Vaikystės pasaulis…
Saulėtekis dega… Ugnis ant rasų.
Dangus nusiblaivė… Taip gera, šviesu.
Juk šįryt Rugsėjo pirmoji diena –
Mokyklon išlydi tėvelis, mama.
Į tolumas bėga takelis vingrus –
Rugsėjis dalina didžiausius turtus!
Į mokslo pasaulį knyga pasišauks –
Prie savo krūtinės lyg motina glaus.
Kokia stebuklinga žmogaus atmintis –
Žvaigždžių sidabru apsiklojo naktis!
Ir net ant šalnotų Rugsėjo takų
Vaikystės pasaulis alsuoja džiaugsmu!
Nedrąsiai ištarsiu pirmuosius žodžius,
Prakalbinsiu knygoj aš jūrą, medžius…
Iš kvepiančio šilo man paukščiai pakils,
Dainavimu savo į širdį prabils.
Net žemė, kai vaisių brandžiausią mums duos,
Dar vasara juoksis jurginų žieduos.
Saulėgrąža, rodos, tokia paprasta
Kvepės krištolinėm rasom išprausta.
Bevardžio upelio srovė nerami
Kažkur sučiurlena manojoj širdy.
Taip sunkiai ji veržias iš mūsų lankos
Prie motinos jūros, prie savo bangos.
Štai mano trobelė vijoklių žieduos…
Sugrįžus iš kelio – sušildys, paguos…
Čia mano broliukas, jauniausia sesuo…
Po pievas čia braido geltonas ruduo.
Čia Baltijos jūra banguoja melsva,
Čia mano gimtinė – laisva Lietuva!
Rasoti gėlynai, vaikų klegesys –
Tėvynė alsuoja rudens spindesy.
Rugsėjo pirmoji… Širdim ją jauti…
Klevais liepsnabokščiais lyg paukštis skrendi.
Neklauskit, brangieji, iš kur tiek gėlių –
Žinokit, Rugsėjį be galo myliu!
Gal likimas neapgaus?
Nors jau mindau laiko slenkstį,
Ak, kaip trokštu dar gyventi!
Metų alkis akyse –
Meilė žydi širdyse.
Daug kas sako: ko gailėtis –
Tu jau senas kaip ir kietis!
Visko buvo su kaupu –
Daug kas miršta nelaiku…
Man dar vasaros pavėsis –
Geismo jausmas neišblėsęs.
Nors jau raukšlės paakiuos,
Kas metus man suskaičiuos…
Gyvybingą meilės lašą
Gal likimas man dar neša?
Ryto saulės spinduliuos
Aš ne vienišas jaučiuos.
Ak, kaip trokštu dar gyventi,
Nugalėti net ir lemtį!
Metų kryžkelėj žvalgaus –
Gal likimas neapgaus?
