Kaimiškojo darželio puošmenos
Gamtininkai vasaros pradžios pirmuoju fenologiniu požymiu laiko pražydusią erškėtrožę. Šis krūmokšnis senovėje augintas ir vaistams, ir kvepalams. Egiptiečiai erškėtrožių žiedlapiais apiberdavo mirusius faraonus, graikai erškėtrožę laikė taurios meilės ir linksmybės, romėnai – drąsos ir stiprybės simboliu. Šis augalas, žinia, yra nuostabiųjų darželio rožių pirmtakas. Tačiau erškėčio mediena tinkama tik pypkėms gaminti; užtat uogos – vitaminų šulinys. Senoviško lietuvių bajorų stalo gardėsis – antiena erškėtvaisių drebučiuose. Bet kad bjauriai dygus krūmas, tai toji jo savybė patarlėse taip pat pabrėžiama. Sakoma: „Drąsūs kaip žvirbliai erškėčiuose“; palinkima: „Nepailsk ant pradėtojo, kad ir erškėčiuotojo, kelio eiti“. Ir Vaižganto panašiai pasakyta: „Mes, lietuviai, ėjome tiesiu ir erškėčiuotu vargo keliu“… Ogi žemaičiai pastebi: „Rožėms paržydėjus, nieks nebveiz į erškėtį“.
Žmogaus būdą taip pat galima palyginti su erškėčiu. Apie įnoringą, opų vaiką aukštaičiai taip sako: „Mažas gi varlė, ale baisus erškėtis“. O apie būsimą marčią anyta taip klausia: „Ką atvesi man, sūneli – ar martelę, ar dukrelę, ar erškėčių šakelę?“ Blogą būdą nusakant, pasakys: „Sunkus žmogus, erškus kasdien“. O plėšikų gaujos vadą senovėje vadindavo tiesiog „erštu“; kaip pranešime: „Erštą pagavo – ir visa gauja išnyko“. O posakis „Aš nenoriu su tavim erškiuotis“ rodo taikų pašnekovo būdą.
Žodžių „eržkėtrožė“, „erškėtis“ šaknis yra labai senos kilmės, gal net iš prokalbės ateinanti. Ogi kultūros simbolių ir ženklų erdvėje augalas gali tapti netgi Pasaulio medžiu, Visatos modelio ašimi. Liudviko Rėzos XIX a. pradžioje užrašytoje dainoje sueiliuota, kaip našlaitė pasodino ant marių krantelio rožę. Toji augo, augo ir išaugo iki dangaus, o ja užkopusi mergaitė ten surado savo mirusius tėvelius. Taigi mitinis Pasaulio Medis jungia ir pasaulio dalis, ir laiką – dabartį su praeitimi bei ateitimi.
Bet iš kalbos erškėtynų grįžkime prie gamtos pastebėjimų… Kartu su erškėtrože vasaros pradžią skelbia ir gudobelė. O kad tokia pat dygi, tai daug kur vadinama erškėtmedžiu. Pamiškėse subaltuoja putino žiedai. Ąžuolynų paunksnę užlieja pakalnučių aromatas. Jų žiedeliai – tarsi perlų vėrinys… O senuose parkuose nuostabiai pakvimpa jazminais. Indijoje jie vadinami „miško mėnulio šviesa“. Pasak Šatrijos Raganos raštų, žiedai tarpusavyje šnekasi melodingu kvapu. Ievų aromatas – saldus, įkyrokas, pragaištingas, alyvų – malonus, gaivinantis; pakalnučių – vėsus, emocionalus, kiek liūdnokas…
Sunkias raudonžiedes galvas jau svarina kaimiško darželio puošmena – bijūnai, dar ir pinavijomis vadinami. Stebėtina, kaip iš nedidelio pumpurėlio išsiskleidžia dideliausi žiedai! Tautosakoje jie lyginami su jaunyste, jos grožiu ir skaista. Sakoma palyginat: „Skaistus veidelis kaip pinavija; gražus kaip daržely bijūnas“, o liaudies dainoje tokie žodžiai: „Sėdi broliai už stalelio, kaip bijūnai žydi…“
Dar vienas vasaros pradžios požymis – parugėse savo vaiskaus mėlynumo akeles atmerkusios vosilkos. Taip tarmiškai dainose įvardijamos rugiagėlės: „Vosilka, vosilkėle, Sakė vosilka rugeliams: Augtie ir žydėtie, / Peržydėjus, prinoktie“. Daina skamba tarsi laukiamo derliaus užkalbėjimas. Rugiagėlė – prosenoviškos baltų mitinės būtybės, globojusios rugius, įvaizdis. Mylimosios mergelės akelės dainose – kaip vosilkėlės. Todėl mėlynžiedės rugiagėlės būtinai įpinamos į šventinius Kupolių vainikus. O pinami jie saulėgrįžos metu, per Rasos šventę, Jonines.
Tada ir astronominė vasaros pradžia!
Autoriaus nuotrauka