmonė apgyvendino aplinką – kaimo sodybas supančius laukus, miškus ir vandenis, netgi dangaus skliautą ir požemį keistomis, kartais draugiškai, o kartais ir priešiškai nusiteikusiomis mitinėmis būtybėmis arba dievybėmis. Manyta, kad net gyvuliai, paukščiai ir žvėrys turi savo slaptąjį gyvenimą, mąsto ir kalbasi tarpusavyje. Tačiau šis paslapčių kupinas dvasių pasaulis tik retsykiais, tik ypatingais atvejais atsiveria tarsi scenos uždanga prieš žmogų. Nustebina, išgąsdina, pasako ką nors labai reikšmingo, įteigia tam tikras nuostatas… Būtent sakmės ir yra tas tariamas mitinio pasaulio atsivėrimas. Ilgus šimtmečius, o gal ir tūkstantmečius iš lūpų į lūpas perduodami šie kūrinėliai nusigludino, jų forma ištobulėjo; nieko nei pridėsi, nei atimsi. Tai mūsų tautosakos perliukai. Sukurti jie atidžiai stebint gamtą, žmonių santykius, pastebint ir nusakant labai subtilius žmogaus psichologinius bei gyvūnų elgsenos niuansus. Čia atsispindi ir gamtos reiškiniai, ir žmogaus jausmai jų atžvilgiu. Sakmėse sukaupta mūsų protėvių patirtis, tik išreikšta ji ne loginiais teiginiais, bet fantazijos polėkio kupinais vaizdais.
Autoriaus archyvo nuotrauka
