Kadangi per paskutinius kelerius metus Lietuvoje yra sumažėjęs kritulių kiekis, ypač pavasarį ir vasaros pradžioje, kai drėgmės labai reikia pasėlių laukams bei daržams, natūraliai kyla klausimas: ar ateityje nestokosime ir požeminio geriamojo vandens? Tačiau, pasak Geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus dr. Jono Satkūno, mūsų skaidriojo turto atsargos labai didelės.
Geriame buvusių ledynų vandenį
„Požeminių vandens šaltinių nepristigsime, – tikino dr. J. Satkūnas. – Jokiais skaičiavimais remdamiesi negalime teigti, kad požeminio vandens gali sumažėti, nes yra susikaupusios didelės jo atsargos. Nors pastarieji metai buvo sausringesni, bet vieneri ar keleri metai požeminio vandens kiekio negali sumažinti. Šie vandens telkiniai, susiformavo prieš keliolika tūkstantmečių, paskutinio ledlaikio metu. Net ir dabar naudojame nuo tų laikų susikaupusį gėlą požeminį vandenį. O dabartinis kritulių vanduo – aišku, paveikia šulinius, vandens lygis juose svyruoja. Molingose uolienose jo lygio svyravimo amplitudė gali būti keli-keliolika metrų, o smėlyje tas kitimas mažiau pastebimas. Bet šie periodiški pokyčiai yra natūralus dalykas ir nereikia išsigąsti, jei, sakysim, vieną vasarą šuliniuose vandens labai sumažėja, nes kitais metais jo gali atsirasti netgi daugiau, negu buvo prieš sumažėjant.
Bet reikia žinoti, kad mūsų naudojamas požeminis vanduo, – tas, kuris teka iš vandentiekio vamzdyno čiaupo, – išgaunamas iš gilesnių uolienų sluoksnių. Ir to artezinio vandens ištekliai jokiu būdu nemažėja. Netgi didėja. Jie pasipildo ir pamažu besifiltruojančiu gruntiniu vandeniu, bet iš tiesų jau yra pasipildę pakankamai, o vietomis – net su pertekliumi, su spūdžiu. Todėl požeminio vandens žemėlapiai sudaromi kaip tik pažymint vietas, kuriose dėl spūdžio požeminės srovės gali prasiveržti į grunto paviršių. Neatsakingai gręžiant tokių atvejų pasitaiko. Štai buvo atsitikimas Aukštadvaryje, kai išjudintas po žeme susikaupęs perteklinis vanduo sukėlė proveržį ir toje vietoje, kur darytas gręžinys, ištekėjo upelis. Gal ir atrodytų gražu, kad štai atsiranda naujas upeliukas… Bet stiprus vandens srautas iš žemės išplauna ir grunto daleles. Prasideda sufozija, atsiranda grunto smukimų, tad gali būti pakenkta toje vietoje esantiems statiniams“.
Kiek šio turto mums reikia?
Taigi žinant, jog kai kuriose Lietuvos teritorijos vietose vanduo yra tikrai spūdinis ir tas spūdis – aukštai virš žemės, ten darant gręžinius reikia elgtis labai apdairiai. Neatsargiai gręžiant, be apsauginio vamzdžio, tiesiog padarant skylę, galima prisidaryti didelių bėdų. Tose vietose, kur nustatyti galingi spūdžiai, gręžinius reikia ypač apsaugoti, o nenaudojamus – patikimai užtaisyti.
„Matome, kad požeminio vandens spūdžiai didėja, aukštėja. Dabar mūsų požeminio vandens yra tikrai daug, vien išžvalgytų išteklių – 3,75 mln. kubinių metrų per parą. Bet tiek galima išgauti teoriškai, o vandentiekio sistemoms reikia ne daugiau kaip 0,5 mln. kubinių metrų per parą, taigi apie 11–12 procentų galimo išsiurbti kiekio. Vadinasi, nėra ko bijoti statyti įvairius svarbius pramonės objektus, kuriems reikia daug gėlo ir kokybiško vandens, kas ypač pasakytina apie maisto, medicinos preparatų gamybos įmones. Aišku, geriamąjį vandenį galima ir eksportuoti. Tik tam tikslui jį reikia atitinkamai paruošti, kad transportuojamas tanklaiviais nesugestų. Galima ir vamzdynus tiesti. Aišku, tai brangiai kainuotų. Taigi reikia atsižvelgti į numatomą ekonominę naudą. Bet yra pažangių technologijų, kuriomis naudodamosi kai kurios įmonės jau dabar eksportuoja kokybišką geriamąjį vandenį.
Taigi iš tiesų vandens turime daug ir, nepaisant, kad vieni ar kiti metai buvo sausringesni, bendras vidutinis kritulių kiekis Lietuvoje gali net dar padidėti. Dabar klimato kaitos iki šimtmečio pabaigos prognozė yra tokia, kad Vakarų Lietuvoje metinis kritulių kiekis turėtų pasiekti šimtu penkiasdešimt milimetrų didesnį, lyginant su dabartiniu kiekiu, – kai susidaro per metus apie 850 milimetrų. Vadinasi, vandens iš debesų prikris dar daugiau, gal apie visą metrą.
Bet jei Vakarų Lietuvoje iš tikrųjų kritulių tiek padaugės, tai ten gruntinio vandens lygis gali pakilti dviem metrais. Taigi kai kurios vietos gali net užpelkėti. O tai jau irgi problema. Tada paviršinis vanduo gali susimaišyti su požeminiu, taigi į požeminį vandenį lengvai patektų paviršiniai teršalai,“ – kalbėjo LGT direktorius.
Mūsų vandens ištekliai – labai didelis turtas ir dėl jo gausos nėra ko abejoti, šiuo atžvilgiu esame visai saugūs. Bet norint požeminį vandenį dideliais kiekiais ir saugiai naudoti, reikia atlikti didelį hidrologinį darbą. Tačiau, pasak dr. J. Satkūno, Lietuvos hidrogeologai tą didelį darbą jau padarė. Ir tai atliko laiku, nevėluodami. Taigi galime būti tikri, kad ir vėlesniais metais naudosime savą kokybišką geriamąjį vandenį, kokį naudojame dabar.
Labai svarbu, kad galime gerti vandenį tiesiog iš čiaupo. Jokių jo gerinimo įrenginių butuose, kuriuose įvestas vandentiekis, nereikia. Mat tie aparatai „gamina“ tokį produktą, kuris primena distiliuotą H2O, jame iš esmės nelieka žmogaus organizmui būtinų mineralų. Atvirkščiai, net išplauna iš organizmo mineralus, mikroelementus. O požeminiame vandenyje yra pakankamai ir žmogaus organizmui svarbių medžiagų.
LGT archyvo nuotrauka
