Prieš kurį laiką mano tėvai įsigijo nedidelį namelį prie girios. Ji – visai menka, gal net giria nevadintina, tačiau man kur kas svarbiau, jog už jos tekėjo visai puikus upelis, kurio vardas – Veiviržas. Gal nė kiek toji sodyba, toji giraitė, tasai upelis manęs nebūtų sudominę, jei ne atėjęs pavasaris. Tas metas, kai sužydi ievos. Kai jos pražydo prie Veiviržo pakrančių, kai išvydau žydinčias ievas, kopiančias į upelį juosiančias kalvas, susivokiau, jog geriausia pasakų kūrėja yra ne kokia pasakų rašytoja, o pati gamta. Iš jos tik galime ko nors pasimokyti, jos šnektos galima klausytis ir klausytis… Kokie muzikantai, kokie dailininkai gebėtų sukurti tokią aplinką prie nuostabiojo Veiviržo!..
… Vakarais prisėdu ant storos ir ilgos lentos, permestos per upelį ir paremtos ties jo viduriu (lieptas!), ir jaučiuosi nuostabiame simfoninės muzikos koncerte. Upelio vanduo kalba tyliai, tad reikia klausytis, klausytis, klausytis… Upelio vanduo ne vien kalba, jie kviečia į „pasivaikščiojimus“ visokias žuvytes, net vėžiai, ramybei stojus, kerėplinasi iš po juodų akmenų, savojo gyvenimo ieško… Jei gebėčiau būti kokia rašytoja, tuoj ir parašyčiau romaną iš vėžių gyvenimo. Juk jis turėtų būti gal net ir įdomesnis nei žmonių. Tik mums, žmonėms, atrodo, jog viskas turi būti tik pagal mus. O jeigu visi gyventume pagal vėžius, pagal lydekas, pagal ievas…
Na, ievas prisiminiau gal vien dėl to, jog sėdint ant liepto, basomis kojomis vis tekšt-tekšt darant į Veiviržo gūrantį vandenį, tų medžių kvapas apraizgo tarsi šilko smulkieji tinklai. Tačiau nesijauti koks suvaržytas. Priešingai – esi tarsi pakylėtas, nors ir tūnai visai žemumoje, žydinčių ievų nė nematydamas.
O jos žydi! Čia pat, tolėliau… Ir visai toli, tenai – kalvelėmis į aukštybes kopia…
Ypač tas vaizdas pakeri vakare, kai jau laikas užveria vartelius dienai ir atveria nakčiai. Jei dar nepakeri – įsiklausyk į vandens kalbą, jei dar nepakeri – įsiklausyk į paukščių giesmių dermes…
Jei viską jauti, viską girdi, viskas keri – esi gamtos vaikas!
Esi Veiviržo vaikas!
