Parengė Kostas JANKUS

Tuopos: iš pūkų norėta gaminti paraką, o išėjo… ašarinė bomba!

Europa dėl tuopų (topolių) turėtų būti dėkinga Napoleonui. Jis buvo tikras šių medžių fanatas ir įsakydavo sodinti juos išilgai tų kelių, pro kuriuos žygiuodavo jo kariuomenė. Mat tikėjosi, kad jam grįžtant iš karinių žygių, medžiai bus virtę žaliomis alėjomis. Bet tai buvo piramidės pavidalo tuopos, panašios į kiparisus ir neturinčios pūkų.

Rusijoje tuopas sodinti pradėta Stalino laikais. Tačiau nuo tuopų pūkų šalies gyventojai netrukus pradėjo dusti. Kas gi buvo padaryta ne taip?

Ačiū Stalinui už tai

„Penkiasdešimtaisiais metais beveik visuose SSRS miestuose pradėta aktyviai įgyvendinti valstybinę apželdinimo programą, – pasakoja Latvijos botanikos sodo mokslinė bendradarbė, dendrologė Inara Bondarė. – Tada miestai buvo aktyviai plečiami, ir tuopos labiausiai tiko maksimaliai sparčiam apželdinimui. Juk auga greičiau už kitus medžius, yra nereiklūs ir dar garsėja kaip puikūs biologiniai filtrai, ryte ryjantys įvairius miesto teršalus. Bet! Tarybiniai mokslininkai savo pranešimuose pabrėždavo, jog tuopos miestuose gali būti tik laikina „žaliąja injekcija“: vėliau, po kokių penkiolikos metų, juos būtina planingai keisti kitais floros atstovais, teikiančiais mažiau rūpesčių.

Bet bėgo metai, tuopų sodinta vis daugiau, jų pakeitimo kitais medžiais programa nebuvo realizuojama, ir miestų gyventojai galiausiai pradėjo… kaukti…

Pūkai, kurie prasiskverbia visur, tapo tikra problema. O ir patys medžiai, pasiekę atitinkamą amžių, ėmė kristi vienas po kito – ant žmonių, mašinų, namų. Nes tuopos daug trapesnės už tas pačias liepas ir klevus…

Tuopų pūkai žydėjimo metu yra labai degūs, todėl šių medžių nerekomenduojama sodinti, pavyzdžiui, arti sandėlių su ginklais ir degalais. Beje, dar Stalino valdymo laikais buvo svarstoma, kaip iš tuopų pūkų gaminti paraką. Tiksliau, pūkų norėta dėti į paraką, kad, pirma, jis išliktų sausas, o antra, būtų pagreitinta jo užsiliepsnojimo reakcija. Tačiau vėliau šios idėjos buvo atsisakyta…

M ir V

„Tuopa – toks augalas, kad atskiri jo egzemplioriai gali turėti arba tik moteriškus žiedelius, arba tik vyriškus, bet niekada nepasitaiko ir vienų, ir kitų. Ypač greitai auga „moteriškos“ tuopos, o būtent jie ir skleidžia pūkus, – sako Inara Bondarė. – Beje, pūkai grynuoju pavidalu alergijos nesukelia, bet yra aktyviais kitų alergenų skleidėjais, kadangi prie jų lengvai limpa kitos lakiosios medžiagos, dulkės ir kitų augalų žiedadulkės. Europos miestuose pasielgta kur kas protingiau, kadangi sodinta daugiau „vyriškų“ tuopų, o ir tie, bėgant metams, keisti kitais medžiais. O ir pačių tuopų sodinimas nebuvo toks masinis kaip SSRS.“

„Didžiojoje Britanijoje „pūkų problemos“ nesama, kadangi ilgus metus šioje šalyje sodinami tiktai „vyriški“ egzemplioriai, – sako Endriu Šerki, Britanijos miškų želdinių apsaugos organizacijos direktorius. – Antra vertus, tai užkerta kelią natūraliam medžių plitimui. Todėl visoje šalyje reguliariai organizuojamos kampanijos tuopoms palaikyti. Pavyzdžiui, šių medžių sodinukai pardavinėjami su didelėmis nuolaidomis. Yra sukurta speciali organizacija „The Poplar Tree Company“, kuri ragina savanorius sodinti tuopų giraites ir netgi atsilygina už tai. Bet vėlgi: visi sodinukai – „berniukai“. O dėl mūsų gimtosios juodosios tuopos? Ji atsidūrė ties išnykimo riba. Visuotinis „moteriškų“ medelių kirtimas praeityje pablogino genofondą, ši medžių rūšis tapo labai pažeidžiama įvairių medžio ligų. O argi galima įsivaizduoti karališkuosius Mančesterio parkus be jau tapusių jų vizitine kortele tuopų?“

Žvelkime iš esmės!

Vokietijoje tuopų pūkų problemos taip pat nesama, bet galvos skausmas dėl tuopų egzistuoja – tiesa, jas skauda ne miestiečiams, o komunalinėms tarnyboms. Šaknys jų paviršinės ir pučiant stipriam vėjui ne visada gali nulaikyti aukštą medį, užtat taip ir tyko iškelti šaligatvių plyteles. O šaligatviais vaikšto žmonės, kurie gali už tų plytelių užkliūti! Be to, tuopų aktyvumo laikas nedidelis – 50–60 metų, mediena, bėgant laikui, iš dalies apmiršta, kamienuose susidaro ertmės, ir tai taip pat nesuteikia medžiams tvirtumo. Vadinasi, tuopas reikia arba „lopyti“, o tai nemaža rūpesčių teikiantis dalykas, arba kirsti – o tokiu atveju kiekvieno medžio likimą sprendžia specialūs komitetai ir komisijos.

Apskritai tuopas Vokietijoje rekomenduojama sodinti prie upių, žemumose, užliejamose vandeniu ir linkusiose užpelkėti: jų šaknys sugeria daugybę drėgmės ir natūraliu būdu džiovina dirvą. Šioje šalyje esančios tuopų alėjos laikomos nacionaliniu turtu. O juodosios tuopos įtrauktos į Raudonąją knygą. Nekalbant jau apie tai, kad bet koks vokiškas medis, netgi augantis prie namų, gali būti nukertamas tiktai turint specialų leidimą.